„Užsienio“ sampratos: Lietuvos artimoji ir tolimoji kaimynystė

Prof. Vytautas Landsbergis,

Europos Parlamento narys

2007 m. gegužės 21 d. Seimo Europos informacijos centre vyko Seimo Užsienio reikalų komiteto ir Seimo Europos informacijos centro organizuojama Europos savaitės diskusija „Europos kaimynystės politika ir Viduriniosios Azijos strategija“. Diskusija skirta Romos sutarties 50-mečiui bei Lietuvos narystės Europos Sąjungoje trečiosioms metinėms paminėti.

Diskusijai pirmininkavo Seimo Užsienio reikalų komiteto Kaimynystės politikos pakomitečio pirmininkas E. Zingeris, pranešimus skaitė Europos Parlamento narys prof. V. Landsbergis, Europos humanitarinio universiteto prorektorius prof. V. Dounaevas, Užsienio reikalų ministerijos sekretorius L.Talat-Kelpša, Europos Komisijos atstovybės Spaudos ir informacijos skyriaus vadovas J. Vilčinskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja dr. D.Jakniūnaitė ir istorikas dr. doc. R.Batūra.

Pateikiame Europos Parlamento nario prof. Vytauto Landsbergio pranešimą.

Visi žinome, kas bandė į politinę apyvartą įvesti terminą „artimasis užsienis“. Tai turėjo reikšti ne vien geografinę, bet ir interesų, siekiamos prioritetinės įtakos, tariamų „teisių“ ir užvaldymo bei įsigalėjimo zoną valstybės kaimynystėje. Kaimynai verčiami satelitais arba dominijomis. „Zona“ savo ruožtu turi reikšmių ratą nuo GULAG’ų iki Molotovo-Ribbentropo pakto. Šiame Antrojo pasaulinio karo projekte numatytos okupuoti zonos buvo vadinamos įtakų sferomis.Taigi dabar – artimasis užsienis. Ekspansionistinis, ypač neokolonialistinis tokių išradimų turinys buvo gerai matomas, ir Europos Taryba, 1996 metų sausį priimdama Rusiją visateise nare, uždraudė jai vartoti „artimojo užsienio“ sąvoką. Taip buvo pasipriešinta Rusijos diplomatinėms pastangoms rūšiuoti Europos šalis. Vėliau tos pastangos „skaldyk ir valdyk“ pasireiškė įvairiais kitais pavidalais („Ukraina – nesikiškit – mūsų vidaus reikalas!“), kol neseniai vėl gavo atkirtį Samaroje.Tačiau ir tiesioginė „artimojo užsienio“ koncepcija kartkartėmis atgimdavo konkuruodama su europietiška „naujos“ arba „geros kaimynystės“ samprata. Tai nelengva, ypač jeigu europiečiai, apkaltinti konkurencija, ima ir išsigąsta. O reali Rusijos politika remiasi tokia geopolitika, kuri mato visą Europą kaip „artimąjį užsienį“. Ateityje – tiesiog kaip Rusijos energetinio politinio „heartlando“ priedą.Galų gale, ateina susivokimas, kad kaimyninio užsienio arba užsienio kaimynų sąvoka yra abipusė. Ne vien mes – kažkieno artimi kaimynai, bet ir tas „kažkas“, net labai didelis, yra mums kaimynas. Normalus, t.y. naudingas, arba prastas, žalingas, nelygu elgesys.Estija štai turėjo progą suvokti, kad Rusija yra jos tikras artimasis užsienis. Artimas geografiškai ir be galo tolimas politinės kultūros prasme.Estijos užpuolimas priminė man kai kurias ankstesnių metų konferencijas bei diskusijas apie Europos ribas. Iš tiesų formali geografija – tai dar ne viskas. Yra civilizacinės, kultūrinės ribos, yra principai ir pasulėžiūriniai ryšiai, kurie jungia arba nejungia tautas. Deja, dabartinė Rusija stovi už Europos ribos ir pati vadinasi Eurazija, niekina Europos humanistinę bendrabūvio filosofiją ir demokratijos principus, atvirai skelbiasi esanti ir būsianti kitokia.

