Operacija Gomora
|
Vinstonas Čerčilis rimtai svarstė
galimybę prieš Vokietiją panaudoti
biologinį ir cheminį ginklą ir sudarė
grupes tirti tokių ginklų poveikį
|
|
JAV įpareigojo iš Vokietijos
emigravusį architektą Erichą
Mendelsoną slaptoje vietovėje
Jutos dykumoje pastatyti tokias
kareivines, kokios yra Berlyne
tam, kad būtų galima išbandyti
naujo ginklo galimybes
|
Istorijos pamokos dažnai pamirštamos ir praeina
gana daug laiko, kol atskleidžiami kai kurie dalykai, kai daugelis
iš prisimenančiųjų tuos ar kitus įvykius jau būna išėję į geresnį
pasaulį. Štai tiktai praėjus 60-iai metų po Antrojo pasaulinio karo
pabaigos, atsivėrus įslaptintiems archyvams, imta plačiau kalbėti
apie baisius Vokietijos miestų bombardavimus karo metais. Žinoma,
geriau vėliau negu niekad. Todėl lieka vilčių, jog gal ateis metas,
kai bus atskleisti ir Sovietų Sąjungos komunistų vykdyti nusikaltimai,
prieš kuriuos nublanksta visų pasaulio tironų siautėjimai.
Neseniai Vokietijos žurnalas Spiegel paskelbė
įdomią publikaciją apie vadinamąjį bombų karą. Štai kas joje rašoma.
Bombų karas, kurio ugnies liepsnose žuvo daugiau
kaip 600 tūkst. vokiečių, dešimtmečiais buvo tabu. Tik po ilgų metų
karo istorikai skelbia naujus atradimus: buvo panaudojamos nuodingosios
dujos, raudonuosius kraujo kūnelius naikinančios ir baltuosius atsirasti
skatinančios bombos, o Hitleris norėjo subombarduoti žydiškąjį
Niujorką.
Sunku aprašyti siaubingas Antrojo pasaulinio karo
bombų naktis, tarp jų sąjungininkų išpuolius, kuriais jie stengėsi
pažaboti vokiečius ir per kuriuos buvo nužudyta daugiau kaip 600
tūkst. vokiečių (iš jų 80 tūkst. vaikų).
Kai ant Vokietijos krito paskutinės iš maždaug
1,35 milijonų tonų bombų, 3,6 milijono butų buvo sugriauti ir 7,5
milijono vokiečių liko be pastogės. Straipsnyje smulkiai aprašoma,
kaip žmonės badavo, drebėjo, neturėjo pastogės, namų, artimųjų ir
stengėsi išgyventi nebe kaip žmonės, bet kaip paprasčiausi gyvūnai.
Kas norėjo išgyventi, turėjo būti labai apsukrus.
Sunkiai dirbantiems vietoj 450 gramų riebalų mėnesiui
buvo skiriama tik 210 gramų, moterys už sugriautų gatvių tvarkymo
valandą gaudavo 72 pfenigus. Jos dirbo viduramžiškais metodais ir,
trūkstant arklių, jos pačios buvo pakinkomos.
Lyginant Vokietijos ir jos priešininkų padarytus
nuostolius galima teigti, jog nacionalsocialistinė Vokietija buvo
pirmoji, kuri pradėjo mėtyti bombas ant civilių žmonių.
Po to, kai vokiečių lėktuvai 1937 metais sunaikino
Guerniką, Vermachtas vėliau užpuolė Lenkiją, bombardavo Roterdamą.
Po Prancūzijos užėmimo Geringas bandė pažaboti ir Didžiąją Britaniją.
Per žaibą, kaip anglai vadina Britanijos užpuolimą
iš oro, iki 1940 metų pabaigos žuvo apie 23 tūkst. žmonių, maždaug
pusė jų Londone, pramoniniame ir katedrų mieste Koventryje 568
civiliai.
Didžiojoje Britanijoje išnyko skrupulai ir į Vokietijos
atakas buvo atsakinėjama lygiai taip pat. Čerčilio karinių oro pajėgų
maršalas Artūras Harnsas, į istoriją įėjęs bombarduotojo Harnso
vardu, grasino: Jie pasėjo audrą, o kaip derlių gaus uraganą.
