Realpolitik miglos
Petras KATINAS
Kad ir ką bekalbėtume, tarptautinė padėtis niekuo
negali džiuginti. Ir ne vien tik todėl, kad galingiausia pasaulio
valstybė Jungtinės Amerikos Valstijos skaudžiai įklimpo į tarpreliginį
ir pilietinį genčių karą Irake. Ir visai nežinia, kada ir kaip ji
išbris iš tos klampynės. Galima neabejoti, kad iš Irako konflikto,
ko gero, labiausiai išloš viena iš blogio ašies valstybių reakcingų
mulų ir jų statytinių valdomas Iranas. Teheranas atvirai šaiposi
iš tarptautinės bendruomenės pastangų pažaboti jo branduolines ambicijas.
Ir ko nesišaipyti, jeigu Iraną beveik neslėpdamos remia Rusija ir
Kinija, blokuodamos JT Saugumo Tarybos rezoliucijas. Todėl teisūs
tie politikos specialistai, kurie teigia, kad nuverstas Irako prezidento
Sadamo Huseino režimas, palyginti su dabartinio Irano režimu, tebuvo
tiktai lengvo vėjelio dvelktelėjimas.
Bet vis dėlto svarbiausia ne Iranas, o vis labiau
agresyvėjanti Rusijos meška. Vien tik pasiklausius Kremliaus ne
tik numylėtų politikos specialistų, nacistų klasika kalbančių imperininkų
M.Leontjevo, A.Dugino, televizijų politikos komentatorių kalbų šiurpas
apima. Ką ten visokie duginai ar leontjevai, jeigu oficialių asmenų
pareiškimai niekuo nesiskiria. Štai labai aukšti Rusijos užsienio
reikalų ministerijos pareigūnai, pats ministras Sergejus Lavrovas,
komentuodami padėtį Ukrainoje, reikalauja nedelsiant paskelbti rusų
kalbą valstybine. Esą bent jau Rytų Ukrainoje ilgus amžius gyveno
rusai, o ukrainiečių kalba vadinama tik rusų kalbos dialektu, kurios
esą ir kalba vadinti negalima. Apskritai kasdien spaudžiamas į kampą
Ukrainos prezidentas V.Juščenka baigia užleisti visas pozicijas.
Kazachstano ir Turkmėnijos prezidentas priverstas
pasirašyti sutartį dėl jų energetinių resursų transportavimo tiktai
per Rusijos teritoriją, šios NVS valstybės tapo vos ne sovietinėmis
respublikomis, o Europai užnerta labai stipri energetinė kilpa.
Jau nekalbant apie puolimą prieš mažąją Estiją.
Kremlius nusitaikė ir į vieną pagrindinių ES naujokių
Lenkiją. Naivu būtų manyti, kad nuolat besikeičiantys ministrai
Lenkijoje tėra vien tik vidinių politinių partnerių nesutarimų išdava.
Dabar Maskva jau toli gražu nebe ta, kuri buvo žlugus Sovietų Sąjungai.
Kremlius turi pakankamai pinigų, kad per savo statytinius nupirktų
įvairių šalių, ne tik Lenkijos, žiniasklaidos priemones, taip pat
ir politikus. Tą geriausiai iliustruoja buvusio Vokietijos kanclerio
Gerhardo Šrioderio pavyzdys. Neseniai buvo verta pažiūrėti Lietuvos
televizijos A.Čekuolio laidą, kurioje visų numylėtinis apžvalgininkas
taškėsi įsivaizduojamais kaltinimais dabartinei Lenkijos valdžiai,
reiškė didžiulį nepasitenkinimą ten vykdomai komunistinių saugumo
struktūrų darbuotojų liustracijai (kuriai esą priešinasi net buvę
disidentai), gąsdino Lietuvos piliečius mūsų kaimynystėje jau kuriama
katalikų (aišku, radikalų) valstybe, kurioje bus atkurta vos ne
inkvizicija, ir panašiais baubais. Šauniai padirbėjo SSRS KGB darbuotojas!
