„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. liepos 4 d., Nr. 13 (150)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Tarptautinis bendradarbiavimas įvertinant komunistinių režimų nusikaltimus

Vytautas Landsbergis

Pirmiausia pasiaiškinkime, kas ką reiškia. Jeigu „tarptautinis“ suvokiamas kaip valstybių bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo, kuris būtų sovietų komunistų nusikaltimų įvertinimas, tai to kaip tik nėra ir ligi šiol nebuvo. Į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos šio turinio tarptautinį atsišaukimą 1991 metų rugpjūtį niekas neatsiliepė. Vadinasi, mano pranešimas – apie tai, ko nėra. Virtualus.

Tačiau yra buvę nevyriausybinių pastangų. Jos matomos įvairių visuomenės organizacijų bei iniciatyvų lygmeniu – tokių pastangų buvo ir būna. Tarp jų ir svarbus tarptautinis renginys, 2000 metų Vilniaus Tribunolas, ir šios dienos konferencija. Sveikinu, kad pastangos tęsiamos; abejingumo akmuo, nors po lašelį, tašomas.

Vis dėlto tenka konstatuoti, kad nežinojimas ir nenoras žinoti tikrovės, mitologija apie komunizmo dvilypumą – neva gerų idėjų ir blogo elgesio mišinys, o svarbiausia – demoralizuojantis „pragmatizmas“ nesiimti vertinimo veiksmų, kurie nepatiks Vakarų demokratijų partneriams Rusijai ir Kinijai, – varžo demokratinių valstybių politiką šių dienų komunizmo, neokomunizmo arba mutavusio komunizmo atžvilgiu. Vyriausybės nemėgsta vertybinio požiūrio, kuris atseit trukdo pragmatiškam bendradarbiavimui. Čia Rytai ir Vakarai nejučiom sutaria, ir vertybės eroduoja arba lieka tik vakarietiškuose popieriuose. Tačiau tarp dviejų išsiskyrusių lygmenų, kuriuos matome kaip vyriausybinį ir nevyriausybinį, yra dar trečiasis – parlamentinis. Visuomenių ir tautų atstovai, išrinkti į politikos bei teisės įstatyminio formavimo valdžią, yra laisvesni arba tiesiog pašaukti bent jau nepamiršti, priminti, kelti viešuose parlamentiniuose ar tarpparlamentiniuose debatuose pamatinius demokratijos, teisingumo, tiesa pagrįsto demokratinio bendrabūvio dalykus. Pasaulis dar kovoja su jo organizmą ėdančiu demoralizacijos virusu, ir baltųjų kraujo kūnelių kova paprastai reiškiasi parlamentiniu, ypač tarpparlamentiniu, karščiavimu.

Tokiose struktūrose kaip Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja ir Europos Parlamentas matome – ir man per daugelį metų teko matyti – tebegyvą Europos civilizacinių vertybių raišką kovoje su šios tapatybės praradimo slinktimis. Čia kaip tik galime kalbėti apie vykstantį tarptautinį bendradarbiavimą, čia susikerta tautų atstovų požiūriai ir jų atspalviai; tiesa ne visada laimi, tačiau vis dar egzistuoja kaip siekinys arba problema. Beje, šių reiškinių buvo ir dar vienoje tautų atstovų asamblėjoje, trumpai pasireiškusioje didžiojo Rytų Europos virsmo metu – tai SSRS liaudies deputatų Pirmasis ir Antrasis suvažiavimai 1989 metais. Po to, Baltijos šalių deputatams pasitraukus ir ėmusis nepriklausomų demokratinių valstybių atkūrimo, suvažiavimai degradavo ir išnyko kartu su pačia Sovietų Sąjunga. Dabartinė NVS tarpparlamentinė asamblėja – tik orveliška arba potiomkiniška Rusijos „valdomos demokratijos“ sistemos dalis.

„Tiesa padarys jus laisvus“, – šie nemirtingi Evangelijos žodžiai ligi dabar primena ir nušviečia sunkią, galbūt tolydžio sunkėjančią Europos dvasios kovą dėl laisvės. Ji matoma ypač parlamentuose ir tarpparlamentinėse asamblėjose; aš galėčiau pateikti, priminti nemažai ETPA bei Europos Parlamento 1983-2007 metų dokumentų ir net minėto SSRS liaudies deputatų Antrojo suvažiavimo rezoliuciją dėl Molotovo-Ribbentropo pakto. M. Gorbačiovas ilgai neigė jo slaptųjų protokolų egzistavimą, nors puikiai žinojo, kad jie visai netoli.

Taigi mums rūpi tiesa apie komunizmo ideologiją, apie komunistinius režimus praeityje ir dabartyje, apie komunistinių diktatūrų darbus. Štai trys aspektai, kurie nusako šio didžiulio baro užduotis: ideologija, režimai, valstybės; tuos tris aspektus būtina raiškiai skirti.

Tiesa yra žinojimas ir vertinimas, tad reikia nuolat kelti ir tirti faktus, neleisti jų neigimo bei užmaršties, o sykiu ir vertinti, kol dar turime skiriamuosius gėrio ir blogio kriterijus.

Paimkime keletą pavyzdžių. Komunizmo ideologija rėmėsi teze apie žmonių grupių „klasinį“ priešiškumą bei tariama „teisėtos“ prievartos doktrina: kurie nesutinka, tie sunaikinami. Taip Rusijoje buvo sunaikinta daugybė gyventojų, dešimtys milijonų nepalankių arba įtariamų nepalankumu Lenino, vėliau Stalino diktatūroms.

Čia jau vadinamieji „režimo“ nusikaltimai, o laikant priešais kaimynines valstybes, jas užpuolant ir naikinant – vykdyti ir tarptautiniai arba SSRS valstybės nusikaltimai.

Todėl yra principinis skirtumas tarp „raudonojo teroro“ nusikaltimų Rusijos gyventojams ar tiesiog rusams ir masinių trėmimų bei egzekucijų, vykdytų prieš pavergtų kaimyninių šalių gyventojus. Ten vienaplanis nusikaltimas, o čia – dviplanis. Kaip tik šį skirtumą, ir ne be reikalo, atkakliai ir jausmingai bando paneigti dabartiniai Rusijos valstybiniai propagandistai: mes irgi nukentėjom!

Nežmoniškumas iš tiesų tas pats, netektys didžiulės visur, tačiau atsakomybės matmuo – kitoks. Nusikaltimai savo šalies gyventojams yra išties režimo, politinio klano, vadinamo Partija, ir to meto valdžios asmenų nusikaltimai. Nusikaltimai kitos, okupuotos ir naikinamos valstybės piliečiams yra valstybės agresorės ir okupantės nusikaltimai. Jų negalima nurašyti Stalinui ir Berijai (atseit „lavonams“), kaip ir Sausio 13-osios beginklių gyventojų žudynių – vien Kriučkovui, Burokevičiui ir Uschopčikui. Tie asmenys tarnavo SSR Sąjungai, kuri jais naudojosi. Prie šios sampratos ir principinės skirties dar teks grįžti.

Paimkime sovietų valdžios Maskvoje suplanuotą ir įvykdytą milijonų Ukrainos valstiečių badmirį, kuris dabartinio Ukrainos parlamento galų gale įvardytas kaip genocidas. Ar ukrainiečių, kaip tautos, ar valstiečių, kaip klasės, – čia dar vyko ginčas. Žmonių naikinimą, todėl ir nusikaltimus žmoniškumui tolydžio mėginama „išplauti“ žodyno sofistika. Taip Lietuvos istorikas A. Nikžentaitis aiškino, kad sovietai žudė Karaliaučiaus krašto civilius gyventojus ne kaip žmones, o kaip Vokietijos piliečius. Tarsi tokie blogos Vokietijos piliečiai – ne žmonės.

Paimkime Europos Parlamento pripažintą 1944 metų čečėnų tautos genocidą ir sykiu drovų mindžikavimą dėl abiejų pastarųjų Čečėnijos karų metu vykdyto masinio gyventojų, jų genofondo, ūkio, gamtos ir kultūros naikinimo, kuris ne mažiau vertas genocido vardo. Kai kurie sakydavo, kad tai Rusijos vidaus reikalai neva „suverenioje“ ir nedalomoje teritorijoje, tačiau veiksmai prilygo totaliniam karui, nukreiptam į nekenčiamų priešų valstybę, kuri nuo 1997-ųjų jau turėjo ir pačios Rusijos pripažinimą de facto. Čečėnijos Respublikos užpuolimas 1999 metais ir sunaikinimas antrajame kare buvo dar vienas baisus jos pripažinimas ir užkariavimas iš naujo. Kartu – karo nusikaltimas.

