Ką myli V.Putinas
|
Vokiečių karininkai 1939 m.
rugsėjo 20 d. aptaria netoli
Bresto vykusias tankų pratybas.
Lenkija jau pasidalyta.
Sprendžiama, kur žygiuoti toliau
|
Nors data ir neapvali, šiemet Rusijoje ypač plačiai,
pačiu aukščiausiu lygiu buvo minima 1941 m. birželio 22-oji karo
tarp buvusių sąjungininkų Hitlerio ir Stalino pradžia. Beje, gerai
pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, žinomas buvęs GRU karininkas,
pabėgęs į Vakarus ir parašęs keliolika knygų apie SSRS visagalio
KGB ir jo šnipų veiklą, taip pat apie stalininės imperijos Kremliaus
veiklos užkulisius, V.Suvorovas vienoje savo knygoje rašė ir pateikė
daugybę faktų apie tai, kad ne Hitleris, o Stalinas pirmas planavo
užpulti Vokietiją. Vokietijos fiureris jį tiktai aplenkė. Tokie
V.Suvorovo atskleisti faktai nervina Kremlių ir jo politiką šlovinančius
istorikus. Beje, pagal vieno tokio istoriko N.Španovo scenarijų
buvo pastatytas filmas, kuriame pavaizduota, kaip, praėjus savaitei
nuo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo valdžios, šaunieji sovietų
tankistai įsiveržė į Berlyną, o šaunūs raudonarmiečiai, plėšdami
Staliną šlovinančias dainas, marširuoja Kenigsbergo gatvėmis.Tas
filmas buvo pastatytas dar Stalinui su Hitleriu nesusidraugavus.
Vėliau, žinoma, uždraustas.
Kažkodėl Maskvos istorikai ir juos šiomis dienomis
instruktavęs pats V.Putinas vengia net užsiminti apie ilgametę Vokietijos
ir Sovietų Rusijos draugystę, prasidėjusią tuoj po Pirmojo pasaulinio
karo, kai Vokietijai taikos sutartimi buvo uždrausta vystyti karinę
pramonę. Tada į pagalbą vokiečių generolams atskubėjo Maskva. Jos
karo mokyklose buvo mokomi aukščiausios kvalifikacijos lakūnai,
tankistai, artilerijos karininkai. Tarp jų būsimieji Hitlerio
generolai: Liuftvafės būsimasis vadas A.Keselringas, aviacijos generolai
G.Štumpfas, H.Šperlė. O Lipecko aviacijos mokykloje savo meistriškumą
tobulino pats Hermanas Geringas. Karo mokslus Kazanės karo mokykloje
ėjo būsimieji Hitlerio tankų armijų vadai H.Guderianas ir E.Giopneris;
Frunzės karo akademijoje tobulinosi būsimieji Vokietijos feldmaršalai
V.Keitelis, V.Brauchičius, E.Modlis, netgi garsusis E.Manšteinas.
Žinoma, savo ruožtu Vokietijos generalinio štabo akademijoje mokėsi
garsiausi sovietų karo vadai M.Tuchačevskis, I.Belovas, A.Jegorovas,
K.Mereckovas, I.Jakiras, J.Uborevičius ir kiti. Tiesa, daugumą jų
Stalinas netrukus sušaudė. Per 1937 metais prasidėjusias masines
represijas, kurios tęsėsi iki pat 1941-ųjų birželio, t.y. karo tarp
Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pradžios, buvo represuota 44 tūkstančiai
karininkų ir politinių vadovų. Buvo nukankinti ir sušaudyti trys
maršalai iš penkių, visi vienuolika gynybos ministro (tada vadinosi
Gynybos liaudies komisaras) pavaduotojų, keturiolika iš šešiolikos
armijų vadų. Todėl neatsitiktinai Vokietijos sausumos pajėgų vadas
V.Brauchicas savo pranešime Hitleriui nurodė, kad sovietų armija
dėl sušaudytų jos karo vadų labai nukraujavusi ir todėl Vokietijos
Vermachtui nekils didelių problemų palaužiant sovietų armijos pasipriešinimą.
Na, o V.Putinas, pamokęs istorikus, kaip jie privalo nušviesti Didįjį
tėvynės karą, nė žodeliu neužsiminė, kad faktiškai Antrąjį pasaulinį
karą pradėjo ne tik hitlerinė Vokietija, bet ir Sovietų Sąjunga.
Tą karą lėmė 1939-ųjų rugpjūtį pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas,
kuris ir buvo karo preliudija. Per labai trumpą laiką Vokietija
sutriuškino Lenkiją, Olandiją, Belgiją ir Prancūziją, išstūmė iš
Europos kontinento Angliją, užgrobė Norvegiją ir Daniją. Hitlerio
sąjungininkas Stalinas irgi nesnaudė. Jis užgrobė Lenkijos dalį,
tris Baltijos valstybes, Besarabiją, Šiaurės Bukoviną. Negana to,
abu agresijos partneriai netgi planavo užimti Indiją...
