Atsikratykime demokratijos
Vilius BRAŽĖNAS
Nudžiugau užtikęs spaudoje (Lietuvos aidas,
2007 03 26, Nr. 69) dr. Darijaus Beinoravičiaus straipsnį Demokratija
ar pseudodemokratija, įspėjantį apie galimą klaidinantį ir net
klastingą žodžio demokratija vartojimą. Nedaug kas bedrįsta viešai
abejoti demokratijos privalumais, jos principams viešai skelbia
savo ištikimybę pačios įvairiausios valstybės, taikliai nurodo
dr. D.Beinoravičius pačioje straipsnio pradžioje. Primena net tokius
demokratus kaip raudonuosius chmerus, kurie 1974-1979 metais išžudė
pusantro milijono žmonių (ketvirtadalį Kambodžos gyventojų).
Autorius, netgi Mykolo Romerio universiteto docentas,
ko gero, nežino, kad Vakarų Europos ir JAV akademiniuose sluoksniuose
(geroje kompanijoje) tarp liberalių ir dar labiau sumarksėjusių
akademikų apie raudonuosius taip nekalbama. Apie komunistus arba
gerai, arba nieko.
Tačiau dėl to, kad demokratija tinka net tokiai
gaujai kaip chmerams, Lietuvoje pagaliau dėmesį atkreipė ir mokslininkai.
O publicistikoje bandyta apie tai trimituoti jau daug metų. Kad
demokratija negarantuoja laisvės, yra du straipsniai dar 2000 metais
Lietuvoje išleistoje mano knygoje Nauja pasaulio santvarka?.
Dr. D.Beinoravičius gal kam nors įtikinamiau,
negu koks nors politikos sirgalius, nurodo, kas sujaukia mūsų
žinovų diskusijas spaudoje ir eteryje. Jis sako: Todėl, nepaisant
pagrįstų pretenzijų į universalumą, demokratija vis dar lieka labai
miglota idėja, kurią kiekvienas supranta skirtingai.
Tai moksliškas apibendrinimas idiotiškos padėties
nieko nesakančiose politinėse diskusijose. Kaip publicistas, seniai
priėjau prie nuomonės, jog žodis demokratija daugelį (ne tik mūsų)
politologų, žurnalistų pavertė politinėmis papūgomis. Papūga, išmokusi
porą žodžių, kartoja juos visur tinka ar netinka. Lietuviams dažniausiai
vietoj demokratijos tiksliau tiktų gražus lietuviškas žodis savivalda,
kaip priešingybė tironijai ar diktatūrai. Tačiau ir šis kai kieno
klaidingai vartojamas vietoj savivaldybių (rinkimuose). Juk negali
būti monarchijos, anarchijos, respublikos, diktatūros rinkimų. Žodis
demokratija brukamas net JAV vietoj laisvi rinkimai ir net vietoj
respublika. JAV Konstitucijos architektai griežtai pasisakė prieš
demokratiją, kaip laisvei pavojingą sistemą.
Politinės papūgos, kurios politikoje, atrodo,
žino tik vieną žodį demokratija, nuolat, lyg plaktuku vinį kaldamos,
įkala tai į galvą ir paverčia mus visus politinėmis papūgomis. Net
kartais nesusivokiame, kad kalbame lyg mėnulio permainų paveikti.
Nepaisant visų kalbų apie Vakarų demokratijas, demokratijos niekas
neras nei JAV, nei Europoje, kad ir kiek eurų ar dolerių už tai
kas nors pasiūlytų. Yra visko, tik ne demokratijų.
Gaila, kad dr. D.Beinoravičius sustojo pusiaukelėje
minėdamas atstovaujamąją demokratiją. Tai yra oksimoronas save
paneigiąs pareiškimas. Jis to nepavadina tikruoju vardu respublika.
Toje sistemoje laisvi žmonės laisvuose rinkimuose išrenka atstovus
jiems atstovauti valstybės reikaluose. Kiek žinau, Respublikos šaknys
siekia VI amžiaus prieš Kristų Graikiją. Pagal užsakymą išminčius
Solonas parašė Solono įstatymus valdymosi (savivaldos) naują
sąvoką: valdymą pagal parašytą ir pastovų įstatymą. 454 metais
prieš Kristų romėnai pagal Soloną surašė ir priėmė 12 plokščių,
kurios tapo romėnų konstitucija.
Turbūt ir Solonas netikėjo, kad netobuli žmonės,
ypač turintys viešosios moralės trūkumų, gali surašyti tobulos savivaldos
taisykles. Todėl jis nurodė ir būtinas sąlygas gerai ir teisingai
savivaldai: Kai žmonės klauso valdovų, o valdovai klauso įstatymų.
O aukščiausias įstatymas turi būti konstitucija, kuri varžo valdovų
(valdžių) galią, o ne tautos, žmonių, galią ir teisę išsirinkti
ir turėti įstatymui paklusnią valdžią. O įstatymą, jei teisingą,
parašo ar patvirtina valdomieji, o ne valdovai. Valdovų parašyto
įstatymo pavyzdys buvo veidmainiška Stalino konstitucija: pilietis
turėjo visas teises ir laisves (su sąlyga), jei tai neprieštaravo
valdžios išleistiems įstatymams. Tuo pačiu principu vadovaujasi
ir JTO Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, neva užtikrinanti žmogaus
teises.
Aišku, ir respublika gali būti ir, kaip matome,
yra piktnaudžiaujama. Tačiau tokia savivaldos forma gali egzistuoti
ir net kai kur egzistuoja. Ji nėra kaip demokratija, tik nesusipratimų
fantazijų kaleidoskopas.
Daug padėtų mūsų tautai atsitiesti įvairiose srityse,
jei bent iš dalies atsikratytume politinio demokratinio papūgiškumo
ir imtume kalbėti aiškia tautos kalba. Bent jau susikalbėti norintieji
galėtų susitarti.
Pažymėtina, kad dr. D.Beinoravičius minėtame straipsnyje
iškėlė kelias kitas su demokratija susijusias negeroves. Viena jų
tiesos ar melo, gėrio ar blogio nustatymas skaitmenimis (balsų
skaičiumi). Taip pat jis įsidėmėtinai aiškiai nagrinėja retai paliečiamą
demokratinės lygybės be prievolės, be pareigų, svertų žalą. Apie
tai jau 1923 metais rašė Nikolajus Berdiajevas Berlyne pasirodžiusioje
knygoje Nelygybės filosofija. Ją į lietuvių kalbą (1980 metais,
sovietų laikais!) išvertė dabar gilią ir plačią idėjų vagą rėžiantis
publicistas bei visuomenininkas Algimantas Zolubas. Knygoje gausu
ir demokratiją smerkiančių minčių. Viena iš jų tokia: Atitrūkusioje
demokratijos idėjoje yra didžiausia žmogaus ir tautos kokybės, dvasinio
lygio panieka.
Be daugybės kitų demokratijos nuodingumą nurodančių
pasauliečių, yra tai darančių žymių dvasininkų. 1950 metais popiežius
Pijus XII kalboje federalistams nepritarė demokratinei sistemai,
nes demokratinė lygybė varžo asmeninę laisvę kaip ir totalitarinė
sistema.
Savo archyve užtikau JAV katalikų savaitraštyje
The Wanderer 1998 metais spausdintą straipsnį. Ten rašoma: popiežius
Jonas Paulius II ir kardinolas Jozefas Ratcingeris yra dažnai įspėję,
jog demokratija, kuri paneigia dieviškąjį įstatymą ir suabsoliutina
viešąją opiniją ir daugumos sprendimą, sunaikins žmonių bendrijos
pagrindą. Net 1991 metų enciklikoje Centesimus annus Jonas Paulius
II teigia: Kaip istorija rodo, demokratija be vertybių lengvai
išvirsta į atvirą ar šiek tiek užmaskuotą totalitarizmą.
Net aiškiais žodžiais kalbantys, tiesos siekiantys
geros valios debatuotojai užkliūva už demokratijos nesusikalbėjimų.
Tačiau kai debatuose kas nors bando paslėpti savas mintis už miglotų
papūgiškų žodžių, neįmanoma atrasti tiesos.
Kadangi Pirmojoje Respublikoje prof. M.Romeris
buvo didis autoritetas, ir ne vien savo išvaizda, didžiuojuosi tuo,
kad jis (seniai, labai seniai) buvo VDU rektorius, kai aš buvau
studentas. Todėl prieš kiek laiko planavau rašyti demokratijos klausimu
atvirą laišką jo vardo Universiteto studentams, kad bent šios
institucijos studentai nesileistų būti klaidinami žiniasklaidos
ir politikos demokratijos papūgų. Dr. D.Beinoravičius savo straipsniu
sutaupė man triūso.
Abejoju, ar apsimokėtų eikvoti voką ir pašto ženklą
Lietuvos politikus ruošiančio instituto studentams: juos jau apšvietė
ten politinius mokslus dėstantis, žinoma, instituto direktoriaus
kvietimu, buvęs LKP gensekas A.M.Brazauskas.
© 2007 XXI amžius
|