Lietuvos mažumos

Dr. Rūta Gajauskaitė,

kriminologė

Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą, todėl tokia svarbi mūsų išsaugota kalba ir Statutai.

O juk turime ką pateikti ne tik saviems mokiniams ir studentams, bet ir pasauliui – Lietuvos Statutus. Kol kas kukliai vadinamus pirmąja Europos Konstitucija, tačiau, ištyrę juos, galėtume didžiuotis nė kiek ne menkesniu valstybės paminklu nei romėnų teisė!

Turime kuo didžiuotis – sava išsaugota seniausia žemyne gyva kalba ir Europos teisės paminklu, tai yra į Europos kultūros aruodą įneštu ženkliu įnašu.

Daug kuo stebina Statutų turinys, tačiau ir šiandien aktualūs Europos mažumų klausimai jau tada, viduramžiais, Lietuvoje buvo sureglamentuoti ypač tolerantiškai ir žmogiškai. Išimtinę padėtį Europoje Statutų dėka turėjo Lietuvos moterys ir lygias teises tautinės mažumos. Lietuva – vienintelė valstybė pasaulyje, kuri 700 metų žydus glaudė, globojo, saugojo ir gelbėjo nuo okupantų vykdomo holokausto. Žydai Lietuvoje naudojosi lygiomis teisėmis, kai visame pasaulyje jie buvo diskriminuojami ir persekiojami. Būtent Lietuvos valstybės tolerantiškumas visoms tautinėms mažumoms turėjo didelės reikšmės: jos ne tik gyvena, bet klesti ir kuria. Antai žydai turėjo daugybę aukštųjų mokyklų Lietuvoje ir netgi Mokslų akademiją, ko Izraelis iki šiolei dar neturi. Karaimų tauta, išžudyta visame pasaulyje, vienintelėje Lietuvoje išliko ir išsaugojo savo kultūrinį paveldą.

Šiandien Lietuvos mažumų reikalų teisinis reglamentavimas lyg ir tęsia Statutų tradiciją. Tačiau praktikoje, kaip kelių okupacijų paveldas, tos teisės daugiau panašios į privilegijas. Maža to, lenkų ir rusakalbių privilegijos Lietuvoje jau peraugo visas ribas ir daugiau panašios į okupantines prievoles.

Pažeidžiant Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnį, Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms yra teikiamos tokios privilegijos, skriaudžiant lietuvių tautą:

- Lietuvos valstybė išlaiko jų mokyklas, skaityklas, šventyklas ir net teatrus bei jų tarnautojams moka atlyginimus, nors kitose valstybėse tokių privilegijų niekas neteikia.

- Lietuvos valstybė skiria valstybinės TV ir radijo kanalais nemokamą laiką šių tautinių mažumų laidoms, leidžia periodinius leidinius, vadovėlius, kitas mokymo ir metodines priemones rusų ir lenkų kalbomis, kai tokių privilegijų kitose valstybėse niekas neteikia.

Toks akivaizdžių privilegijų praktinis įgyvendinimas Konstitucinių ar lygių teisių priedanga, nubraukiant Molotovo–Ribentropo pakto istorinę reikšmę, o Želigovskio akcijos išvis neįvertinus, formuoja tautų supriešinimą.

Negatyvus požiūris į atskiras tautas, fiksuotas 1990 metais, nuo 30 proc. išaugo iki 60–70 proc. Pakantumas kitoms tautoms akivaizdžiai krito ir toliau blogės, nes nešalinamos priežastys, sąlygojančios šį reiškinį. Pati svarbiausia tarp visų priežasčių glūdi Lietuvos valstybės analogų pasaulyje neturinčioje tolerancijoje, suteikusioje likusiems šalyje okupantams išimtinai puikias sąlygas gauti pilietybę. Šie, vietoj padėkos, priėmė tai kaip jiems priklausančią privilegiją ir reikalauja jas toliau plėtoti. Ryškiausi šių privilegijų neigiamo pasireiškimo pavyzdžiai yra rusų „Jedinstvos“, lenkų autonomininkų (pakeitusių savo pavadinimą į Lenkų rinkimų akciją) organizacijų veikla. Pradedant sausio 13-ąja, o dabar (ir nebaigiant) lietuviškų mokyklų uždarymu ar pavardžių rašymu lenkiškai.

