Irakas. Kas toliau?
Dr. Petras JOKUBKA
Teroristai ir atominės bombos XXI amžiaus siaubas.
Kol kas nėra tokios valstybės, turinčios atominius ginklus, kurios
grasintų juos panaudoti. Jos visos siekia pasistatyti atomines jėgaines,
sako, jas panaudotų tik elektrai gaminti, bet ne atominiam ginklui.
Kad ir kokių priemonių imsis didžiosios valstybės
atominės jėgos plitimui sustabdyti, joms nepasiseks, nes musulmoniškos
valstybės yra pakankamai turtingos ir smarkiai vysto savo pramonę,
tat Vakarų valstybėms pritrūks lėšų, kantrybės ir pasiryžimo sustabdyti
visas tas valstybes. Moderniaisiais laikais kol kas tik viena Amerika
ryžosi pastoti agresoriams kelią, būtent, pristabdyti Korėjos ir
Vietnamo komunistus, dabar Irako musul-monus. Bet mes matome,
kas darosi. Motinos ir močiutės eina protestuoti, verčia progresyvią
valdžią ir renka pacifistus. Joms nerūpi ąžuolas, joms rūpi tik
gėlės, joms nesvarbu, kas bus rytoj, svarbu tik kad jų sūneliams
nereikėtų ginti JAV interesų.
Kalbėjausi su viena moterimi, turinčia 20 metų
sūnų. Kalbantis aš aukštai vertinau prezidentą Dž.Bušą, kad jis
drįso pastoti kelią agresoriui Sadamui Huseinui. Ji užprotestavo
ir žemino prezidentą, kad jis kariauja nereikalingą karą ir gali
pašaukti jos sūnų. Aš jai atsakiau: Visų pirma Amerika pasitenkina
vien savanoriais. Jei ir pradėtų loterijos keliu kai kuriuos jaunuolius
šaukti, tai juk reikia, kad kas nors apgintų mus nuo teroristų.
Kas bus, kai jie masiškai pradės griauti Ameriką? Ji atsakė paprastai:
Pabėgsiu į Kanadą.
Tai su tokiomis problemomis Amerika susiduria
ir susidurs, kol tęsis karas su teroristais. Sena išmintis sako,
kad geriau priešą mušti jo žemėje, negu jo laukti namuose. Daugelis
motinų taip nesugeba galvoti.
Amerika buvo įsivėlusi į daugelį karų, kurių nelaimėjo.
Tarp tokių buvo: 1812 metų karas su Anglija, Korėjos ir Vietnamo
karai. Bet tai dar nereiškia, kad mes turime kapituliuoti ir kaip
ta jauna moteris rengtis bėgti į Kanadą, ką daugelis jaunų vyrų
padarė Vietnamo karo metu. Dabar nuo teroristų pabėgti nebėra kur.
Jie mus gali atrasti bet kur. Reikia sustoti ir gintis arba mirti
bailio mirtimi. Amerikiečiai dar niekada taip žemai nėra kritę.
Bet ką daryti su mamytėmis, kurios nenori išleisti savo sūnelių
iš po savo sparnų? Jos per rinkimus gali išrinkti į valdžią pacifistus.
Turim būti tam pasirengę ir ieškoti išeities.
JAV yra turtinga valstybė, ji turi visokių galimybių.
Jei neatsiras pakankamai savanorių kovoti su teroristais, mes dar
turime galimybę jų pasisamdyti iš kitur. Visame pasaulyje yra daug
jaunų vyrų ir merginų, kurie nori atvykti į Ameriką nuolat apsigyventi.
Mes galime priimti tik tuos, kurie sutiks atlikti penkerių metų
karinę prievolę. Po to jiems būtų galima suteikti pilietybę ir leisti
gyventi visam laikui.
Nugalėti Amerikoje teroristus gali padėti išvystytas
saugumas užverbuojant musulmo-nus. Didesnė problema kaip nugalėti
tuos teroristus, kurie, kaip Irake, siekia valdžios. Didžiausi širšių
lizdai yra musulmonų valstybėse, Artimuosiuose Rytuose: Irane, Irake,
Pietų Arabijoje, Kuveite, gal ir Egipte. Jei Irane, Irake ar Pietų
Arabijoje valdžią paimtų teroristai, kitą dieną jie galėtų susprogdinti
visus naftos šaltinius ir JAV po savaitės benzino galėtų gauti tik
asmenys su specialiais leidimais važiuoti į darbą. Baisu įsivaizduoti,
koks tai būtų pakrikimas. Išvada: JAV kariuomenė Artimuosiuose Rytuose
turi būti visą laiką, nes permesti kariuomenę su visais ginklais
ir įrengimais į Iraką Amerikai truko šešis mėnesius. Amerikos kariuomenei,
kuri skirta Artimųjų Rytų apsaugai, Irakas yra tinkamiausia vieta
stovėti. Esant nuolatinei įtampai tarp šiitų ir sunitų, viena ar
kita musulmonų sekta sutiks su mumis bendrauti ir priimti mūsų kariuomenę.
