Lietuva moderni valstybė ar modernios valstybės
imitacija
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Lietuva, kaip nepriklausoma šalis, egzistuoja
jau septyniolika metų. Šalyje suformuoti visi demokratinės valstybės
institutai, įstatymų leidžiamoji, vykdomoji valdžios, visų lygių
teismai. Nuo momento, kai buvome priimti į Europos Sąjungą ir NATO,
jau praėjo treji metai. Jaučiame narystės šiose organizacijose privalumus.
Laisvai važinėjame po Europos Sąjungą, susidarė geresnės sąlygos
tarptautiniams verslo projektams, mokslo vystymuisi. Narystė ES
užtikrina finansinę paramą mūsų ūkininkams. Visa tai teigiami
pastarųjų kelerių metų reiškiniai. Tačiau Lietuvoje daug ir neigiamų
ženklų. Nuo praėjusios vasaros įsisiūbavę skandalai apnuogino valstybės
žaizdas. Pamatėme didelius prieštaravimus tarp įvairių valdžios
šakų, kai kurių specialiųjų tarnybų vadovai gina ne Lietuvos, bet
savo ir savo bičiulių interesus, yra abejotinos reputacijos verslo
struktūrų statytiniai. Paaiškėjo, kad esant reikalui Seimo komitetai
gali negauti reikalingos informacijos iš specialiųjų tarnybų ir
tada susiklosto padėtis, kai neįmanoma normali parlamentinė šių
tarnybų kontrolė. Tada iškyla klausimas: kas gi kontroliuoja šias
institucijas? Šiose tarnybose darbuojasi daug profesionalių, valstybiškai
mąstančių pareigūnų, kurie atlieka neįkainojamą darbą užtikrinant
valstybės saugumą. Būtent sąžiningi specialiųjų tarnybų darbuotojai
ir suinteresuoti, kad šios tarnybos būtų efektyviai valdomos ir
jose būtų vykdoma efektyvi parlamentinė kontrolė. Tai ryškiai parodo
paskutinių metų įvykiai VSD. V.Damulis, K.Braziulis ir kiti pareigūnai
tyrė korupcijos atvejus, siejamus su politikais ir stambaus verslo
atstovais. Šiame tyrime buvo regimas Gazprom ir Rusijos slaptųjų
tarnybų pėdsakas. Deja, buvęs VSD direktorius A.Pocius ir kiti VSD
vadovai tyrimą sustabdė, tyrimo medžiagos nepateikė Seimo Nacionalinio
saugumo komitetui. Tada tyrime dalyvavę saugumiečiai liudijo Nacionalinio
saugumo komitete. Jau kitą dieną jie buvo atleisti iš darbo neva
už tarnybinių paslapčių atskleidimą. Kyla klausimas: kieno gi interesams
atstovavo buvę VSD vadovai Lietuvos Respublikos ar savo ir korumpuotų
politikų? Aktualus ir kitas klausimas. 2004-aisiais, A.Pociui tapus
VSD vadovu, sustiprėjo saugumiečių dėmesys žurnalistams, politikams.
Buvo renkami kompromatai, kad, atėjus laikui, būtų galima juos
panaudoti. Vykdomi neteisėti pokalbių pasiklausymai, renkami duomenys
apie neparankius žurnalistus, visuomenės veikėjus. Kai šie dalykai
siejosi ir su VSD vadovų atsisakymu paklusti parlamento komitetų
sprendimams, tai priminė policinės valstybės formavimosi požymius.
