Vilčių dar yra

Petras KATINAS

Kai kurie politikos apžvalgininkai ėmė kalbėti ir rašyti, kad Lietuvos prezidentas V.Adamkus Europos Sąjungos viršūnių susitikime suvaidino labai svarbų vaidmenį ir esą išgelbėjo ES nuo grėsusios krizės. Neva jam pavyko įkalbėti Lenkijos prezidentą Lechą Kačynskį, jog šis atsiimtų savo ultimatumą dėl ES balsavimo sistemos pakeitimo. Tačiau Lenkijos spauda rašo, kad L.Kačynskį pavyko įkalbėti Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir Liuksemburgo lyderiams, o mūsų Prezidento vaidmuo net neminimas. Bet ne tai svarbiausia. Svarbu, kad, Lenkijai nusileidus, L.Kačynskis gavo ES vadovų užtikrinimą, jog ES bus solidari su Lenkija ir kitomis Bendrijos šalimis, priklausančiomis nuo Rusijos naftos ir dujų importo, jeigu Maskva sukeltų energetinę krizę. Taigi šis solidarumo pažadas labai aktualus ir Lietuvai. Žinoma, jeigu to solidarumo bus laikomasi. Nes, žinant kai kurių senųjų ES šalių vadovų flirtą su Kremliumi, draugiškas ir bendras sutarimas gali likti tiktai popieriuje. Gal taip ir neatsitiks, ypač nuėjus nuo scenos V.Putino bičiuliui Prancūzijoje Ž.Širakui. Jau nekalbant apie tiesiog Kremliui padlaižiavusį buvusį Vokietijos kanclerį G.Šrioderį. Pagaliau ir dešinįjį politiką vaidinęs buvęs Italijos premjeras S.Berluskonis nuolat pataikavo „geram draugui“ V.Putinui. Šiaip ar taip, lyderių pasikeitimas „senosios“ Europos šalyse, be abejo, turės reikšmės ir ES užsienio politikai. Kaip ir pasikeitus Didžiosios Britanijos premjerui. Juo tapo asketu vadinamas T.Bleiro vyriausybėje finansų ministru buvęs Gordonas Braunas. Jis jau pareiškė, kad vienas iš svarbiausių jo užsienio politikos tikslų – stiprinti tradicinį Didžiosios Britanijos ir JAV bendradarbiavimą. Tai, aišku, nepatiko kai kuriems Briuselio biurokratams, į kurių galvas Kremlius sėkmingai „įkalė“ antiamerikietiškas nuotaikas. Be to, G.Braunas gana skeptiškai žiūri į kai kurias „senosios“ Europos bendrijos nares. Tokia Londono pozicija gan priimtina nemažai daliai ES naujokių, nes pasitikėti Europos Sąjungos gynybos struktūromis, kurių kūrimas beveik nejuda iš vietos, šios šalys negali.

Na, o orientacija į JAV labai nepatinka Maskvai. Štai Rusijos laikraštis „Rossijskije vesti“ netgi paskelbė straipsnį, pavadintą „Didžialietuvių planai“. Jame akcentuojama, kad karinga lietuvių politikų dvasia kurstoma iš Vašingtono, ir jie pasirengę mesti visus resursus Rusijai „sulaikyti“. Šio laikraščio politikos apžvalgininkas Vladimiras Simindiejus rašo: „Kokie gi lietuvių „strategų“ receptai? Pirmiausia savarankiškos užsienio politikos atsisakymas ir JAV bei Lenkijos pozicijų palaikymas visuose jų kėsluose, nukreiptuose prieš Rusiją ir netgi Europą, kuri vykdo Maskvos jai neva primestas taisykles. Lietuvos valdantieji gąsdina politikus, verslininkus ir gyventojus nepasitikėti ir atsiriboti ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo bet kokio rusiškumo. Tokiu būdu žlugdomas pačios Lietuvos vystymasis“. Tokių straipsnių pilna Rusijos spaudoje. Tiesa, pasitaiko ir bandymų pateikti „objektyvią“ Lietuvos ir Rusijos santykių istoriją, netgi nuo didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Gedimino laikų. Štai objektyviu istoriku laikomas Fiodoras Šelovas-Kovediajevas solidžiame moksliniame žurnale paskelbė straipsnį „Lietuva – kaimynystės istorija“. Straipsnis pradedamas išties gana įdomiai: „Istorija niekada nieko nepalieka. Paimkim, pavyzdžiui, dvi Žečpospolitos nuolaužas. Lietuva ir esant nedraugiškam Adamkui kur kas lojalesnė Rusijai nei Lenkija, bet vis tiek išlieka nuolatiniame Valstybės Dūmos taikinyje. Rusija ten (Lietuvoje – P.K.) iškart gavo lygias teises: mūsų kalba, švietimas, kultūra, organizacijos, masinės informacijos priemonės valdžios gerbiamos. 1991 metų rugpjūčio pučo metu Lietuva buvo pasirengusi praleisti į Vakarus visus pabėgėlius iš Rusijos. Tačiau SSRS laikais agresyviausiai puolė centrą būtent Vilnius su provincialiu pianistu V.Landsbergiu priešakyje. Kodėl gi viskas taip susimaišė? Kad atsakytume į šį klausimą, maža žinoti, kad lietuviškas kraujas šimtmečiais teka rusų gyslomis, ir atvirkščiai. (...)

Demonizuoti Lietuvos neverta. Nieko ypatingai antirusiško ten nėra ir nebuvo. O mūsų politinė istorija ir taktika labai panašios. Likimas padarė mus varžovais dėl Senosios Rusijos palikimo. Šią partiją mes laimėjome. O visa kita – įprastos intrigos už žemes ir įtaką regione. Tuo metu, kai mums tai buvo aktualu, Lietuva negalėjo būti mūsų pagalbininkė. O kai mes patys stojomės ant kojų, tai kam mums reikėjo susijungti su Lietuva, kada mes galėjome lengvai prijungti ją prie Rusijos“.

Su kai kuriais F.Šelovo-Kovediajevo teiginiais sutikti galima. Ypač žinant, kad daugelis Rusijos kilmingų šeimų kilusios iš Lietuvos. Pakanka paminėti tokius kaip Odojevskiai, Vorotinskiai, Trubeckojai, Možaiskiai ir kiti.

Tačiau nesigilinkime į tolimą istoriją. Atsigręžę į dabartį, aiškiai matome, kad V.Putino režimo valdomoje Rusijoje, kurioje primityviausias nacionalizmas ir šovinizmas tampa oficialia politika, apie jokią geros kaimynystės partnerystę nėra ko ir kalbėti. Vilniaus nuolaidos Maskvai netgi skatina Kremlių agresyviems veiksmams.

Štai tas pats Rusijos Dūmos vicepirmininkas V.Žirinovskis paskelbė, kad Lietuvai savarankiškai gyventi liko ne daugiau kaip penkeri metai. Oficialios mūsų valdžios ir Prezidento bei jo patarėjų reakcijos į tokį oficialaus Rusijos pareigūno akibrokštą, kaip paprastai, neišgirdome. Užtat Lietuvos valstybės apdovanojimų komisijos nariai nutarė nesiūlyti prezidentui V.Adamkui išbraukti buvusį aukštą KGB karininką, dabar „Rusijos geležinkelių“ vadovą Vladimirą Jakuniną iš apdovanotųjų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi sąrašo. Bet iki šiol niekas taip ir nepaaiškino, kuo gi šis kagėbistas nusipelnė Lietuvos valstybei. Ir nepasakys, nes su žiburiu tokių nuopelnų nerasi. O gal tikimasi, kad šis KGB generolas-majoras kitais metais pakeis V.Putiną? Tokių ženklų jau esama.

Na, o neseniai įvykusiame Baltijos valstybių energetiniame forume trijų šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – premjerai patvirtino savo kvietimą Lenkijai dalyvauti naujos Ignalinos AE statybos projekte. Deja, iškilo ginčai, kad Lietuvai negalėtų priklausyti kontrolinis akcijų paketas. Kaip išsispręs šis klausimas, dar neaišku, bet visi premjerai nutarė, jog tai sumažins jų šalių priklausomybę nuo Rusijos. Pasibaigus premjerų susitikimui Rygoje, užsienio žurnalistai premjerams uždavė klausimą: „Matant tai, kad Lietuva ir Latvija atsidūrė Rusijos naftos blokadoje, kad šios šalys visiškai priklausomos nuo Rusijos energoresursų, kaip jaučiatės būdami priešakinėse naujojo šaltojo karo linijose?“ Latvijos premjeras Aigaras Kalvitis atsakė: „Slavų siela mums nėra jokia mįslė. Problemų yra, bet mes su Rusija kaip nors išsiaiškinsime. Mes nepriklausome nuo Rusijos, o esame tik jos klientai. O nafta – tai privataus verslo reikalas. Todėl tam įgalioti asmenys ir susitars su Rusijos partneriais“. Lietuvos Premjeras šį kartą buvo lakoniškas: „Lietuvos santykiai su Rusija – pragmatiški“. O Vakarų spaudos komentarus apie dabartinę Maskvos politiką galima apibendrinti vieno britų BBC radijo komentatoriaus žodžiais: „Rusija tapo įniršusiu lokiu, kuris savo letenose spaudžia didelį energetinį vėzdą“.

© 2007 „XXI amžius“