Privalome stabdyti nepakantumo augimą, todėl pirmiausia valstybė privalo panaikinti visas privilegijas ir regulioti tautinių mažumų gyvenimą kaip ir visoje ES. Mažumos turėtų įvertinti tai, ką buvo Lietuva avansu davusi daugiau nei kitos pasaulio valstybės, bei darbais įrodyti savo lojalumą Lietuvai.

Tačiau svarbiausia – Lietuvos valdžios ir valdymo institucijos neturėtų pažeidinėti Konstitucijos 29 straipsnio ir privalėtų, panaikinant minėtas privilegijas, nutraukti mažumų finansavimą iš Lietuvos biudžeto, materialinį–techninį aprūpinimą bei patalpų nemokamą naudojimą. Svarbiausia – nutraukti tautinių mažumų pagrindu kuriamų politinių organizacijų legalizavimą (Lenkų rinkimų akcija, Rusų sąjunga ir pan.).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo nauji pavojai ir nauja grėsmė dėl lytinių mažumų veržimosi iš privataus į visuomeninio gyvenimo erdves. Ir vėl pažeidžiant Lietuvos Konstitucijos 22 straipsnyje garantuotą privataus gyvenimo neliečiamumą bei įstatymu ir teismo saugomą asmeninį ir šeimyninį gyvenimą.

Nebuvo Lietuvoje ir lytinių mažumų persekiojimo tiek viduramžiais, tiek dabar. Nėra užfiksuota nė vieno raganos sudeginimo atvejo. Nėra buvusios nė vienos baudžiamosios bylos, nors straipsnis Baudžiamajame kodekse dėl homoseksualų – buvo. Tai rodo, kad bendrakontinentinė (Europos) krikščioniška politika nepakeitė lietuvių tautos tolerancijos paveldo. Taigi specializuoto straipsnio išeliminavimas iš Baudžiamo kodekso yra pakankamas veiksmas, atitinkantis esamą tolerantišką padėtį. Taigi tiek Konstitucijoje, tiek Baudžiamajame kodekse žodžio „lytis“ įrašymas turėjo akivaizdžiai piktavališką perpektyvą. Ir prasidėjo. Iš pradžių pasipylė homoseksualumą atvirai propaguojančių filmų lavina, vėliau įsikūrė gėjų klubas. Šiandien jis veržiasi į viešumą – į eitynes gatvėse. Tai yra peržengiant privatumo ribas ir asmeninius reikalus paverčiant visuomeniniais.

Daugelis žmogaus ir visuomenės gyvenimo sričių nėra viešo pobūdžio. Antai medikų, ypač panatomų, darbas labai griežtai reglamentuojamas, saugant ligonio privatumą. Teisėtvarkos institucijų operatyvinis darbas yra įslaptintas, kad išsaugotų žmogaus nekaltumo prezumpciją. Bet labiausiai saugomas nuo viešumo piliečių intymus gyvenimas. Tuo tarpu gėjai ir lesbietės laužo šią viso pasaulio tautų, kartų ir kultūrų per tūkstantmečius susiformavusią moralinę nuostatą – intymaus gyvenimo privatumą. Gėjų teigiama homofobija formuojama jų pačių, išnešant privatų gyvenimą į viešumą.

Taigi atstatę šias dvi kategorijas – privatų ir viešą gyvenimą – į griežtai priešingas padėtis, kartu atskyrę šių priešingų funkcijų veiklos erdves – į privačią ir viešą erdvę – atstatysime tendencingai sudarytą išbalansavimą visuomeninio ir asmeninio gyvenimo srityje.

