Miglotas energetinis saugumas
Petras KATINAS
Lietuvos premjeras G.Kirkilas, lankydamasis Rygoje,
su savo kolega Latvijos ministru pirmininku A.Kalvičiu aptarė energetines
problemas, konkrečiai, galimą naujos Ignalinos atominės elektrinės
statybą. Tiesa, G.Kirkilas neseniai buvo užsiminęs, kad bandys paprašyti
Europos Komisijos, jog ji sutiktų pratęsti Ignalinos AE darbą. Tačiau
pats Premjeras netrukus pripažino, kad tai beviltiškas reikalas.
Rygoje Latvijos premjeras, kalbėdamas apie naujos atominės jėgainės
statybą, kurioje, be Lietuvos, ketina dalyvauti Latvija, Estija
ir Lenkija, priminė, kad geriausiu atveju elektrinė pradės veikti
2015 metais. Todėl jis patarė ieškoti alternatyvių elektros energijos
gamybos šaltinių, kad nebūtume visiškai priklausomi nuo Rusijos.
Bet kokie gi tie alternatyvūs šaltiniai? Tai ir yra pagrindinis
klausimas. Biokuras, vėjo jėgainės aiškiai nepajėgs aprūpinti elektra
valstybės. Tuo labiau kad vėjo jėgainių statybai daromos įvairiausios
kliūtys. Jeigu Estija, turėdama savo skalūnų, galėtų išsiversti
jais kūrendama savo šilumines elektrines, tai Lietuva tokių alternatyvų
neturi. Be Gazprom dujų, kurių kainos neabejotinai šoktels nuo
naujųjų metų, neišsiversime. Kaip ir be rusiškos naftos. Taigi Maskvos
manipuliacijos vykdant energetinį spaudimą, be abejo, tęsis ir toliau.
Tą jau skaudžiai pajuto Mažeikių nafta, kuriai nebetiekiama nafta
Družbos naftotiekiu. Į Lietuvos prašymus konkrečiai paaiškinti,
kad Družbos naftotiekio darbas nutrauktas ne dėl techninių priežasčių,
o yra politinio spaudimo priemonė, Rusijos atstovai teigia, kad
jokios politikos čia nėra. Štai neseniai Sankt Peterburge vykusiame
Ekonomikos forume Lietuvos ūkio ministras Vytas Navickas bandė tuo
klausimu kalbėtis su Rusijos energetikos ir pramonės ministru Viktoru
Christenka ir su Rusijos naftos tranzito operatorės Transneft
prezidentu Semionu Vainštoku. V.Christenka be jokių užuolankų pareiškė,
kad naftos tiekimo atnaujinimas Družbos naftotiekiu gal ir galimas,
bet pirmiausia jis galimas tiktai vienu atveju jeigu Rusija iš
to turės ekonominės naudos. O ta nauda, anot Rusijos ministro, paaiškės
tiktai kruopščiai išanalizavus ir atlikus Družbos naftotiekio
techninę ir ekonominę ekspertizę. Kiek ta ekspertizė gali užsitęsti,
Rusijos atstovai nekalba. Tiesa, V.Christenka mūsų ūkio ministrui
patarė artimiausiu metu su delegacija atvykti į Maskvą ir normalioje
darbo aplinkoje aptarti rūpimus energetinius klausimus. O Transneft
prezidentas S.Vainštokas paaiškino, kad Rusijos ekspertai, atlikę
Družbos naftotiekio ekspertizę, nustatė net daugiau kaip 700 įvairiausių
techninių trūkumų bei gedimų. Todėl esą Transneft įvertins investicijas
tiems techniniams trūkumams ištaisyti ir tada spręs, ar verta
iš viso imtis to darbo. Taigi Lietuvos ūkio ministras V.Navickas,
kaip ir reikėjo tikėtis, Sankt Peterburge absoliučiai nieko neišsiaiškino.