Tai padeda pabusti, susivokti ir Europai, kad ji pati yra ir kultūrinė, ir politinė vienuma, o ne būrys kiškių, kuriuos gaudys kilpomis ir valgys po vieną. Taip, galų gale, Rusijai buvo pasakyta, kad ji nėra Estijos, Lietuvos arba Lenkijos kaimynė, ji yra Europos Sąjungos kaimynė. Žinoma, ES viduje tebėra ir senosios istorinės kaimynystės su savais prisiminimais, interesų konkurencijomis ir animozijomis. Bet visa tai bus suvokiama ir įveikiama kaip nesvarbūs dalykai stovint greta prieš nedraugišką ir agresyvią didžiąją Eurazijos kaimynę. Rusija nori skaldyti Europą, bet savo brutualumu vienija. Šioje sąveikoje didieji ištvermės ir solidarumo išmėginimai – dar priekyje. Kol kas kaimynas tik mankštinasi, mėgina raumenis. Prieš Lietuvą (jau ketvirtoji naftos blokada!), Ukrainą, Gruziją, Lenkiją, Baltarusiją, Estiją... Ir mėgina užmesti kitiems kiškiams kuo daugiau „Gazprom“ kilpų. Vokietija, Vengrija, dabar Latvija... O Europos Sąjunga vėluoja suformuoti bendrą energetinę strategiją. NATO už mus to nepadarys. Ypač kai Rusija naudoja specifinį, savo kultūrai tradicinį, ginklą – globalinį kyšininkavimą. Dar vienas geografiškai tolimesnės, bet strategiškai svarbios kaimynystės atvejis yra kaimyno kaimynas. Norėtume gero bendradarbiavimo su Viduriniąja Azija, su visa Šiaurės Afrika, norėtume taikos Artimuosiuose Rytuose. Tačiau nei Rusija, nei Iranas to nenori, siekia konfliktų ir hegemonijos. Gal dar ne visai aišku, kokį vaidmenį Iranas vaidins, kai jo draugė Rusija apkabins Vidurio Europą vamzdynų replėmis iš šiaurės ir pietų. Dabar tą būsimą vaidmenį tikrina prismaugta Baltarusija. Bet laikas suvokti, mano galva, Turkijos bei Irako strateginės kaimynystės svarbą Europai ir neleisti, kad šios dvi šalys susiremtų tarpusavy, pavyzdžiui, dėl kurdų. Pražūtingas ten būtų ir fundamentalistų įsigalėjimas.Vidurinioji Azija tebestovi ateities pasirinkimų ir klaninių karų kryžkelėse. Ten kryžiuojasi Rusijos, Kinijos ir Tolimųjų Vakarų interesai. Kad ir kokios būtų skirtingos Vidurinės Azijos šalys, jos visos turi bendrą vardiklį – Rusiją. Ir jos per energijos bei tranzito kainas subsidijuoja Rusiją milžiniškomis sumomis. Kitas jų bendras vardiklis – ribota veiksmų laisvė.