Apie tai, kad Rusija dabar turi savo šnipų, rezidentų ir įtakos
agentų ne tik JAV ir Didžiojoje Britanijoje, bet ir visose šalyse
kur kas daugiau nei SSRS laikais, neseniai per BBC ir Laisvės
radiją kalbėjo žinomas sovietinių laikų disidentas, dabar gyvenantis
Londone, Vladimiras Bukovskis. Pasak V.Bukovskio, apie Rusijos įtaką
Baltijos valstybėse net kalbėti neverta. Maskva jose tvarkosi beveik
kaip namie.
Jau kelintą savaitę Kremliaus kontroliuojama Rusijos
spauda nepaliauja džiūgauti, kaip V.Putinas Samaros viršūnių susitikime
su ES lyderiais Vokietijos kanclere A.Merkel ir Europos Komisijos
pirmininku Žozė Manueliu Barozu pastatė juos į vietą ir išrėžė
kalbą, kur kas griežtesnę nei Miunchene, kurią tada pasaulio žiniasklaida
įvardijo kaip naujojo šaltojo karo pradžią. Esą ypač kliuvo A.Merkel
ir Ž.M.Barozui už tai, kad jie išdrįso kalbėti apie ES šalių solidarumą
ginant savo naująsias nares Lenkiją, Estiją bei kitas. Esą tokiu
būdu Briuselis suteikia kozirinę kortą Rusijos priešėms ES naujokėms.
Štai ką rašo Kremliaus ruporu tapęs Maskvos dienraštis Moskovskij
komsomolec: Juk ta Lietuva grūmoja pasekti lenkų pavyzdžiu (blokuoti
naujos ES ir Rusijos partnerystės sutarties pasirašymą P.K.),
jeigu Maskva neatnaujins naftos tiekimo Družbos naftotiekiu. O
kas dar užsimanys kitą kartą parodyti jėgą? Norinčiųjų tikrai atsiras.
O visas tas problemas spręs ne Rusija, o pati Europos Sąjunga.
V.Putinas užsipuolė ES lyderius, pareikšdamas: Aš šiandien klausiu
jūsų, ar jums galioja kokios nors solidarumo ribos? Ar pati ES neturi
kitų savų problemų? Kuo čia dėta Lenkijos mėsa? Taigi Rusijos prezidentas
paskelbė ultimatumą ES vadovams pirmiausia neginti grubiai Maskvos
puolamų ES naujokių, aiškiai nurodant, kad šios šalys teisėtai
priklauso Rusijos įtakos sferai. Todėl Berlynui ir Briuseliui atvirai
patarta nustoti kalbėti apie kažkokį visų ES valstybių solidarumą
ar jų interesų gynimą, nes Rusija vis tiek padarys tose šalyse savo
tvarką. Ir ta tvarka įvedama naudojantis įvairiomis agresijos formomis.
O mažoji Estija tapo pirmąja NATO šalimi, patyrusia ne tankų ir
aviacijos, o internetinę agresiją. Ir ją organizavo ne kokie nors
kompiuteriniai zombiai. Estijos kompiuteriniai tinklai buvo atakuojami
net iš Vietnamo ir kitų Azijos šalių. Bet beveik niekas neabejoja,
kad tai buvo daroma Kremliaus įsakymu. Ataka tęsėsi net tris savaites,
o jos poveikis juntamas iki šiol. NATO generalinis sekretorius J.de
Hoopas Scheferis sakė, kad šis klausimas bus įtrauktas į NATO darbotvarkę.
NATO būstinėje pasirodė pranešimų, kad šiuo metu Rusija ir Kinija
labai intensyviai rengiasi informaciniam karui. O Estija buvo pasirinkta
kaip pirmasis to karo taikinys. Pirmiausia bandant sužinoti, kokia
bus NATO reakcija.
Tačiau Kremliaus šeimininkas ir toliau vykdo ES
skaldymo politiką. Ir jam tai neblogai sekasi. Štai neseniai lankydamasis
Austrijoje ir Liuksemburge V.Putinas susilaukė iš jų vadovų netgi
savotiškos užuojautos dėl Rusijos nedraugų kabinėjimosi dėl žmogaus
teisių pažeidinėjimų, spaudos laisvės varžymų ir panašių dalykų.