Be to, ne Vokietija buvo šalis, išradusi bombardavimo būdą susidoroti
su priešais. Harnso bendražygiai kolonijiniuose karuose Sudane (1916),
Afganistane (1919), Irake (1920) bombardavo tautų sukilimus, ir
taip žiauriai, kad Vinstonas Čerčilis, tuometinis ginkluotės ir
kolonijų ministras, buvo šokiruotas dėl pranešimų apie moterų ir
vaikų bombardavimą. Vis dėlto vokiečiai vėliau pranoko bet kurių
karo ekspertų fantazijas. 1938 metais Geringas liepė sukonstruoti
lėktuvą, kuris galėtų subombarduoti Niujorką. Karo pradžioje Hitleris
kuo greičiau liepė subombarduoti šį milijoninį žydų miestą ir taip
pamokyti visus žydus. Daimler Benz inžinieriai padarė Amerikos
bombonešio projektą iš lėktuvo turėjo būti išmestas mažesnis
lėktuvėlis, kuris iškart galėjo sunaikinti didžiausius pastatus.
Britų galimybės buvo daug mažesnės, net ir apsiribojus
karinių objektų sunaikinimu. Tai liudija vienas slaptas 1941 metų
pranešimas: Net ir esant idealioms oro sąlygoms tik kas trečia
karo mašina galėtų numesti bombas aštuonių kilometrų spindulio tikslumu
apie objektą. Todėl Londono karo kabinetui buvo priimtina naikinti
nebe pavienius fabrikus, bet ištisus didmiesčius. Ir jau po Hitlerio
Barbarosos plano, kuomet 1941 m. birželio 22 d. buvo užpulta Sovietų
Sąjunga, vokiečių civilių naikinimas buvo operacijų tikslas. Vėliau
V.Čerčilis rašė: Dar Pirmajame pasauliniame kare nesaugomų miestų
bombardavimas buvo uždraustas, tačiau dabar tai daro kiekvienas,
tai paprasčiausiai mados klausimas, kaip ir su moterų drabužiais.
1941 m. vasario 14 d. direktyvoje Oro pajėgų ministerija pareiškė,
jog dabar oro išpuolių tikslai yra ne laivų ar lėktuvų gamyklos,
bet gyvenvietės. Karinių oro pajėgų stiprinimas dar labiau padidėjo
po Stalino priekaištų Čerčiliui, ilgainiui jis tapo beprecedentiškai
brutalus ir jau 1942 metų gegužę Čerčilis, vykdydamas Tūkstantmečio
operaciją, pasiuntė daugiau nei 1000 lėktuvų į Kelną. Pasekmės:
480 žuvusiųjų, 5000 sužeistų, 3300 sugriautų pastatų. Kai dar tų
pačių metų vasarą Stalinas papriekaištavo Čerčiliui, kad Britanija
Sovietų Sąjungą palieka likimo valiai, švelnindamas situaciją Čerčilis
pažadėjo, kad karališkosios britų oro pajėgos sugriaus beveik kiekvieną
gyvenamąją vietą beveik kiekviename Vokietijos mieste. Tada Stalinas
nusišypsojęs ir pasakęs, kad tai būtų visai neblogai. Ir iš tiesų
iki pat Vokietijos kapituliacijos pagrindinė britų smogiamoji jėga
buvo oro laivynas, iš kurio 100 tūkst. narių išgyveno tik kas antras.
Britai ir toliau tobulino savo bombas bei miestų
naikinimo planus paprastos bombos nieko nebestebino, dabar buvo
sugalvotas mišinys iš sprogdinamosios ir degiosios medžiagos, ginklas,
nukreiptas prieš miestus, turinčius daug medinių pastatų ir sukeliantis
ugnies audrą. 1941 metais Harnsas pagal degumą netgi suskirstė
Vokietijos miestus. Mažiau patrauklūs anglams pasirodė Frankfurtas
ir Kylis su akmeniniais savo centrais, tuo tarpu oro išpuolių objektais
tinkamiausi tapo Bremenas (senas miesto centras, gerai dega) ir
Freiburgas (mediniai namai, siauros gatvės). Tinkamas bandomiesiems
mėginimams (gera vieta, lengvai pasiekiamas, nors ir kariniu atžvilgiu
bereikšmis) pasirodė Liubekas. 1942 m. kovo 29 d. pilnaties naktį
234 lėktuvais ir 25 tūkst. fosforo lazdelių buvo padegtas Liubeko
senamiestis, žuvo 300 žmonių. Ugnies audros buvo sukeliamos tokia
trijų ginklų kombinacija:
pirmiausia numetamos oro minos, kurių spaudimo
bangos pakelia namų stogus, išmuša langus ir suskaldo sienas;
tada pradeda lyti fosforinėmis lazdelėmis ir
bombomis, kurios išnešioja orą kaip židinyje ir kiekvieną mažą ugnies
židinėlį paverčia didesniu laužu;
pagaliau susprogdinamas vandentiekis ir vamzdynai,
skubantys į pagalbą ugniagesiai tarsi pašalinami iš gaisro gesinimo
operacijos.
Kai daugybė mažų gaisrų susilieja į vieną didelę
ugnies jūrą, susidaro daug pavojingesnis ginklas nei atominė bomba
virš miesto susiformuoja milžiniškas karšto oro stulpas, sukeliantis
uragano tipo audras ir pasisavinantis tūkstančius tonų deguonies,
o žmonės, nesvarbu, kur jie pasislėpę, tampa karščio bangos, spaudimo,
ugnies ar anglies monoksido aukomis. Per Tūkstantmečio operaciją
1942 metų gegužę buvo numesta 460 000 ugnies bombų, 1350 iš jų ant
Kelno, Rūro skerdynėse ugnyje žuvo apie 21 000 civilių. Prie naujos
žudymo technikos labai prisidėjo ir amerikiečiai. JAV įpareigojo
iš Vokietijos emigravusį architektą Erichą Mendelsoną slaptoje vietovėje
Jutos dykumoje pastatyti tokias kareivines, kokios yra Berlyne (su
visais baldais, užuolaidomis ir pan.), tam, kad būtų galima išbandyti
naujo ginklo galimybes. Po pusmečio buvo įvykdyta viena žiauriausių
operacijų Gomora, kurios metu Hamburge 20 kvadratinių kilometrų
plote ugnies audra pasiglemžė daugiau nei 40 tūkst. žmonių, kurie
arba sudegė, arba užduso po ilgų kančių. Britų pilotas Ričardas
Meisas (Mayce), pažvelgęs į apačioje degančius miestus teigė, jog
taip turįs atrodyti tikras pragaras, ir tą naktį jis tapęs pacifistu.
Ir kituose miestuose situacija buvo panaši žmonės tapo gyvais
deglais, karštame vandenyje žuvo bėgantieji, kiti mirdavo karšto
asfalto pursluose.
Nepaisydamas protestų, Čerčilis nė kiek nesitraukė
nuo savo strategijos. Kiek švelnesnės strategijos iš pradžių laikėsi
amerikiečiai, kurių bombardavimų objektais tapdavo tik pramoniniai
įrenginiai, tačiau ir tai truko neilgai, o bombarduotojas Harnsas
savo 1947 metų memuaruose teisino savo poelgius, teigdamas, jog
bombardavimas tai dar gana humaniškas karvedybos metodas. Po to,
kai 1944 metais vokiečių raketos Londone ir apie jį pareikalavo
2000 žmonių gyvybių, Čerčilis rimtai svarstė galimybę prieš Vokietiją
panaudoti biologinį ir cheminį ginklą ir sudarė grupes tirti tokių
ginklų poveikį. Vienas tyrimų parodė, jog ant maždaug 20-ies Vokietijos
miestų numetus dusinančias dujas fosgeną, aukų skaičius galėtų padidėti
iki 10 proc. Tačiau britai, baimindamiesi atsakomųjų Vokietijos
atakų, verčiau siūlė naudoti biologinį ginklą, kuris mirties galimybę
padidintų iki 50 proc. ir, be to, sukeltų ilgalaikius padarinius,
paniką ir sumaištį, o visa tai turėtų lemiamos įtakos karo baigčiai.
Tokio ginklo gamybą perėmė amerikiečiai, Čerčilis užsakė apie pusę
milijono tokių ginklų ir jau 1944 metų gegužę per Atlantą buvo atskraidinti
pirmieji 5000. Tačiau darantis įtikinamesnei karo žemėje galimybei,
britai nuo šio ginklo panaudojimo susilaikė.
