„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. liepos 18 d., Nr. 14 (151)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Žalingoji energetika

Algimantas Zolubas

Lietuvos vėjo energetikų asociacijos prezidentas Stasys Paulauskas straipsnyje „Darnioji energetika“ (www.vejas.visiems.lt, 2006 m. vasario 20 d.) dėl naujos atominės elektrinės statybos tikslingumo cituoja klaipėdiečio žodžius: „Mirti vis tiek reiks!“ ir paaiškina, kad ši eilinio piliečio nuomonė gana taikliai atspindi pastaruoju metu įsivyravusią nuostatą dėl Lietuvos energetikos ateities. Esą žodžius reikėtų suprasti taip, kad nors branduolinė energetika ir mirtinai pavojinga, tačiau kito kelio Lietuva neturi. O iš tikrųjų pasirinkti pavojingesnę energetikos alternatyvą visiškai nebūtina, energetikos raida savaime vyksta išmintingai – žmonių saugumo ir nepriklausomybės nuo pavojingų energijos šaltinių bei techninių sprendimų kryptimi. Vis daugiau šalių suranda politinės išminties, ryžtingai atsisako nuo pavojingų naftą, dujas bei branduolinį kurą naudojančių jėgainių ir sparčiai diegia pažangią atsinaujinančią energetiką, kinko vėją, panaudoja saulės, bangų, biokuro, geoterminę bei kitas saugias energijos rūšis.

Geologai tvirtina, kad Ignalinos atominė elektrinė (AE) įrengta pavojingoje, seisminiu atžvilgiu nestabilioje vietoje; pro Ignaliną eina nuo Apeninų iki Kolos pusiasalių besitęsiantis tektoninis žemės lūžis. Taip pat žinoma, kad seisminiu atžvilgiu Lietuva nėra labai saugi, nes per du šimtmečius čia vyko net 42 žemės drebėjimai, vienas jų su epicentru Kaliningrado srityje – 2004 metais (6,3 balo pagal Richterį) su 4 balais pasiekė ir Ignaliną. Žemės drebėjimai kelia pavojų tiek pačiai elektrinei, tiek atominio kuro atliekų saugyklai. Reikia pridurti, kad AE kuro saugyklų dėl minimo seisminio nestabilumo po žeme įrengti neįmanoma, o antžeminės saugyklos kelia pavojų ir dėl teroristinių išpuolių.

Akivaizdžiai AE žalinga Lietuvai ekonominiu atžvilgiu; ji jau garsėja kaip pinigų plovykla. Antai 1998 m. sausio 26 d. buvo pasirašyta elektros energijos tiekimo į Baltarusiją sutartis. Šį sandorį pasirašė AB „Lietuvos energija“, „Belenergo“ ir niekam nežinoma Elektrėnuose įsteigta AB „Baltic–SHEM“. Šis trišalis susitarimas tiek teisiniu, tiek dalykiniu, tiek valstybiniu požiūriu yra ypatingai kenksmingas Lietuvai. Teisine prasme sutartyje daugiau įsipareigojimų ir sankcijų už jų nevykdymą numatyta AB „Lietuvos energijai“, nei kitiems sutarties dalyviams. Be to, vienu metu AB „Baltic–SHEM“ tampa elektros energijos, o taip pat prekių, gautų už patiektą elektros energiją, savininke. Lietuva dar ir šiandien iš Baltarusijos nėra atgavusi 321 mln. litų už 1998 metais patiektą elektros energiją. Ir kaltų nėra. Viską apmoka Lietuvos gyventojai.