Be to, tai jau panašu į KGB vykdytus politinio sekimo metodus. Ir
tai neatsitiktiniai dalykai, juk A.Pocius KGB rezervininkas, įsiliejęs
į rezervo gretas 1988 metų rudenį, kai Lietuvoje jau vyko Atgimimo
procesai, stiprėjo Sąjūdžio veikla. Tai rodo tam tikrą buvusio saugumo
šefo kryptį ir orientaciją. Europarlamentaras V.Landsbergis pažymėjo,
kad demokratinėse šalyse parlamentai kontroliuoja slaptųjų tarnybų
veiklą, ir šios tarnybos pačios atskleidžia kai kuriuos faktus apie
save visuomenei, turi išsamius interneto tinklalapius. Pas mus to
nėra, vadinasi, su demokratija kažkas ne taip. A.Pocius jau nuėjo
nuo scenos, tad daug kas priklausys nuo naujų Saugumo departamento
vadovų: ar toliau bus tęsiamas tamsių technologijų naudojimas, ar
VSD taps stipria, atsakinga ir teisine institucija.
Įdomu paliesti ir kitą temą, susijusią su kita
specialiąja tarnyba Antruoju operatyvinių tarnybų departamentu
prie Krašto apsaugos ministerijos, populiariai vadinama karine žvalgyba.
19972000 metais žvalgybininkai vykdė efektyvius tyrimus. Vieno
tokių tyrimų objektas buvo J.Borisovo firma AviaBaltika. Buvo
surinkta pakankamai duomenų, kad ši bendrovė užsiima šešėline veikla,
įveža į Lietuvą karinių sraigtasparnių dalis ir vėliau jas išgabena
į kitas valstybes, deklaruodama jas kaip civilinės paskirties prekes.
Buvo nustatyti ir atvejai, kai karinių sraigtasparnių dalys išgabentos
į Sudaną, įvardijamą kaip terorizmą remiančią šalį.
19972001 metais karinei žvalgybai vadovavo Kostas
Mickevičius. Jis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, Nepriklausomybės
pradžioje buvo VSD darbuotojas. Pasižymėjo kaip patikimas, įžvalgus
pareigūnas ir 1997metų pradžioje buvo paskirtas karinės žvalgybos
vadovu. 2001-ųjų pradžioje K.Mickevičius iš pareigų buvo atleistas,
Antrajame departamente įvykdytas valymas. Iš darbo buvo atleista
daug profesionalių žvalgybininkų. Vėliau paaiškėjo, kad šias permainas
inicijavo su AviaBaltika susiję asmenys. J.Borisovo remiamas R.Paksas
2003 metais laimėjo Lietuvos prezidento rinkimus.
V.Damulis ir kiti VSD pareigūnai palietė Dujotekanos
interesus. Ši bendrovė, valdoma partinės nomenklatūros atstovų ir
buvusių KGB darbuotojų, pasižymi ryšiais su Gazprom ir turi didelę
įtaką Lietuvos politiniame gyvenime. Sąžiningi pareigūnai vykdė
tyrimus, atskleidė korupciją ir to kaina prarastas darbas ir prieš
juos vykdoma šmeižto kampanija. Oligarchai nemėgsta tiesos. Štai
ir pamatėme, kieno interesams atstovauja kai kurie pareigūnai, politikai.
Oligarchinių struktūrų interesai nusveria valstybės interesus, visuomenę
bandoma mulkinti įvairiomis pasakėlėmis.
Prie tokių pasakėlių skleidimo galima priskirti
ir propagandinę kampaniją prieš konservatorių partiją. Partija ir
jos lyderiai kaltinami organizavę savanorio ir saugumiečio J.Abromavičiaus
nužudymą. Akcija gerai organizuota, vykdoma per kai kurias žiniasklaidos
priemones, skleidžiami gandai. Pasitelkiami buvę J.Abromavičiaus
bendražygiai, netgi skandalingasis eksministras A.Butkevičius. Ši
odiozinė figūra Lietuvoje vėl aktyvina savo veiklą. A.Butkevičius,
įvardijamas kaip prekeivis ginklais ir politinis konsultantas, siejamas
su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. 1994 metais jis buvo įtariamuoju
skandalingoje byloje. Joje buvo tiriami abejotini ginklų sandėriai,
buvo duomenų apie dokumentų klastojimą, padaryta žala valstybei.
Be A.Butkevičiaus, įtariamaisiais buvo verslininkai, Lietuvos ir
Rusijos kariškiai. Vėliau byla buvo nutraukta spaudžiant korumpuotiems
pareigūnams ir Rusijos generolams. 20022003 metais A.Butkevičius
dalyvavo R.Pakso rinkimų kampanijoje, buvo vienas iš pagrindinių
konsultantų kartu su Maskvos viešųjų ryšių bendrovėmis Nikolo M
ir Almax. Šiuo metu jis yra Vilniaus Tarybos narys, pateko į ją
pagal R.Pakso vadovaujamos partijos sąrašą. Kaltinti konservatorių
vadovybę nužudymo organizavimu mažų mažiausiai neatsakinga. Tačiau
pasakėlių ir legendų skleidėjams tas nerūpi. Kaltas Landsbergis...
Šią giesmelę, skleistą 19921993 metais ir vėliau, 19972000-aisiais,
jau buvome primiršę.
Lietuvoje paskutiniuoju metu ypač aktualus tapo
valdžių pasidalijimo klausimas. Įstatymų leidžiamoji valdžia atkakliai
stumiama į antrą vietą, iškeliama vykdomosios valdžios reikšmė.
Susirūpinimą kelia tai, kad norima nepagrįstai stiprinti teisminės
valdžios įtaką. Ir tai vyksta tuo metu, kai teismai išteisina aferistus,
įtakingus narkotikų baronus, priima palankius sprendimus kai kurių
pavojingų valstybei užsienio piliečių atžvilgiu. Vien ko verta EBSW
istorija! Tai klasikinis pavyzdys, kaip panaudojant teismus nuo
atsakomybės išsukami įtakingi aferistai. Patirtis rodo: jei pavojingas
nusikaltėlis nesustabdomas, jis tęsia juodus darbelius toliau. Kai
kurie EBSW veikėjai aktyviai dalyvauja Darbo partijos veikloje,
dalyvavo Europos Sąjungos pinigų grobstyme. Šalyje regime daug susiskaldymo,
teisinio nihilizmo apraiškų. Kai kurie apžvalgininkai, visuomenės
veikėjai, komentuodami neigiamus reiškinius Lietuvoje, tradiciškai
pareiškia kokia visuomenė, tokia ir valstybė, kokie žmonės, tokia
ir valdžia. Sunku sutikti su tokiu vertinimu.Tai tik viena medalio
pusė. Taip, pas mus dar gajus baudžiauninko sindromas, yra nemažai
prisitaikėlių ir perėjūnų, paplitęs alkoholizmas, narkomanija ir
noras pasipelnyti kitų sąskaita. Tačiau visuomenė geresnė už korumpuotas
ir atsilikusias valdžios struktūras. Valdžios, kurios atstovai ir
susikompromitavę nepasitraukia iš postų. Su nostalgija galime žvelgti
į 1996 2000 metų periodą, kai valdžios struktūrose egzistavo etikos
normos, kai ministrai ir kiti pareigūnai, padarę tam tikrus nusižengimus,
patys pasitraukdavo iš postų. Klaidų pripažinimas nesilpnina politikų,
o priešingai stiprina.