Apie tendencingą piktybiškumą patvirtina ir taip pasivadinusių „tolerantų“ kreipimasis į teisėtvarkos institucijas dėl gėjus įžeidžiančio daugumos požiūrio. Pasirodo, Lietuvoje mes jau artėjame prie Europos lygio, kur už viešai išsakytą nuomonę teisėsaugos sankcijų neišvengė ne tik kuklus švedų pastorius Okė Grynas, bet ir aukštas europinės institucijos pareigūnas R.Butiljonė.

Konstatuojame akivaizdžią daugumos diskriminaciją, jau ribojančią ne tik savos nuomonės reiškimo teisę, bet ir politinę veiklą!

Gal būtų protinga, o ir tikslinga papildyti įstatymų normas:

- lojalumo Lietuvai priesaika tautinių mažumų atstovams,

- pilietybės atėmimu už priesaikos sulaužimą arba recidyvisto vardo priteisimą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis,

- nepilnamečio 14 metų ribą praplėsti iki paso gavimo arba balsavimo teisės atsiradimo, arba iki 21 metų imtinai, kaip yra baudžiamojoje praktikoje įtvirtintos tarptautinės normos,

- lytinių mažumų privataus gyvenimo erdvės griežtą apribojimą nuo gyventojų daugumos visuomeninio gyvenimo erdvių ir bet kokios lytinių mažumų propagandos uždraudimo švietimo, mokslo, meno ir informacijos institucijose.

Deja, visai nekalbama apie invalidus, įstatyme irgi įrašytus. O jie Lietuvoje sudaro trečdalį milijono! Bet jais visai nesidomi nei ES institucijos, nei tarptautinės sionistų organizacijos. Būtent jie, luošiai, Lietuvoje šiandien diskriminuojami! Pensijos – genocidinio lygio. Sveikatos apsauga – nulinė. Medikamentų kompensacijos – ribotos. Protezavimo eilės – per penkerius metus. Techninės pagalbos priemonės – svajonių lygyje. Todėl būtent ši mažuma sudaro didžiausią savižudžių procentą. Vienintelė pagalba – tai pačių piliečių rinkliava vienam ar kitam bėdžiui, kas dar labiau aštrina visų 350 tūkst. luošių diskriminaciją.

Na, palyginkime kad ir tokią Lietuvos Prezidento problemą – lėktuvo už 50 milijonų litų pirkimą ir vaikų kraujo vėžiui gydyti reikalingų 50 milijonų litų vaistams, apie kuriuos niekas nekalba ir niekaip neranda biudžete. Arba – 40 milijonų litų Gedimino prospekto renovacijai ir tiek pat milijonų, reikalingų invalidų protezams, kurie išlaisvintų luošuosius iš lovos režimo. Invalidų vežimėlių jie neturi, nes per brangūs net valstybei (10 000 Lt), o ką kalbėti apie ubagišką pensiją gaunantį luošį?

Tačiau tokių klipatėlių problemų sveikieji nesupranta. Todėl palyginimui imkime visuotinai žinomus kriterijus. Antai gėjams pasistatyti savo klubą pusmilijonį skyrė tiek A.M.Brazausko fondas, tiek užsienio investuotojai. Tuo tarpu invalidai neturi savo kultūros, pramogų, sveikatingumo centro, kur galėtų jiems pritaikytomis sąlygomis jaustis žmonėmis. Nes šiaip jau nuo invalidų laiptų kaskadomis atsitvėrė teatrai ir koncertų salės, valgyklos ir kavinės. Net šiuolaikinės Greitosios pagalbos ligoninės patalpos, ir tos tik vizualiai, iki pirmų durų, tinkamos invalidui. O atvėrus jas, sakykime, tualeto duris, iš karto randi invalidui priešingą aplinką: prie kabinos su invalido vežimėliu neįvažiuosi, jokių ranktūrių – už slidžių sienų neįsitversi ir nepasilaikysi. Net ir Ortopedijos skyriuje, kurio specializacija endoprotezavimas, patalpos neturi jokių paaukštinimų, keltuvų ar ranktūrių.

Net specializuotoje ligoninėje invalidas jaučiasi bejėgis. O iš visuomenės jis išvis yra išstumtas, netgi darant projektus – išbrauktas. Na, o invalidų diskriminacijos lygį akivaizdžiausiai iliustruoja olimpinių žaidynių nugalėtojų Lietuvos valstybiniai apdovanojimai. Sveikieji sportininkai, laimėję medalius, gavo milijonines premijas, o jų treneriai bei medikai – šimtatūkstantines. Tuo tarpu paraolimpiados (invalidų ) medalininkai gavo dešimt kartų mažiau, o jų treneriai ir gydytojai – nieko. Nors jų pastangos daug didesnės nei sveikųjų, o jų medaliai pasaulyje – lygiaverčiai. Nors ir Lietuvos himnas buvo grojamas taip pat kaip ir sveikiesiems sportininkams, ir Lietuvos vėliava kilo taip pat lygiai vienodai garbingai. Tai ar čia pasaulyje lygybė? Lietuvoje neįgalieji negerbiami.

Ir pasiteisinti dėl invalidų skriaudimo valdžia neturi kuo, nors pinigų ižde yra – biudžetas dvigubai didesnis nei praėjusių metų. Tačiau prioritetai kiti – milijardo sporto kompleksui Kaune negailima, o nepilnas – 350000 invalidų aprūpinimas kompensacine technika ir maistu. Už keturiasdešimt milijonų – Gedimino prospekto renovacija, bet ne invalidų protezai. Už 100 milijonų atstatoma pilis, bet neperkami vaistai vaikams nuo kraujo vėžio. Tik tiek verta mūsų ateitis...

Valstybei, kuri tik deklaruoja invalidų integraciją, bet nepagrindžia realia materialine pagalba, kuri vieningai remia visuomenės daugumai nepriimtinos „ Vaivorykštės dienos“ šventę, bet Šeimos šventei neišskiria nė lito, tokiai valstybei negalima vadintis demokratine, o parlamentarams – visuomenės atstovais.

Visuomenei būtina susirūpinti savo išrinktų parlamentarų atstovavimu tautos interesams. Antai ES Parlamente vyko balsavimas, ar bausti piniginėmis baudomis tuos miestus (še tau ir suverenitetas), kurie atsisako leisti gėjų paradus, ar ne. Iš 13 Lietuvos europarlamentarų – aštuoni (61 procentas!) balsavo už baudas, du nedalyvavo, vienas – susilaikė (V.Landsbergis) ir tik du balsavo prieš! Argi jie išreiškė savo rinkėjų valią, ar savo asmeninę nuostatą?

Artėja rinkimai į Lietuvos Seimą, galime keisti situaciją. Kad nebūtų pažeidinėjami lietuvių tautos interesai, mažumų privilegijų plėtimo labui turime savo kandidatams suformuoti tautai naudingus kriterijus:

- meilė, šeima ir dora, bet ne mažumų seksas, paleistuvystės ir AIDS,

- mažumų tolerancija, bet ne privilegijos,

- invalidų ir pensininkų realus integravimas, o ne badmirinė deklaracija.

Atrinkę kandidatus ir pagal šiuos kriterijus išsirinkę į Lietuvos Seimą seimūnus, galėtume tikėtis, kad mūsų valstybėje nebus įtvirtinta mažumų diktatūra ir invalidų diskriminacija. Įstatymai turi būti kuriami tautos labui, o ne jos pražūčiai. Apvalius Respublikos Seimą nuo vadinamųjų šiuolaikiškų idėjų, kitas etapas turėtų būti renkant europarlamentarus, kad šie nebalsuotų už baudas miestams, nenorintiems tapti Sodoma ir Gomora.

© 2007 „XXI amžius“