Kaip rodo patirtis, mažai valstybei steigti didelius pramoninius kompleksus, juolab tenkinti tuščią ambiciją – būti tarp branduolinių galiūnų – netikslinga, net pavojinga. Iš „Mažeikių naftos“ tarsi naudą turime, tačiau buvo daugybė problemų, kurių ir dabar pakanka. Sovietmečio didžiosios įmonės bankrutavo, tapo vaiduokliais, o ir „Mažeikių naftą“ pardavėme. Regis, akivaizdu, įtikėtina, tačiau Seimas ir valstybės vadovai energetikos reikalus nori tvarkyti savaip. Kas gali paneigti, kad pinigai, skirti AE uždaryti ar eksploatuoti, neplaunami dabar? Informacija žiniasklaidoje, kad senosios AE uždarymo darbai vyksta vangiai, o Europos Sąjungos skirtos lėšos, auditorių teigimu, tirpsta sparčiai, jau buvo skelbta. Kaip skelbia TV3, įmonė „Energetikos tiekimo bazė“, tarp kurios steigėjų yra Valstiečių-liaudininkų sąjungos lyderės Kazimiros Prunskienės dukra, sugebėjo tapti Ignalinos atominės elektrinės tiekėja-tarpininke ir maždaug 20 tūkst. litų vertės įrengimus elektrinei parduoti už daugiau nei 3,5 mln. litų. Muitininkų atskleistą aferą nagrinėja Valstybės saugumo departamentas, Ūkio ministerija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Ar nepanašu, kad „kunigaikštienė“ kaupia fondą artėjantiems prezidento rinkimams?

Pradiniu vertinimu nauja AE kainuotų apie 20 mlrd. litų, tačiau Lietuvoje pradinį vertinimą praktiškai reikėtų didinti bent ketvirtadaliu, nes statybininkai sugeba pagrįsti „nenumatytas“ išlaidas. „Pasišildyti“ iš milijardų, netenka abejoti, sugebės, žinoma, mokesčių mokėtojų sąskaita, partijos, įvairūs tarpininkai, ekspertai, auditoriai.

Į mūsų energetikos ateitį turime žiūrėti visais aspektais. Reikia nepamiršti, kad tiek atominio kuro, tiek naftos ištekliai senka, todėl tos kuro rūšys neišvengiamai brangs, o tų išteklių laikytojas (Rusija) per energetinę priklausomybę nevengs siekti politinės priklausomybės. Todėl žinant, kad Lietuvoje vėjų, upėse vandens pakanka, reikia tomis gamtos dovanomis naudotis. Dar ir naftos šiek tiek turime, o jos gavybai plėsti galimybių taip pat yra. Itin perspektyvi yra biokuro gamyba, kuriai pakankamus išteklius taip pat turime čia pat.

Turime dar vieną labai efektyvų energijos šaltinį – sutaupytą elektros bei kitokią energiją. Juk reikia pripažinti, kad Lietuvoje bet kokia energija beatodairiškai švaistoma, apie jos tausojimą, taupymą nei iš valdžių, nei iš žiniasklaidos, nei iš piliečių neišgirstame paskatinančio žodžio. Ar ne todėl, kad turime jos didžiulį perteklių? Atvykę į Lietuvą rumunai pašiurpsta išvydę mūsų neūkiškumą; juos stebina naudojamos galingos apšvietimo lempos, nuolat įjungti televizoriai bei kompiuteriai, šaldytuvai, automobilių lavina.

Taigi užuot vengę energetinės priklausomybės nuo užsienio, telkę dėmesį prie alternatyvių, atsinaujinančių, ekologiškų energijos šaltinių, mūsų politikai, valstybės vadovai iš tikrųjų vykdo tautai ir jos valstybei žalingą energetikos politiką. Su tauta nesitariama, jos nuomonės neklausiama, iškilių mokslininkų bei visuomeninių organizacijų balsai neišgirstami. Ryškus ignoravimo pavyzdys – buldozeriniu būdu ką tik priimtas Atominės elektrinės įstatymas.

Visuomenei belieka laukti kenksmingos energetikos politikos pabaigos ir kitokios pradžios arba keisti tokios politikos vykdytojus. Taip padaryti visuomenę įgalina demokratinio valdymo mechanizmas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija