Vietoj Europos Eurazijos totoriai
Praėjęs Rusijos prezidento V.Putino ir ES vadovų
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Europos Komisijos vadovo
Žozė Manuelio Barozo susitikimas aiškiai parodė, kokia gili praraja
atsivėrė praėjus pusmečiui nuo paskutiniojo aukščiausiojo lygio
susitikimo. ES lyderiai ir juos lydėję žurnalistai dar kartą akivaizdžiai
pamatė, kaip iš įniršio baltas lyg popierius Rusijos prezidentas
spaudos konferencijoje reagavo į tris pagrindines ES ir Rusijos
santykių temas: demokratijos laisvių padėtį Rusijoje, įvykius Estijoje
ir Lenkijos veto naujai ES ir Rusijos partnerystės sutarčiai. Ypač
Kremliaus vadovui nepatiko A.Merkel ir Ž.M.Barozo visiškas solidarumas
su Estija ir Lenkija bei Lietuva. Vakarų žurnalistai atakavo V.Putiną
klausimais apie specifinę Rusijos demokratiją. Atsakydamas į klausimus
apie žurnalistės A.Politkovskajos, A.Litvinenkos nužudymą bei opozicijos
veikėjo buvusio pasaulio šachmatų čempiono G.Kasparovo sulaikymą
Šeremetjevo oro uoste, Putinas tiesiog persiuto ir pareiškė: Politkovskajos
ir Litvinenkos nužudymai pirmiausia turi būti ištirti. Ir tiktai
tada galima ieškoti kaltų ir daryti kokias nors išvadas. O štai
apie tai, kad Taline nužudė demonstrantą, jūs kažkodėl net neužsimenate.
Tačiau juk mes dėl to nekeliame klausimo, ar verta vystyti strateginius
santykius su Europos Sąjunga. Vienas vokiečių žurnalistas paklausė
Putino, iš kur, jo nuomone, atsirado svarstymai, ar jis iš viso
gali būti demokratu. Putinas į tai atsakė: Labai puikus klausimas.
Kas gi yra tikras vokietis ar tikras rusas? Juk pas mus kalbama:
jeigu rusą kaip reikiant papurtysi, tai atsiras totorius. Todėl
kas gi yra ta tikroji demokratija? Ar išvis pasaulyje tokia yra?
Apskritai dauguma politikos ekspertų vieningai
pripažįsta, kad Europos Sąjungos ir Rusijos santykiai, švelniai
kalbant, labai atšalo. ES ir Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo
sutarties, pasirašytos 1994 metais, galiojimas baigsis šių metų
gale. Abi pusės, nepaisydamos faktiško gegužės 17-18 dienomis vykusio
ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimo žlugimo, nekalba, kad
naujoji partnerystės sutartis nebus pasirašyta.
Tačiau nei Briuselyje, nei Maskvoje jau net nebeužsimenama
apie vadinamąsias keturias erdves naujojoje sutartyje. Tai yra
glaudų bendradarbiavimą saugumo, ekonomikos, švietimo ir kultūros
sferose. Kremlius kelia savo sąlygas teigdamas, kad Gorbačiovo ir
Jelcino laikais Rusija nieko daugiau ir nedarė, tiktai užleisdavo
savo pozicijas visose sferose, mainais negaudama nieko. Anot artimos
Kremliui Rusijos analitikės N.Serovos, tiktai V.Putinui atėjus į
valdžią radikaliai pasikeitė šalies santykiai su Europos Sąjunga.
Tiksliau, akcentuojant Maskvos paniekinamą požiūrį į naująsias ES
šalis, ypač buvusias Varšuvos bloko satelitines šalis ir buvusios
SSRS Baltijos respublikas. Ir tai Kremliui pakankamai gerai sekėsi.
Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis ir Prancūzijos prezidentas
Žakas Širakas tiesiog lenktyniavo tarpusavyje, kuris iš jų labiau
įtiks V.Putinui. Prie jų prisidėjo ir Italijos premjeras Silvijus
Berluskonis. Tas pataikavimas įgaudavo komiškų formų ir labai priminė
broliškų socialistinių satelitų keliaklupsčiavimą prieš Kremliaus
valdovą. Dabar padėtis labai pasikeitė. Nuėjus nuo politinės arenos
Šrioderiui, Širakui ir Berluskoniui, Maskvai sunkiau sekasi įvaryti
pleištą tarp senųjų ir naujųjų ES valstybių. Kremliui tarnaujanti
didžioji Rusijos žiniasklaida naująjį Prancūzijos prezidentą Nikolia
Sarkozy jau spėjo įvardyti kaip naująjį Bušo pudelį. O, anot vieno
vokiečių žurnalisto, labiausiai suinteresuota gerais santykiais
su Maskva Vokietijos kanclerė Angela Merkel blaškosi tarsi karštoje
keptuvėje, nežinodama, ko griebtis.
Be to, kol kas sunku prognozuoti, kokių siurprizų
Maskvai gali pateikti nuo birželio mėnesio pradedantis eiti pareigas
naujasis Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Braunas. Yra pakankamai
ženklų, rodančių, kad jo politika Rusijos, ypač jos energetinės
ekspansijos, atžvilgiu gerokai skirsis nuo savo pirmtako, išeinančio
į atsargą Tonio Bleiro. Apskritai Berlyne, Paryžiuje ir Londone
kaip niekad anksčiau imta akcentuoti, kad ES privalo ginti visas
bendrijos naujokes nuo vis didėjančio Rusijos energetinio, o kartu
ir politinio spaudimo. Tuo labiau kad ir V.Putino administracija
apie Lenkiją, Baltijos šalis ir kitas buvusias sovietinio bloko
šalis ima kalbėti kaip apie limitrofines šalis. Beje, paniekinamą
žodį limitrofai pirmasis pavartojo buvęs bolševikų priešas baltagvardiečių
generolas Denikinas, kuris, būdamas emigracijoje Paryžiuje, atvirai
palaikė Stalino siekius atsiimti teisėtas buvusias carinės Rusijos
žemes ir likviduoti tas limitrofines valstybes. Pirmiausia, žinoma,
Baltijos šalis Lietuvą, Latviją ir Estiją. (Lot. limitrophus
pasienio linija; graikiškai trophos maitinatis; Romos imperijoje
pasienio sritys, turėjusios išlaikyti pasienyje stovėjusias kariuomenės
įgulas Red.)
Rusija nebenori būti Europoje, skelbia laikraštis
Moskovsskij komsomolec. O vienas iš V.Putino patarėjų skelbia,
jog ES, sėdėdama Rusijos energetikų kišenėje, niekur nedings, todėl
visą dėmesį reikia skirti kuriamam vadinamajam Eurazijos blokui,
į kurį, be Rusijos ir Kazachstano, kitų buvusių sovietinių Azijos
respublikų, įtraukiama ir Kinija.
Petras KATINAS
© 2007 XXI amžius
|