Mūsų kaimynų kaimynai, kuriuos jau suvokiame Europos ribose, yra Gruzija ir Azerbaidžanas; tokia būtų ir Armėnija, jeigu pati norėtų. Toks galėtų būti Kazachstanas, šiek tiek net įsiterpęs į geografinę Europą, jeigu pajėgtų pasirinkti ne vien Rusiją, pirmiausia energetinių išteklių tranzitui.Tačiau esminį vaidmenį Europai stengiantis išsaugoti laisvę suvaidins didelės kaimynės didelė kaimynė Kinija. Šios demografinė ekspansija į praktiškai tuščią Rytų Sibirą – o žemės už Baikalo dar prieš 200 metų mokėjo duoklę Kinijai – privers Rusiją prablaivėti, nekariauti su demokratijomis arba pastūmės į visišką beprotybę. Mokslininkai ir analitikai sako, kad Rusijos naftos atsargų esą dar dvidešimčiai metų. Tokį laikotarpį sau numato, per kurį reikia spėti užvaldyti Europą, ir geopolitiniai Kremliaus strategai. Dėmesio verta jų naujausia futurologinė knyga „Trečioji imperija“, neva romanas, bet ir rusų politinio elito „Mein Kampf“. Eina didžiuliais tiražais, patinka ir svaigina. Ten Europai užvaldyti ir Amerikai parklupdyti skiriama dar perpus mažiau laiko. Ligi 2015 metų Baltijos šalių jau apskritai nelikę, jas išžudys Rusijos kariuomenė. Lietuviai, latviai ir estai būsią fiziškai išnaikinti kaip išdavikai. „Tai baisus Rusijos protų būklės simptomas“, – sako rusų politologas Andrejus Piontkovskis. Knygą parašė buvęs Dūmos vicepirmininkas, o su entuziazmu reklamuoja V.Putino mėgstami autoriai M.Leontjevas, A.Duginas. Tai už tokią kraugerišką Rusiją, džiaugiasi A. Duginas, „norisi ir gyventi, ir mirti“. Trečiasis Reichas – visai atvirai, o vargšė kaimynė ES, lyg apsvaigus nuo smauglio žvilgsnio, vis dar lemena apie „bendrą laisvės ir teisingumo erdvę“. Su kuo? Juk Rusijai nereikia nei laisvės, nei teisingumo, tik palengvinto vizų režimo palengvintai ekspansijai. O toks vienašališkumas kompromituoja, kenkia ir mūsų artimiausių Rytų kaimynų baltarusių vizoms. Baltijos tautoms, beje, galima atkeršyti ir ekologine katastrofa. Tai Rusijos vamzdis jūros dugnu per baisiai nuodingus rūdijančių bombų kapinynus. Vokietija laimina šią grėsmę nesiimdama jokios atsakomybės. Neliks tų „pribaltų“ – na, ir kas? Beje, tam gali neprireikti nei Raudonosios armijos, nei tiesioginio, primityvaus genocido, kaip Karaliaučiaus krašte arba Čečėnijoje. Išdavikus „pribaltus“ galima išnaikinti būtent tuo vamzdžiu, kurį Rusijos imperializmas, Vokietijai laiminant, rengiasi tiesti Baltijos dugnu per surūdijusio cheminio ginklo sąvartynus Gotlando ir Bornholmo įlankose. O juos savo ruožtu užtaisė apie 1946-uosius ta pati Raudonoji armija. Susitarus tiesti vamzdyną, Vokietijos „Die Welt“ džiūgavo – dabar būsim tiesioginiai kaimynai, netrukdys tos tarpinės tautos! Taip mąstant apie europinę kaimynystę, geriau, kad tų tarpinių tautų išvis nebūtų. Todėl ir Europa, kaip visuma (ES), turėtų planuoti savo tvarkaraščius ir konsoliduotą savigyną energetinėje apsiaustyje, pasaldinamoje korupcija. Bent dvidešimčiai metų į priekį, per kuriuos reikia išlikti. Ir vienytis su JAV ieškant naujo variklio, alternatyvių energijos šaltinių. Matyti augančią fašistinę Rusiją atviromis akimis. Pripažinti, kad partnerystė ten suvokiama kitaip negu Vakaruose. Maskvai partnerystė nėra kooperacija, bet žaidimas, kurio partnerį reikia aplošti. Nuo savęs dar pridėsiu įsitikinimą, kad europiečiams padėtų „gerovės valstybės“ mito korekcija: nesiekti gerovės moraliniame vertybiniame pakrikime ir laisvės kaina. Moralinė vertybinė Europa labiau imponuotų ir kaimynams, ir kaimynų kaimynams.Tikriausiai ne vienas jūsų pasakys, kad aš kalbėjau ne pagal temą – ne apie Viduriniąją Aziją. Iš tikrųjų prioritetą atidaviau giluminei Azijai, senųjų tironų Azijai, kuri dabar iš naujo formuojasi Rusijos režimo ir jo norimos primesti nevertybinės kultūros pavidalu.Kalbėti apie neesminius geopolitinius dalykus, kurie nenulems Europos ateities, žinoma, taip pat galime ir turėsime švietėjiškos naudos. Tačiau pasidarysime ir žalos, jeigu tai reikš prarastą kompasą bei laiką, kažkodėl kišant galvą pirmiausia į Karakumų smėlį. Jeigu Rusijoje, jos Trečiajame Reiche, nebus demokratijos ir Europos, tai nebus jų nė Vidurinėje Azijoje. Todėl padėkime pirmiausia rusams nepaskęsti savo valdovų giluminėj Azijoj.

Pranešimas, skaitytas diskusijoje „Europos kaimynystės politika ir Viduriniosios Azijos strategija“, skirtoje Romos sutarties 50-mečiui pažymėti gegužės 21 dieną

© 2007 „XXI amžius“