Neseniai žinomas rusų publicistas Jurijus Zarachovičius
paskelbė įdomų straipsnį, pavadintą Kodėl Putinas taip myli Antrąjį
pasaulinį karą? Jį persispausdino ir JAV žurnalas Time. Straipsnyje
pabrėžiama, kad daugumai šalių, kurias palietė Antrojo pasaulinio
karo ugnis, šio karo pabaiga gegužės 8 ir 9-oji minima kaip
liūdnos atminties ir susitaikymo dienos. Beje, kaip atminties ir
susitaikymo dienas jas paskelbė JT Generalinė Asamblėja savo 2004
metų lapkričio mėnesį priimtoje rezoliucijoje. Tuo tarpu Rusijoje
gegužės 9-oji vadinama Pergalės diena, ir Kremlius tą šventę nuolat
naudoja kaip pasaulio bauginimo įrankį.
Gegužės 9-oji pati karščiausia diena Rusijai.
Pirmiausia todėl, kad Sovietų Sąjungos vykdyta politika ir atvedė
prie hitlerinės Vokietijos sustiprėjimo. Sovietų Sąjunga leido Hitleriui
užimti didžiules teritorijas. (...) Todėl šio karo sovietinės istorijos
periodas sukelia labai sunkius prisiminimus. Juk dvidešimt metų
po Antrojo pasaulinio karo pabaigos sovietų valdžia neskelbė gegužės
9-osios kaip svarbiausios valstybinės šventės. Tiktai 1965 metais
Pergalės diena buvo raudonomis raidėmis įrašyta į kalendorių. Matyt,
todėl, kad, Sovietų Sąjungai rengiantis paminėti Spalio revoliucijos
penkiasdešimtmetį, daugiau nebuvo kuo pasigirti, išskyrus pergalę
prieš Hitlerį. Todėl iki šiol oficialiosios propagandos ruporai
trimituoja apie tai, kad fašistinę Vokietiją nugalėjo vien tiktai
Rusija. Beje, kuo padėtis Sovietų Sąjungoje vis blogėjo, tuo daugiau
buvo kuriami ir demonstruojami filmai apie Didįjį tėvynės karą,
brukant žmonėms į galvas legendą apie tai, kad sovietų liaudis,
susitelkusi apie šlovingąją partiją, išgelbėjo pasaulį. Be to, ta
propaganda siekiama ne tik partijos šlovinimo, bet ir įteigti žmonėms
į galvas mintį, kad užsienio priešai ir jų šnipai rezga visokias
intrigas prieš Sovietų Sąjungą taikos tvirtovę. Todėl nereikia
stebėtis, kad dabar Maskvos santykiai su Vakarais nėra itin šilti.
O šalies viduje vis kiečiau užveržiamos visos veržlės, ir tai vykdo
V.Putino režimas. Opozicinės partijos uždraudžiamos, demonstracijas
žiauriai išvaiko milicija. Uždraudžiama nepriklausomų visuomeninių
organizacijų veikla, o jų vadovams iškeliamos baudžiamosios bylos.
Žiniasklaidos kontrolė kasdien darosi vis griežtesnė. Ir lygiai
taip pat, kaip anksčiau, Kremliaus propaganda atgaivina užsienio
priešų ir jų pagalbininkų Rusijos viduje mitą. Esą užsienio priešai
ir išdavikai kelia grėsmę motinėlei Rusijai. Visiškai aišku, kad
ne atmintis ir susitaikymas labiausiai rūpi Putino režimui. Putinas
nepraleidžia menkiausios galimybės, kad vadinamąją Pergalės dieną
panaudotų nacionalizmo isterijai kurstyti. Ypač artėjant Dūmos ir
prezidento rinkimams. Sovietiniai dešimtmečiai parodė, jog nėra
nieko geresnio, kaip įkalti žmonėms į galvas, kad aplinkui vien
tiktai priešai. O jiems pasipriešinti gali tik toks vadas kaip naujasis
Stalinas Putinas.
Taigi tas naujasis Stalinas ir susitikime su istorikais
neapsiėjo be išpuolių prieš Estiją, esą išniekinusią sovietų karių
atminimą. Kliuvo ir Lenkijai, kuri rengiasi nugriauti kelis šimtus
komunizmo laikų paminklų. Kremlius trimituoja, kad išlaisvinant
Lenkiją žuvo 640 tūkstančių sovietų karių ir lenkai už tai privalo
amžinai dėkoti Maskvai. Tačiau nei V.Putinas, nei jo istorikai net
neužsimena, kad tie tūkstančiai žuvo todėl, kad Stalinas su Hitleriu
1939 metais pasidalijo Lenkiją. Kaip rašė Nobelio literatūros premijos
laureatas, išvytas iš Sovietų Sąjungos, Josifas Brodskis, didžiausia
Didžiojo tėvynės karo tragedija yra ta, kad sovietų kariai, narsiai
įžygiavę į svetimas sostines, drebėdami iš baimės grįžo į savąją.
Jie sunaikino nacizmą, bet karių didvyriškumas neva gelbėjant tėvynę
virto nauja tironija daugeliui Rytų Europos šalių. Tai jie, išvadavę
Rytų Europos šalis iš nacių okupantų, atidavė jas kitiems, kur kas
žiauresniems okupantams.
Petras KATINAS
© 2007 XXI amžius
|