Todėl, atrodo, ir ministras jau prarado bent jau
oficialiai reikštą optimizmą, kad naftos tiekimas Družbos naftotiekiu,
nutrauktas pernai liepos mėnesį, bus atnaujintas. Labai jau keistokai
skamba ministro V.Navicko samprotavimai, kad galutinis sprendimas
dėl naftos tiekimo Družba bus priimtas tik baigus tyrimą. Reikia
tikėtis, kad tai bus netrukus, guodėsi V.Navickas. Pakankamai
akivaizdu, kad tyrimas gali užsitęsti iki begalybės, jeigu jis
iš viso vyks. Kitaip tariant, naftos tiekimo atnaujinimo galima
tikėtis, pasak rusų patarlės, ketvirtadienį, po lietučio
Naftos čiaupo užsukimas Mažeikių naftai yra
grynai politinis Rusijos žingsnis, ir tai aišku netgi didžiai Rusijos
draugei K.Prunskienei. Tai pripažįsta ir Rusijos laikraščio Komersant
apžvalgininkas V.Voda savo straipsnyje apie Mažeikių naftos ir
ją valdančio Lenkijos naftos koncerno Polski Koncern Naftowy (PKN)
Orlen problemas. V.Voda aiškiai išdėsto, kad naftos trūkumo Mažeikių
įmonė niekada nebūtų pajutusi, jeigu įmonė būtų atitekusi Rusijos
Lukoil. Dar primenama, kad atėjus į valdžią proamerikietiškam
prezidentui Valdui Adamkui naftos tiekimas į Mažeikius ir buvo nutrauktas.
O štai buvęs premjeras R.Paksas buvęs šaunus vyras ir atsisakęs
pasirašyti vergišką sutartį su amerikiečių Williams kompanija.
Taigi leidžiama aiškiai suprasti, kad jeigu R.Paksas būtų valdžioje,
jokių problemų nebūtų.
Atrodo, Družbos naftotiekį galime pamiršti.
Ir ieškoti būdų, kaip apsirūpinti žaliava iš kitų šaltinių.
Šiomis dienomis Lietuvos ir Lenkijos premjerai
Gediminas Kirkilas ir Jaroslavas Kačynskis, apsilankę centrinėje
PKN Orlen būstinėje, kalbėjosi su koncerno vadovais dėl naftos
tiekimo į Mažeikių įmonę. Lenkijos premjeras J.Kačynskis pabrėžė,
kad Lenkija yra visiškai pasirengusi tam, kad rusiška nafta nebetekės
Družbos naftotiekiu, ir turi visas technines galimybes gauti naftą
kitais maršrutais. Be to, PKN Orlen prezidentas Piotras Kovnackis
pareiškė, kad, nesant galimybės gauti naftos iš Kazachstano ir Azerbaidžano,
jo vadovaujamas koncernas svarsto galimybes pasinaudoti naftos ištekliais
Latvijoje. Tai galėjo nuskambėti gana neįtikinamai. Tačiau dar sovietmečiu
atliktais tyrimais buvo nustatyta, kad naftos telkinių atsargos
Latvijos sausumoje siekia 100 milijonų barelių, o Latvijai priklausančiame
jūros šelfe 360 milijonų barelių. Galima priminti, kad prieš dešimt
metų dėl šio šelfo priklausomybės kilo nemažas konfliktas tarp Lietuvos
ir Latvijos. Šiuo metu Latvijos kompanija Alina vykdo geologinę
žvalgybą Kuldigos rajone, ir jeigu duomenys apie naftos atsargas
pasitvirtins, tai jau šį rudenį gali pradėti tekėti pirmoji Latvijos
nafta.
Šiaip ar taip, bet energetinės problemos išliks
dar ilgai. O pastangos bent kiek atsiplėšti nuo Rusijos energetinių
čiuptuvų privalo būti patrigubintos. Tikėtis, kad po Rusijos energetikos
ir pramonės ministro V.Christenkos, žadėjusio su mūsų delegacija
darbo aplinkoje aptarti klausimus dėl naftos tiekimo, kas nors
paaiškės, labai maža viltis.
Tiesa, mūsų užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas,
prieš išvykdamas į pirmadienį Liuksemburge įvykusią ES šalių užsienio
reikalų ministrų konferenciją, pareiškė, kad Lietuva dės visas pastangas
įtraukti energetinio saugumo klausimą į pagrindinius ES dokumentus.
Pirmiausia į būsimos ES užsienio politikos doktriną. Tai, žinoma,
sveikintinas žingsnis. Tik klausimas: ar jis yra nuoširdus. Tuo
labiau kad draugė Kazimira, rekomendavusi A.Vaitiekūną į užsienio
reikalų ministrus, jau pernelyg aiškiai stojo pritarti viskam, kad
ir ką darytų buvęs didysis brolis. Tad ministro P.Vaitiekūno žodžius
galima priimti gana rezervuotai. O jeigu jis iš tiesų laikosi tokios
pozicijos tai garbė jam.
© 2007 XXI amžius
|