Vienas iš pagrindinių dabartinės Lietuvos būklės
faktorių Rusijos įtaka. Nuo 2000 metų Rusija dėsningai pasuko
totalitarizmo keliu. Šalyje apribota žiniasklaidos laisvė, kalėjimuose
kali politiniai kaliniai, priimti kai kurie įstatymai, prieštaraujantys
pagrindinėms žmogaus teisėms. Panaikinti gubernatorių, autonominių
respublikų prezidentų rinkimai. Esminis dabartinės Rusijos valdžios
bruožas priklausymas KGB FSB struktūroms. Šių struktūrų atstovai
ir prezidentas V.Putinas, ir jo aplinka, daugelis ministrų, bankininkų,
valstybinių įmonių vadovų. Šalyje klesti korupcija, organizuotas
nusikalstamumas. Tarp žmonių paplitęs posakis KGB tai mafijos
stogas. Žinoma, lyginant situaciją šalyje 19912000 metais ir periodą
nuo 2000-ųjų iki šių dienų, galime pavartoti ir posakį: Nuo vilko
bėgo ant meškos užbėgo. B.Jelcino valdymo laikotarpiu žmonės
buvo nepatenkinti įvairiais ekonominiais sunkumais, korupcija. Tačiau
tiek B.Jelcinas, tiek jo aplinka B.Berezovskis, A.Nemcovas ir
kiti pasisakė už laisvą žiniasklaidą, esmines žmogaus teises. Pavyko
rasti bendrą kalbą su čečėnų lyderiais. Šalis tapo atvira Vakarų
investicijoms. Po 2000-ųjų, valdžią perėmus V.Putinui ir jo aplinkai,
ekonominė padėtis nepagerėjo, išaugo korupcija. Dabar Rusijoje yra
tik opozicijos ir laisvos žiniasklaidos liekanos. Dalis opozicijos
veikėjų buvo likviduoti, dalis įkalinti, dalis emigravo į užsienį.
Likę paskutiniai mohikanai G.Kasparovas, G.Javlinskis ir kiti
akylai stebimi FSB, prieš juos organizuojamos šmeižto kampanijos.
Pasikeitė ir Rusijos užsienio politika. Nuo 20002002
metų pradėtos remti šalys, įvardijamos kaip terorizmo židiniai
Iranas, Sirija, Sudanas. Sustiprėjo parama teroristinėms organizacijoms
Hamas, Hesbolah ir kitoms. Joms tiekiami ginklai, žvalgybinė
informacija, reiškiamas politinis palaikymas. Rusija vykdo vadinamąją
energetinę politiką, kai, manipuliuojant naftos ir kitų energetinių
išteklių tiekimu, daromas spaudimas įvairioms šalims. Tai rodo,
kad įtaką užsienyje norima išsaugoti bet kuriomis priemonėmis.
Kita Rusijos užsienio politikos kryptis nukreipta
į kaimynines šalis. Imtasi įgyvendinti strategiją, kad kaimyninės
šalys būtų Rusijos įtakos zonoje. Šiems tikslams pasitelktos įvairios
priemonės. Pradėtos finansuoti kai kurios kaimyninių šalių Lietuvos,
Latvijos, Gruzijos, Moldovos ir kitų partijos, vėliau tose šalyse
buvo įkurtos ir finansuojamos prorusiškos partijos, tiesiogiai valdomos
iš Maskvos. Pradėti siųsti žvalgybininkai-konsultantai, suaktyvėjo
vietinių agentų, tarnaujančių FSB, GRU ir kitoms tarnyboms, veikla.
Artimojo užsienio šalyse Rusijos interesams atstovauja įtakingi
įtakos agentai. Kaimyninėje Latvijoje, kaip įtakos agentas, ilgą
laikė veikė buvęs Ventspilio meras A.Lembergas. Po jo arešto 2007
metų kovą, atlikus kratas, rasti dokumentai rodo jo artimus ryšius
su Rusijos žvalgyba ir tai, kad jis ilgą laiką turėjo didžiulę įtaką
Latvijos politiniams procesams. 20032004 metais benarpliojant paksogeito
skandalą, paaiškėjo, kad kai kurie R.Pakso patarėjai ir artimos
aplinkos žmonės siejami su Rusijos karine žvalgyba GRU, keli patarėjai
ir artimi bendražygiai iš Liberaldemokratų partijos palaikė artimus
ryšius su Rusijos asociacijos (XXI viek (XXI amžius)) atstovais.
Ši asociacija įvardijama kaip mafijos viršūnių priedangos struktūra
ir yra tarsi kriminalinių grupuočių stogas. Asociacijos vadovai
asmenys, siejami su KGB ir GRU. 2006 metų pavasarį, pradėjus tyrimą
dėl Darbo partijos veiklos, paaiškėjo, kad ši partija finansuojama
iš Rusijos. Pinigai buvo pervedami aplinkiniais keliais, panaudojant
ofšorines firmas. Tarp asmenų, prisidėjusių prie šios veiklos, minimi
L.Čiornas, J.Goldovskis, G.Lučianskis ir kiti. Tai asmenys, susiję
su Rusijos slaptosiomis tarnybomis ir Gazprom bendrove. G.Lučianskis
ilgą laiką gyveno Latvijoje, kur 1989 metais buvo nuteistas už stambias
finansines machinacijas. Kalėjo Rusijoje, išėjęs į laisvę įgijo
autoritetą tarp Rusijos mafijos narių. Vakarų žiniasklaida įvardija
jį kaip vieną iš įtakingų rusų mafijos vadeivų, siejamą su šešėline
prekyba ginklais, stambiomis aferomis. Jis palaiko artimus ryšius
su Baltarusijos režimo vadovais, susijęs su ginklų kontrabanda į
Iraną ir kitas terorizmą remiančias šalis. J.Goldovskis Rusijoje
buvo teisiamas už valstybės lėšų grobstymą, kartu su P.Šeremetu
ir kitais Gazprom veikėjais įkūrė nemažai Gazprom dukterinių
firmų, per kurias buvo plaunamos lėšos. M.Čiornas buvo minimas 2003-iaisiais
sudarytose operatyvinėse suvestinėse ir schemose, kur buvo žymimi
R.Pakso ir jo aplinkos ryšiai su Rusijos ir Lietuvos mafijos veikėjais.
Vengdamas atsakomybės, Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas pabėgo
į Rusiją. Jo artimus ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis
įrodo ir faktas, kad pernai, sulaikius jį Maskvoje, po kelių valandų
į milicijos skyrių atvyko FSB pareigūnai ir jį išlaisvino. Įvairūs
faktai rodo, kad Rusijos valstybinės ar pusiau valstybinės bendrovės,
koncernai gausiai finansuoja kai kuriuos politikus. Žinoma, tai
daroma gudriai, per tarpininkus, panaudojant Dujotekaną, Vaizgą
ir kitas firmas. Esant tokiai padėčiai, ydinga toleruoti, kad kai
kurių Lietuvos specialiųjų tarnybų vadovai, įtakingi valstybės pareigūnai
yra KGB rezervininkai ar asmenys, siejami artimais ryšiais su Kremliaus
kontroliuojamais koncernais ar jų dukterinėmis firmomis.
Taigi dalis Lietuvoje vykstančių procesų yra valdoma
iš Maskvos, ir didžioji dalis Lietuvos visuomenės jiems įtakos neturi.
Daugelis požymių rodo, kad mūsų valstybė butaforinė. Ir vargu ar
ją galima vadinti modernia valstybe, valstybe tikrąja to žodžio
prasme. Lietuva tai teritorija, kuria dalijasi įtakos zonomis
interesų grupės, klanai. Geriau matyti ir įžvelgti tiesą laiku,
nebijant šią tiesą įvardyti. Ne veltui Naujajame Testamente pasakyta:
Ir tiesa padarys jus laisvus. Suvokta, pripažinta tiesa padeda
atsitiesti atskiram žmogui, žmonių grupėms, valstybėms. Istorija
parodė, kad atėjus laikui žlunga imperijos, tironijos, oligarchiniai
režimai, atsiskleidžia melas, klasta. Visų šalių, tautų istorijoje
būna ir blogesnių, ir geresnių momentų. Lietuva turi galimybių pakilti
iš nuosmukio, atsilikimo, tapti stipria ir klestinčia šalimi. Jei
nusimesime raudonųjų baronų jungą, šalies ateitį lems ne grupuotės,
o piliečių valia, tada mūsų Tėvynėje suklestės ekonomika, kultūra,
bus stabili politinė sistema ir atkurtas pasitikėjimas valstybe.
© 2007 XXI amžius
|