Atsakomybė, saistanti visas kartas

Edmundas SIMANAITIS

Pirmasis istorinis komunizmo tribunolo (An Historical International Trial) posėdis prasidėjo 1967 m. spalio 7 d. Vašingtone, Georgetown universiteto Nacijų salėje. Keturi dešimtmečiai praėjo po pirmojo komunizmo tribunolo. Kas pasikeitė? Tada buvo susirinkę daug žymių ekspertų, tiesiogiai patyrusių komunistinio režimo represijas, liudytojų, garbių svečių.

Pasaulio viešoji nuomonė primena

Pasaulinis viešosios nuomonės teismas (Court of World Public Opinion), antikomunistinių organizacijų asociacija, vadovaujama organizacijos Jaunieji amerikiečiai už taiką ir nacionalinė katalikų spauda ėmėsi iniciatyvos svarstyti ir vertinti komunizmo nusikaltimus. Anksčiau buvusių laisvų, o dabar komunistų jungą velkančių tautų atstovai iš Kubos, Vengrijos, Čekoslovakijos, Estijos, Rumunijos,Ukrainos, Tibeto, Mongolijos ir kitų kraštų pasakojo teismui širdį veriančias istorijas ir liudijo komunistinių režimų padarytus nusikaltimus.

Tuo metu Jungtinėse Valstijose jau buvo susitelkusi nemaža iš tėvynės nuo bolševikinio teroro pasitraukusių lietuvių diaspora. Deja, tuomet į komunizmo tribunolą iš jos neatsirado atstovo, galinčio išvardyti bent svarbiausias okupanto padarytas piktadarystes lietuvių tautai, kultūrai, žmoniškumui ir, žinoma, genocido nusikaltimus.

Galbūt Estijos atstovo parodymai galėtų būti laikomi kaip visų trijų Baltijos šalių balsas, nes okupantas vykdė genocido politiką pagal vieną ir tą patį scenarijų visose trijose Baltijos šalyse.

Teisėjų atstovavimo mastas

Tribunolo sudėtis – penki teisėjai. Pirmieji keturi iš Pasaulinio viešosios nuomonės teismo, būtent, pirmininkas dr. S.H.Slemmer, įžymus teisininkas iš Ohajo valstijos, atstovaujantis anglų kalbą vartojantiems žmonėms; dr. Stefan Osusky, buvęs Čekijos diplomatas, Tarptautinės teisininkų komisijos narys, atstovaujantis čekams ir slovakams; dr. Emilio Numez Portuondo, buvęs Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos prezidentas ir Kubos diplomatas, atstovaujantis ispaniškai, portugališkai ir prancūziškai kalbantiems žmonėms; dr. Carlos Marquez Sterling, buvęs Kubos diplomatas, atstovaujantis ispanų ir portugalų kalbas vartojantiems žmonėms, ir penktasis teisėjas dr. d.S.Chen iš Kinijos Respublikos, buvęs teisės universiteto dekanas, atstovaujantis kinų, japonų, indų ir kitomis Azijos tautų kalbomis šnekantiems žmonėms.

Kaltinimai totalitariniam komunizmo režimui

Buvo paskelbti šeši kaltinimai komunizmo sistemai:

1. Agresyvių karų planavimu ir rengimu;

2. Dalyvavimu agresyviuose atviruose ir slaptuose karuose;

3. Siekimu varžyti asmens teisę laisvai išpažinti religiją;

4. Siekimu visuotinai atimti asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti;

5. Dalyvavimu remiant visuotinio vergovinio darbo (slave labor) praktiką;

6. Dalyvavimu suokalbyje dėl nepriklausomų tautų apsisprendimo teisės panaikinimo.

Buvo iškilęs dramatiškas momentas dėl gynybos. Nors žiniasklaidoje iš anksto buvo skelbta apie šio Tribunolo darbą, neatsirado nė vieno komunisto, sutinkančio ginti komunizmo sistemą. O tais metais JAV universitetuose komunizmo sistemos simpatikų nestokota. Tada Tribunolo pirmininkas gynėju paskyrė advokatą Joseph Keil iš Vašingtono.

Nuosprendis komunizmui – kaltas

Dėl vietos stokos nėra galimybės aptarti liudytojų parodymus, pateiktus faktus ir argumentus. Įvyko šeši Tribunolo posėdžiai. Juose buvo išklausyti liudininkų parodymai apie komunistų ardomąją veiklą, apie masinį terorą, apie tautinės kultūros griovimą, apie riaušių organizavimą nepriklausomose valstybėse, apie tikėjimo laisvės varžymus ir mėginimus Bažnyčią paversti komunistų valdžios tarnaite. Buvo kalbėta ir apie Budapešto sukilimą 1956 metais, ir Prahos pavasario dramatiškus įvykius, žinoma, ir apie sovietų kolonijinį imperializmą.

Per tris dienas 29 liudytojai pateikė komunizmo vaizdą, kuris, nepaisant laiko, vietos ir padėties, rodė, kad „nuo Tibeto iki Ukrainos komunizmo metodai buvo šėtoniškai panašūs“

Tribunolas paskelbė nuosprendį pagal kiekvieną kaltinimą. Ir kiekvienoje formuluotėje buvo žodis „GUILTY“ – „KALTAS“.

Demokratijos pasaulio visuomenė prieš 40 metų atliko moralinę pareigą, iškeldama sunkiai paaiškinamą paradoksą: vieno totalitarinio režimo – nacionalsocialistų – nusikaltimus įvertina Tarptautinis tribunolas, o sovietų totalitarinio režimo padaryti kur kas didesni karo ir genocido nusikaltimai nutylimi. Ar demokratija gali užmerkti akis prieš tokią neteisybę?

Nacionalsocializmo ir komunizmo nusikaltimai tapatūs

2000 metų birželį Vilniuje vyko Tarptautinis antikomunistinis kongresas ir Visuomeninis tribunolas, kuriuose dalyvavo 25 valstybių atstovai. 2005-aisiais taip pat Vilniuje vyko tarptautinė mokslinė antikomunistinė konferencija „Vilnius 2005“, kurioje dalyvavo devynių valstybių atstovai. Šiuose renginiuose įvairių šalių istorikai, politikai, teisininkai visapusiškai nagrinėjo šią skaudžią teisės, tarptautinės politikos ir demokratijos moralės pamatinę problemą.

Šiemet balandžio 19 dieną Lietuvai ir kitoms naujoms Europos Sąjungos narėms nepavyko į pagrindinį Europos Sąjungos sprendimą dėl rasizmo ir ksenofobijos įtraukti stalinizmo nusikaltimų sąvokos. Tačiau buvo pasiektas kompromisas: Europos Sąjunga, atsižvelgdama į Rytų ir Vidurio Europos šalių reikalavimus, imasi organizuoti visuomeninius debatus dėl totalitarinių režimų padarytų nusikaltimų teisinio vertinimo.

Žiniasklaida informavo, kad Lietuvos teisingumo ministras Petras Baguška Liuksemburge pateikė principinę Lietuvos poziciją – „totalitarinių režimų – tiek nacizmo, tiek stalinizmo – vykdyti nusikaltimai bei jų menkinimas ar neigimas teisiškai privalo būti traktuojami vienodai“. Reikia tikėtis, kad aktualus Lietuvai istorinio teisingumo klausimas darbo tvarka bus aptartas Vyriausybėje ir Seime.

Demokratija turi imtis prevencijos priemonių

O štai visai neseniai, gegužės 27 dieną, vykusiame Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos suvažiavime Vilniuje buvo priimtas kreipimasis, adresuotas Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkui, Premjerui ir šalies visuomenei.

Dokumente rašoma: „Daugelyje šalių, žlugus komunistiniams režimams, tapo akivaizdūs jų nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui mastai. Komunistinės doktrinos viešpatavimo laikotarpiu, be kitų nusikaltimų, pasaulis neteko per 100 mln. nekaltų žmonių gyvybių.

Lietuvoje per 50 Sovietų Sąjungos okupacijos metų daugiau nei 300 tūkst. mūsų piliečių tapo genocido aukomis, dar daugiau pasitraukė į priverstinę emigraciją. Kas antras Lietuvos vyras tapo genocido auka. Dažniausiai klaidingai manoma, kad komunizmas žlugo, o jo idėjos neturi perspektyvos.

Imperinių tikslų įgyvendinimas, nesiskaitant su priemonėmis, ištisų tautų sąskaita (Tibetas, Čečėnija, Palestina) matoma ir šiandieniniame pasaulyje, tai ir yra tų pačių grobuoniškų ir nusikalstamų nacionalsocialistų bei socialbolševikų doktrinų atmainų formos.

Kol laisvas demokratinis pasaulis nesukurs ir nepradės taikyti tokių visa apimančių prevencijos priemonių, kad nusikalstama komunistinė ideologija ir praktika neturėtų palankios dirvos gyvuoti arba pasikeitusi atsirasti kitu pavadinimu, tol pasaulio visuomenės demokratiniam vystymuisi grės nuolatiniai pavojai. (...)

Prevencinės priemonės galimos ir veiksmingos tik tuomet, kai komunistinė doktrina bus visapusiškai, taip pat ir teisiškai, įvertinta, kaip tai įvyko nacizmo atveju Niurnberge. (...)“

Birželio 16-ąją procesai vyks keliolikoje valstybių

Birželio 16 dieną numatyta tarptautinė akcija „Komunizmą – į tarptautinį tribunolą“, kurioje pakviestos dalyvauti 18 Rytų ir Vidurio Europos valstybių visuomeninės organizacijos. Akcijos esmė – kiekvienoje valstybėje atskirai tą pačią dieną surengti antikomunistines mokslines konferencijas ir išleisti vieną bendrą leidinį anglų kalba tuo pačiu akcijos pavadinimu.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos VI suvažiavimo dalyviai kreipiasi į Lietuvos žmones, į Respublikos Prezidentą, Seimo narius, Vyriausybę ir primygtinai prašo neatidėlioti keliamų problemų sprendimo.

Prašoma inicijuoti valstybių lygmeniu tarptautinį teismą (Tribunolą), kuris įvertintų komunistinių režimų nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui, taip pat pareikalauti atlyginti žalą, padarytą valstybėms ir jų piliečiams.

Belieka pridurti, kad tautos dalis, pakėlusi okupanto primestą Gulago kančių, Sibiro tremties ir priverstinės emigracijos dalią, šįmet rengiasi pasitikti Gedulo ir vilties dieną ne tik pagerbdama genocido aukų atiminimą, bet ir sutelktomis pastangomis siekdama paspartinti teisingumo atkūrimą Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Iš tikrųjų tai kilni pilietinė pareiga, saistanti atsakomybės už Tėvynės likimą ryšiais visų kartų piliečius.

© 2007 „XXI amžius“