Žinoma, geriausia būtų išeitis, jei minėtos valstybės įstotų į NATO
ir sutiktų priimti NATO kariuomenės dalinius. Jei to nebūtų galima
pasiekti, Amerika turi veikti kartu su Izraeliu. Blogiausiu atveju
gal Izraelis sutiktų priimti mūsų kariuomenę ir ginklus, bet jokiu
atveju JAV negali pasitraukti iš Artimųjų Rytų.
Kokios galimybės mums pasiekti susitarimą su Iranu
ir prikalbėti jį, kad atsisakytų ambicijų įsigyti atominius ginklus?
Dabartiniai įvykiai, susiję su anglų karių pagrobimu ir žiauriu
elgesiu su jais rodo, kad tokios galimybės yra labai menkos. Jei
JAV ir Europos Sąjunga nesiims karinių priemonių prieš Iraną, tai,
ko gero, Izraelis bus paliktas vienas tokių priemonių imtis. Užimti
Iraną ir ten laikyti savo kariuomenę tai būtų beginklių metimas
į liūtų gardą. Sunaikinti jų atomines jėgaines iš oro irgi gali
būti bergždžias darbas, nes tos jėgainės tikriausiai yra statomos
po granito kalnais. Tik išmesti desantininkai galėtų sunaikinti
tas jėgaines ir vėl pasitraukti.
Beveik visi Demokratų partijos kandidatai į prezidentus
reikalauja, kad Amerika pasitrauktų iš Irako. Tik H.Klinton mano,
kad amerikiečiai ten pasiliktų stebėtojais. Iš respublikonų kol
kas drąsiausiai pasisako senatorius Džonas Malkenas ir Rudolfas
Džulijanis.
Dabar, teroristų amžiuje, jei mes nesieksime pastoti
kelią tiems iškrypėliams, jie ras būdų susprogdinti mūsų miestus
ir grąžinti mus į priešistorinius laikus. Kas sugebės stebėti, ką
galvoja arabas, gyvenantis Amerikoje, nusivylęs gyvenimu ir trokšdamas
kuo greičiau patekti į dangų, ir kada jis padės bombą po mūsų
dangoraižiu? Kadangi mes to negalime atspėti, teks griebtis provizorinių
priemonių. O tokių gali būti labai daug. Paminėsiu vieną. Pagal
dabartinius spaudos pranešimus, Irake sulaikyta apie 20 tūkst. teroristų.
Reikia manyti, kad saugumiečiai Irake veikia efektyviai ir daugmaž
žino ir apie tuos, kurie dar nėra suimti. Lieka tik klausimas, kada
ir kaip juos sugaudyti. Padidinus Amerikos kariuomenę dauguma tų
teroristų bus surinkta. Toks skaičius gali padidėti trigubai.
Bausmės teroristams ir teroro organizatoriams
turi būti adekvačios jų nusikaltimams: už vieną nužudytą nekaltą
pilietį galėtų būti įvykdyta mirties bausmė penkiems pasmerktiems
teroristams. Tik vartodamos tokias ar panašias priemones civilizuotos
tautos galės laimėti karą su teroristais. Kai karas bus baigtas,
tiems teroristams, kuriems įvykdyta bausmė, galėtų būti suteikta
amnestija.
Mūsų svarbiausias tikslas turėtų būti apsaugoti
pasaulį nuo teroristų ar organizuoti visas valstybes į kovą, jei
kurioje nors iš jų teroristai imtų valdžią. Antras tikslas užtikrinti
laisvą Artimųjų Rytų benzino tiekimą. Šiame tiksle ir slepiasi visa
tragedija, nes nei prezidentas Bušas, nei joks kandidatas į prezidentus
negali pasakyti, kad mes kovojame dėl benzino. Gal ateityje mes
rasime benzino pakaitalų, bet dabar mes dar priklausome nuo arabų
benzino. Ar mes galime pabėgti nuo tos problemos? Jei ne, tai turime
stoti į žutbūtinę kovą.
Jei mums, atrodo, pasisekė susitarti su kietasprande
Šiaurės Korėja dėl atominės jėgainės, reikia tikėtis, kad pasiseks
susitarti ir su Iranu. Jei ne, mes turime būti pasirengę visoms
galimybėms.
Redakcijos pastaba. Nors šie autoriaus
iš JAV siūlymai griežtai bausti teroristus atrodo netolerantiški,
bet šių dienų įvykių akivaizdoje, kai buvo planuota teroro aktu
sunaikinti dešimtis tūkstančių žmonių, nėra jau tokie nesuprantami.
© 2007 XXI amžius
|