Paimkime SSRS sąmokslą su Vokietija pradėti Antrąjį pasaulinį karą Lenkijos ir Suomijos užpuolimu, ir nugalėtos Lenkijos karo belaisvių išžudymą Katynėje. Stalino, Berijos, Molotovo, Mikojano ir kitų pasirašytame nuosprendyje keliolika tūkstančių žmonių tiesiai įvardyti ir pagal tai sunaikinti kaip karo belaisviai, o šiandienė Rusija begėdiškai neigia tuomet įvykdytą būtent karo nusikaltimą.

Kodėl? Todėl, kad karo nusikaltimams nėra senaties, o atsakomybė tenka ne vien civilių žudikams arba užgrobtos valstybės gyventojų trėmikams, bet ir jų vadams iki pat aukščiausios užkariautojų valdžios ir visos agresorių, nusikaltėlių valstybės.

Todėl Rusija taip atkakliai neigia patį karinio užpuolimo ir karo su mažesniais kaimynais faktą. Nebuvo karo, tad nebuvo ir karinių nusikaltimų, nėra nei nusikaltėlių, nei nusikaltusios valstybės. Smūgis Lenkijai į nugarą – tai tik išvadavimas. „Suomijos liaudies respublikos“ paskelbimas pirmame užgrobtame pasienio miestelyje ir žiaurus Helsinkio bombardavimas, dvi nuosavos raudonarmiečių divizijos, palaidotos 1939-1940 metų „žiemos karo“ pusnynuose – tai tik „finskaja kampanija“. Vargšė Sovietų Sąjunga galų gale pakilo į „šventąjį karą“ tik po to, kai Vokietija pirmoji užpuolė buvusią sąjungininkę ir nuėjo ligi Maskvos.

Tokia yra sovietų mitologija apie Antrojo pasaulinio karo pradžią. Tikrovė ta, kad Stalinas turėjo savą Europos užkariavimo planą, kurį išdėstė VKP(b) politbiurui trys dienos prieš pasirašant sutartį ir slaptuosius protokolus su Vokietija. Protokolai numatė suverenių Europos valstybių, Tautų Sąjungos narių, pasidalijimą tarp dviejų valstybių agresorių, veikiančių sutartinai, ir ši nusikalstama sutartis buvo įgyvendinta. Todėl Sovietų Sąjunga yra tokia pati Antrojo pasaulinio karo iniciatorė ir kaltininkė kaip jos tuometinė sąjungininkė Vokietija. Štai pagrindas ir išeities taškas vertinant visus kitus dviejų agresorių karo nusikaltimus. Susitarė ir karą pradėjo ne politinės partijos, bet valstybės – Vokietija ir SSRS. Vokietija negailestingai žudė žydus, draugei Sovietų Sąjungai tyliai pritariant (atsisakė pasiūlymo priimti Europos žydus) ir net pirmai pradėjus šį naikinimą okupuotoje Lietuvoje 1941 metais. Kai kurie sovietų nusikaltimai buvo itin baisūs: pavyzdžiui, civilių Lietuvos gyventojų žudymai sadistiškai kankinant Rainiuose, prie Telšių, Pravieniškėse, Panevėžy ir kitur, okupacinei sovietų kariuomenei bėgant iš Lietuvos. Net pagal sovietų baudžiamąjį kodeksą tai turėjo būti kvalifikuojama kaip karo nusikaltimas – neleistinas elgesys su civiliais karo veiksmų rajone. Tačiau SSRS komunistinis režimas ir jo paskirta marionetinė valdžia, A. Sniečkaus grupė, prisiglaudusi Maskvoje ir gavusi Rainių žudikų rašytinius liudijimus, nesiėmė jokių, net simbolinio pasmerkimo ar atsiribojimo veiksmų, tad prisiėmė bendrininkavimo atsakomybę. Vienas iš tebegyvenančių žudikų – Petras Raslanas, vėliau išsitarnavęs iki KGB pulkininko ir LTSR nusipelniusio teisininko, galų gale buvo nuteistas nepriklausomos Lietuvos teismo kalėti ligi gyvos galvos, bet gyvena priglaustas, pagerbtas ir aprūpintas Rusijoje, kuri tuo būdu irgi prisiima atsakomybę už šį sovietų karo nusikaltimą. Pamatysim, ar prisiims atsakomybę, jeigu Lietuvos teismas taip nutars, už vienos tremtinės likimą, nes jos vaikai iškėlė bylą Rusijai. Tai kelias, kuriuo turėtų eiti daugelis, padėdami savo nedrąsiai valstybei.

