|
Nauja atominė elektrinė nauja kupra Lietuvai
Algimantas Zolubas
Artimųjų Rytų folklorinis personažas, gudruolis,
išminčius, pokštininkas Chodža Nasredinas, gimęs Turkijoje XIII
amžiuje, tebekeliauja po knygas apie jį, po linksmus, nešvankybių
vengiančius sambūrius, linksmina ir net gydo nuo įvairių negalių
žmones.
Antai žinomas nutikimas, kaip Chodža, besilankydamas
Bucharoje, turtuolio paprašytas, pastarąjį bandė išvaduoti nuo jį
slegiančios kupros. Turtuoliui buvo pasiūlyta įlįsti į maišą, būti
užrištam visą dieną, o tuo metu Nasredinas savo burtais naikinsiąs
kuprą. Tačiau turtuolis privalėjo gydymo metu jokiu būdu nepagalvoti
apie beždžionės užpakalį, tarkim, koks jis plikas, negražus, raudonas.
Jei kupriaus mintis nors valandėlei nukryps prie beždžionės užpakalio,
pats būsiąs kaltas dėl nesėkmingo gydymo.
Nespėjo Nasredino pašertas asiliukas pašaro sužiaumoti,
kaip kuprius pareikalavo maišą atrišti; jam, tik atsidūrus maišo
tamsoje, į akis smelkėsi būtent beždžionės plikas, bjaurus, skaisčiai
raudonas užpakalis. Bandymai sustabdyti mintis ir akis prie savo
kupros išnykimo buvo nesėkmingi, nes vėl iš tamsos pasirodydavo
nelemtas beždžionės užpakalis.
Kaip teigia mūsų pačių ir užsienio stebėtojai,
Lietuva tebevelka sunkią kuprą. Metas būtų jos atsikratyti, juolab
kad daktarų bei įvairių injekcijų pakanka, tačiau trukdo žvilgsniai,
mintys ir veiksmai, nukreipti į tą nelemtą skaisčiai raudoną beždžionės
užpakalį. Tarsi jo užhipnotizuoti, mūsų valstybės vyrai ir kai kurios
moterys (ypač kunigaikštienė Kazimira), jei tik bandoma kupra kratytis,
skatina atsigręžti į beždžionės sėdmenis, į juos žiūrėti, net žavėtis.
Ta kupra Ignalinos atominė elektrinė (AE). Ji
Lietuvai niekada nebuvo reikalinga. Kaip buvusios SSRS paribyje,
Lietuvoje sovietai plėtojo labai energetiškai imlią raketinių kompleksų
statybą ir eksploatavimą. Norint išvengti energijos nuostolių perdavimo
linijose, jiems reikėjo čia turėti galingą elektrinę. Ji ir buvo
pastatydinta. Ta elektrinė nereikalinga Lietuvai ir dabar, nes turime
elektros energijos perteklių. Ji reikalinga Rusijai ir Baltarusijai,
nes jie pigiai ją iš Lietuvos gauna; moka 4 ct už kwh, mes mokame
po 33 ct už kwh.
Kadangi Ignalinos AE buvo pripažinta nesaugia,
pastatyta pavojingoje tektoninėje vietoje, Lietuva, stodama į Europos
Sąjungą, įsipareigojo kupra nusikratyti, AE uždaryti iki 2009 metų.
Tarsi buvo padėtas taškas. Padėtas, tačiau tas nelemtas beždžionės
užpakalis... Politikai, nepajėgdami atitraukti dėmesio nuo jo, nesitardami
su tauta, su specialistais geologais, energetikais bei ekonomistais,
geidžia ne tik pratęsti senosios AE eksploataciją, bet ir pastatydinti
naują AE, Lietuvą palikti kuprotą. Pastebėsime, kad nėra išspręstas
senosios AE atominio kuro atliekų saugojimo klausimas, o naujoji
AE be atliekų taip pat neveiks.
Kaip rodo patirtis, mažai valstybei steigti didelius
pramoninius kompleksus, juolab tenkinti tuščią ambiciją būti tarp
branduolinių galiūnų, netikslinga, net pavojinga. Iš Mažeikių naftos
tarsi naudą turime, tačiau kiek problemų buvo, kurių ir dabar pakanka.
Sovietmečio didžiosios įmonės bankrutavo, tapo vaiduokliais, o ir
Mažeikių naftą pardavėme.
Regis, akivaizdu, įtikėtina, tačiau vieno kelmo
kelios partijos energetikos reikalus nori tvarkyti savaip. Nereikia
joms vėjo, vandens, biokuro bei kitų alternatyvių energijos šaltinių,
nes ten didelių nuovirų arba rusiškai vadinamo atkato negausi.
Gi iš dešimtis milijardų kainuojančios naujos AE statybos pinigėlių
galima išplauti tiek, kad valdžioje naujajai buržuazijai išsilaikyti
užteks daugeliui metų. Dabar valdžia jau kalba tik apie naujos AE
akcijų skirstymo procentus, tarsi naujos statybos reikalas jau nuspręstas.
Ar taip yra? Kas nusprendė? Ar kas tokiu atsakingu klausimu viešai
diskutavo, ar buvo atsiklausta tautos? Juk tai pražūtingų kėslų
įgyvendinimas mulkinant tautą!
Jei minimus kėslus tenkins Seimas, tauta nebeatlaikys.
Žinant Seimo sudėtį ir jo veiklą, juo pasikliauti būtų labai neapdairu.
Turi liautis tūnojusi visuomenė.
© 2007 XXI amžius
|