Karališkosios britų oro pajėgos pasisakė už Berlyno
užpuolimą Hamburgo mastu, ir nors nuo 1943 metų lapkričio iki 1944-ųjų
kovo Berlyno puolimas kainavo 10 tūkst. žmonių gyvybių, ketvirtadalį
centro sulygino su žemėmis ir 1,5 milijono berlyniečių paliko be
pastogės, Vokietijos priešams nepavyko sukurti laukto ugnies audros
efekto. JAV ugnies karo ekspertas Horacijus Bondas skundėsi ginkluotės
tyrimų komitetui dėl sunkaus Berlyno naikinimo: Statinių kokybė
Berlyne esanti aukšta, atskiri namai toli vienas nuo kito. 1944
m. rugpjūtį Čerčilis JAV prezidentui Ruzveltui pateikė Griaustinio
smūgio planą, pagal kurį nuo 2000 bombų turėjo žūti arba būti sužeisti
apie 220 000 berlyniečių. Ruzveltas, neslėpdamas savo nuomonės apie
paprastus vokiečius, šiam planui iš esmės pritarė: Su Vokietija
turime elgtis griežtai, turiu omenyje ne tik nacius, bet ir paprastus
gyventojus. Turime šią tautą arba kastruoti, arba taip juos pagydyti,
kad jie negalėtų susilaukti vaikų, kurie vėliau darytų taip pat,
kaip jų tėvai praeityje. Griaustinio smūgio plane buvo aiškiai
numatyta bombarduoti ne priemiesčius, ne ten esančias tankų ar ginklų
gamyklas, bet pačius miestus. Kai 1945 metais rusai sparčiai artinosi
Reicho teritorijos link, šis planas buvo realizuotas Berlyne, Leipcige
bei Drezdene. Berlyne 1945 metų vasarį Griaustinio smūgis pareikalavo
3000 aukų, o Drezdene pagaliau pavyko pasiekti ugnies audros efektą.
Elbės Metropolyje nebeužteko išgyvenusiųjų jėgų tam, kad būtų palaidojami
žuvusieji. Aukoms sudeginti buvo sukraunami mediniai stovai. Ir
nors paskutinėmis savaitėmis dar buvo bombarduojami nereikšmingi
miestai, Antantės šalys nepasiekė tikrųjų savo tikslų:
moralinis subombardavimas, kuomet Vokietijos
proletariatas, išsekintas užpuolimų ir bombardavimų, sukiltų prieš
Hitlerį, tačiau buvo pamiršta, jog tokiu metu kiekvienas rūpinasi
išgyvenimu, o ne politika;
ginklų sandėlių subombardavimas taip pat neatnešė
lauktų rezultatų, nes viskas buvo atstatoma labai greitai.
Nuo 1945 metų sausio iki gegužės Antantės bloko
šalių bombos vidutiniškai per dieną nužudydavo apie 1000 žmonių,
vien tik Viurcburgo užpuolimas, kurio metu buvo sunaikinta 89 proc.
barokinio miesto, pareikalavo naktį iš kovo 16 į 17-ą 5000 aukų.
Visai prieš karo pabaigą dar buvo sunaikinti istoriniai miestų centrai
Freiburge, Heilbrone, Niurnberge, Hildesheime, Maince, Paderborne,
Magdeburge, Halberštate, Vormse, Pfortsheime, Chemnice, Tryre ir
Potsdame. Tik kovo pabaigoje Čerčilis susimąstė ir siūlė apsvarstyti
dar kartą Vokietijos miestų bombardavimą, nes kitaip po to reikėsią
valdyti nebe miestus, o tik griuvėsius. Sugriautų miestų mastas
gąsdino net ir visko mačiusius britų karo ekspertus. Šnekant kariniu
žargonu, visa šalis buvo perbombarduota. Vis dėlto Čerčilis dar
buvo neatsisakęs biologinio ginklo idėjos, jo patarėjas Lordas Čenvelis,
Vokietijoje Frederiko Lindemano vardu gimęs emigrantas, jam primygtinai
siūlė panaudoti gąsdinančią juodligės bombą, kuri esą daug veiksmingesnė
ir lengviau pagaminama nei slaptu pavadinimu pavadinti lydyti vamzdeliai,
reiškę antihitlerininkų atominių bombų projektą. Jei padėtis komplikuotųsi,
reikėtų panaudoti juodligę sukeliančias medžiagas, 1944 metais
pareiškė Čerčilis. Tačiau padėtis gerėjo, ir biologiniai bei cheminiai
ginklai liko sandėliuose, o atominės bombos, numestos ant Hirosimos
ir Nagasakio, 1945 vasarą dar pasiglemžė 200 tūkst. žmonių gyvybių.
© 2007 XXI amžius
|