O Liuksemburgo premjeras netgi įsipareigojo dėti visas pastangas,
kad Rusija būtų kuo greičiau priimta į Pasaulio prekybos organizaciją.
Taigi Maskvos politika skaldyk ir valdyk bent jau iš dalies pasiteisina.
Rusijos energetiniais voratinkliais apraizgyta Europa tampa bejėgė
ir dedasi nematanti, kad savo teisėtos įtakos zona Maskva verčia
ne tik pokomunistines šalis, bet ir visą Europą, kurios lyderiai,
atrodo (o gal iš tiesų) visiškai nesimokė istorijos pamokų.
O bent koks Lietuvos politikų krustelėjimas bemat
susilaukia Maskvos reakcijos. Dažniausiai nevengiant net atvirto
šmeižto ir melagysčių. Štai po neseniai Moldovoje viešėjusio mūsų
krašto apsaugos ministro J.Oleko pareiškimo, kad Lietuva pritaria
JAV priešraketinės sistemos elementų dislokacijai Lenkijoje ir Čekijoje,
nes tai sustiprins ir Lietuvos saugumą, ITAR-TASS bemat paskelbė
pranešimą, kad esą Lietuvoje bus dislokuoti priešraketinės gynybos
objektai. Nors ministras aiškiai sakė, kad to nebus. Todėl Europos
politikams ir Kremliaus pataikūnams vertėtų prisiminti mūsų europarlamentaro
prof. Vytauto Landsbergio žodžius, pasakytus diskusijoje Europos
kaimynystės politika ir Vidurinės Azijos strategija, skirtoje Romos
sutarties 50-mečiui pažymėti šių metų gegužės 21 dieną. Prof. V.Landsbergis
sakė: Europa kaip visuma (ES) turėtų planuoti savo tvarkaraščius
ir konsoliduotą savigyną energetinėje apsiaustyje, pasaldinamoje
korupcija. Bent dvidešimčiai metų į priekį, per kuriuos reikia išlikti.
Ir vienytis su JAV ieškant naujo variklio, alternatyvių energijos
šaltinių. Matyti augančia fašistinę Rusiją atviromis akimis. Pripažinti,
kad partnerystė ten suvokiama kitaip negu Vakaruose. Maskvai partnerystė
nėra kooperacija, bet žaidimas, kurio partnerį reikia aplošti.
Savo ruožtu Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijos paskelbė
bendrą tarpusavyje suderintą pareiškimą, kad JAV priešraketinio
skydo dislokacija NATO ir ES šalyse Lenkijoje ir Čekijoje sustiprins
ir Lietuvos saugumą.
Bet pažymėjo, kad Lietuvoje tokių objektų dislokuoti
neketinama.
Aišku, net ir toks pareiškimas neabejotinai suerzins
Maskvą, todėl netrukus galima sulaukti atitinkamų siurprizų. Tikriausiai,
kaip teigia Lenkijos žiniasklaida, PKN Orlen, valdantis Mažeikių
įmonę, naftotiekiu rusiškos naftos nesulauks.
Na, o kitas sunkiai prognozuojamas Lietuvos kaimynės
Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka, Minske viešint Sibiro delegacijai,
rėžė kalbą, kurioje apkaltino Kremlių blokuojant Rusijos-Baltarusijos,
kaip sąjunginės valstybės, sutartį. Dar daugiau, A.Lukašenka netgi
pareiškė paramą Čečėnijos laisvės kovotojams, kurie kovoja už savo
nacionalinius interesus ir suverenitetą. Tiesa, Minsko batka pažėrė
ir įprastų nesąmonių. Jis kažkodėl ėmė šūkauti, kad Baltarusija
niekada netaps JAV, Lenkijos ar Lietuvos dalimi... Iš tiesų tie
mūsų kaimynų slavų veiksmai kaskart darosi vis sunkiau suvokiami.
© 2007 XXI amžius
|