Baigdamas noriu padaryti porą platesnio turinio pastabų.

Komunizmas – tai ne tik tariamos nuolatinės klasių kovos doktrina ir neapykantos kurstymas, kruvinas populizmas siekiant užvaldyti pasaulį visuotinės utopinės gerovės vardan. Komunizmas reiškėsi kaip represinė totalitarinė valdymo sistema, ir šis modelis išlieka arba atgimsta, pavyzdžiui, dabartinėje Rusijoje, kaip senosios diktatūros mutantas kad ir be marksistinės utopijos fasado. Dėl tarptautinės apgaulės gali būti net palaikoma mažareikšmė, tariamai „opozicinė“, komunistų partija. Todėl komunizmo mutantai, lygiai kaip ir seniau niekinantys demokratiją, o vertinantys vien jėgą ir smurtą, yra dabarties tikrovė ir pavojus taikai. Hibridai su ksenofobišku nacionalizmu arba ekstremistiniu islamizmu, jie kaip ir seniau, siekia, jei pavyktų, pasaulinės hegemonijos.

Kita pastaba – komunistinis totalitarizmas Europoje nesiribojo Rusija (plius kolonijos ir satelitai). Gyvavo dar ir mažasis tautų kalėjimas Balkanuose – komunistinė Jugoslavija. Greta – totalitarinės komunistų valstybės Rumunija, Albanija, lyg ir nepavaldžios sovietų tarptautinei sistemai. Ir štai Jugoslavijos tautoms, kaip ir Sovietų Sąjungoje išeinant į laisvę, senieji įpročiai pasireiškė kaip komunistinis smurto kultas su genocidinėmis kitataučių arba kitatikių skerdynėmis. Šiems karo nusikaltimams įkurtas net specialus tarptautinis tribunolas, ko ligi šiol stokojama sovietų karo nusikaltimams tirti. Rusijos remiama Serbija, ypač jos diktatoriaus S. Miloševičiaus režimas, užsimojo išnaikinti arba išvaryti apie milijoną Kosovo gyventojų albanų. Tai būtų buvę panašu į Karaliaučiaus krašto gyventojų genocidą Antrojo pasaulio karo pabaigoje ir iškart po jo; bet šį kartą Vakarai neleido. Serbijos neokomunistų pasikliovimas giminaite Rusija nešė tik nelaimes. Panašiai vertintinas Baltarusijos atvejis.

Blogiausia ir net grėsminga, kad Rusija pasirodė moraliai, politiškai ir teisiškai nepajėgi (neįgali?) susitvarkyti, kaip Vokietija susitvarkė su savo bloga nacionalsocialistinio laikotarpio praeitimi. Antai Kroatija, net Serbija suranda ir perduoda teismui savo karo nusikaltėlius. Tuo tarpu Rusija tokius gina, dengia. Didieji politiniai kariniai nusikaltimai, kaip antai Molotovo su Ribbentropu pasirašytoji slapta sutartis, netgi aukštinami. Stalinas – vertas paminklų. Tokia pokomunistinė ir mutantė Rusija baigs blogai, todėl jai turime padėti.

Tiesos vaistas yra mūsų pagalba geresnei ateities Rusijai.

Kalba, pasakyta konferencijoje „Komunizmą – į tarptautinį tribunolą“, Vilnius, 2007 m. birželio 16 d.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija