Virš Lietuvos vienpartinės sistemos šešėlis
Vytautas Radžvilas
Mums būtinai reikalinga nauja partija, kurios
vienas iš svarbiausių tikslų pakloti šalyje tikros daugiapartinės
sistemos pamatus. Kitaip Lietuvą uždusins nomenklatūrininkų gniaužtai.
Dar visai neseniai buvo kebloka net užsiminti,
kad Lietuvai reikia naujos partijos. Kiekvienam apie ją prabylančiam
čia pat primenama, kad šalyje ir taip yra daugiau negu trisdešimt
politinių partijų. Jeigu kokiam akiplėšai esama daugiapartinė sistema
ir pačios partijos nepatinka, tegul jis stoja į vieną iš jų ir pamėgina
ją patobulinti.
Išdrįstantis suabejoti, ar tokias partijas apskritai
įmanoma atnaujinti, ir klausiantis, ar ne geriau kurti naują partiją
ant sveikų ir tvirtų pamatų, čia pat apkaltinamas piktais kėslais.
Esą jis tėra dar vienas demagogas ir populistas, mėginantis pasinaudoti
mūsų partinės sistemos trūkumais ir suburti dar vieną gelbėtojų
šutvę.
Po pastarųjų savaičių ir dienų įvykių į pasvarstymus,
kad būtina nauja partija, greičiausiai jau nebebus žvelgiama taip
įtariai.
Darniai sustyguotas Seimo partijų elito mėginimas
sukurti visuomenės sąskaita atvirai parazituojantį politikų sluoksnį
apdovanojant parlamentarus rentomis iki gyvos galvos įžūlumu ir
ciniškumu, ko gero, pranoksta net sovietinės nomenklatūros užmojus.
Po šios gūdžios istorijos dar kaip nors įrodinėti,
kad Lietuvos politinės partijos savo prigimtimi yra grynai nomenklatūrinės,
reikštų tuščiai gaišti laiką.
Kad jos nėra demokratinės taip pat akivaizdu.
Juk panašūs užmojai bet kurioje tikrai demokratiškoje partijoje
sukeltų eilinių narių viešo pasipiktinimo ir protesto bangą, kuri
akimirksniu nušluotų šitaip nomenklatūrinius įpročius demonstruojančią
partijos viršūnėlę.
Tuo tarpu mūsų partijose girdėjosi nebent nedrąsus
pavienių asmenų arba grupelių nepasitenkinimo murmesys arba vyravo
gūdi su bet kuriomis viršūnių išdaigomis susitaikiusių apačių tyla.
Turėtų pritilti ir iki šiol įprasti kaltinimai
partijų kritikams dėl jų tariamo nekonstruktyvumo bei raginimai
patiems papildyti partijų gretas. Mat dabar jau reikia išties beribio
naivumo, jog dar galėtum patikėti, kad nors kiek sąžinės ir padorumo
turintis asmuo pritaptų nomenklatūrininkų irštvomis virtusiose partijose,
juo labiau sugebėtų jose ką nors pakeisti.
Po istorijos su Seimo narių rentomis iš Lietuvos
partijų liko tik politiniai griuvėsiai, iš kurių sklinda nepakeliamas
moralinių puvėsių tvaikas.
Tačiau konstatuoti šią iš esmės seniai žinomą
tiesą negana. Galutinai išsisklaidžiusios iliuzijos dėl šalies politinių
partijų tikrųjų tikslų ir veikimo būdų skatina dar atidžiau įsižiūrėti
į mūsų partinio ir politinio gyvenimo ypatumus bei pasvarstyti galimas
tolesnės jo raidos kryptis.
Daugiapartiškumo fasadas
Šiuos svarstymus derėtų pradėti iškeliant gal
dar ne visai įprastą, tačiau šiandien jau visiškai pribrendusį ir
kartu pamatinį klausimą: kiek Lietuvoje yra politinių partijų?
Šis klausimas nėra visiškai naujas. Jis jau senokai
sklando diskusijose, o ne vienas autorius yra išsakęs mintį, kad
šalyje iš tiesų egzistuoja viena nomenklatūros partija. Vadinamosios
partijos yra tik įvairiomis politinėmis etiketėmis pasidabinusios
šios vienos partijos frakcijos.
Tačiau tokia išvada kol kas nebuvo plačiau pagrįsta,
o pačią mintį apie vienpartinę sistemą iki šiol užgoždavo diskusijos,
ar konservatoriai ir socialdemokratai kartais bendromis pastangomis
nemėgina sukurti bei įtvirtinti šalyje dvipartinės sistemos.
Vis dėlto diskusijas apie dvipartinę sistemą bent
jau kol kas vertėtų pamiršti, nes jai susiformuoti nėra jokių prielaidų.
Jos net yra žalingos, nes nukreipia dėmesį nuo kur kas rimtesnių
grėsmių. Didžiausia iš jų virš valstybės kybantis vienpartinės
sistemos šešėlis.
Žinoma, iš pradžių kalbos apie jį skamba neįtikimai
ir net fantastiškai. Juk bet kuris politika nors šiek tiek besidomintis
pilietis, paklaustas, kiek turime partijų, lengvai atsakys, kad
jas sunku net suskaičiuoti. Ir greičiausiai net nesusimąstęs pridurs,
kad ši gausa neabejotinas daugiapartinės sistemos buvimo įrodymas.
Tačiau skubėti su tokiomis išvadomis neverta.
Partijos apskritai yra atpažįstamos, taigi ir skiriasi vienos nuo
kitų tuo, kokiomis ideologinėmis bei politinėmis nuostatomis vadovaujasi
savo veikloje, ir tuo, kokiems visuomenės sluoksniams atstovauja.
Tereikia pažvelgti į Lietuvos partijas per šių dviejų kriterijų
prizmę, ir tikėjimas lietuviškuoju daugiapartiškumu akimirksniu
pradeda bliūkšti.
Seniai pastebėtas mūsų partijų bruožas yra jų
apolitiškumas, reiškiantis tai, kad tų partijų viršūnės yra praktiški
žmonės, kuriems politinės idėjos visiškai nerūpi. Net jeigu jos
kartais surašomos partijų programose, jomis vis vien nesivadovaujama.
Na, o kalbant apie tai, kam atstovauja partijos,
taip pat nebėra prasmės vargti įrodinėjant, kad jos gina tik menkutės
visuomenės dalies didžiųjų verslininkų, politinio bei administracinio
elito ir aukštosios valdininkijos interesus.
Gyvas to įrodymas ilgametė tradicinių partijų
vykdyta politika. Vadinamųjų socialdemokratų viršūnės iš esmės
yra milijonierių klubas. Šis klubas vis neprisiruošia pagaliau pradėti
tarnauti darbo žmonėms, nes, pasak jo šulų, prieš tai turi išspręsti
istorinės reikšmės uždavinį sukurti laisvos rinkos kapitalizmą
mūsų šalyje. Sprendžiama jau beveik dvidešimt metų, o galo vis
nematyti.
Vadinamieji konservatoriai visą šį laikotarpį
siekia kito ne mažiau monumentalaus istorinio tikslo integruoti
Lietuvą į Vakarų pasaulio struktūras.
Tačiau šios integracinės pastangos kažkaip stebuklingai
virto uoliu triūsu kuriant Lietuvoje anaiptol ne Vakarų, o veikiau
Rytų mąstymą ir vertybes įkūnijantį nomenklatūrinį rojų. Taigi užuot
artėjus prie skelbiamo tikslo, iš tikrųjų nuo jo vis labiau tolstama.
Suvokus, kad šios tradicinių partijų veiklos
keistenybės nėra atsitiktiniai ir trumpalaikiai epizodai, o pastovus
ir ilgametis jos bruožas, galima pagrįstai suabejoti, ar šalyje
iš tiesų egzistuoja daugiapartinė sistema.
Ar nėra taip, kad šis daugiapartiškumas iš tiesų
tėra fasadas, slepiantis visai kitą Lietuvos politinio gyvenimo
tendenciją spartų savitos vienpartinės sistemos formavimąsi ir
jos stiprėjimą?
2K sandoris
Taip kelti klausimą neabejotinai leidžia kai kurie
palyginti neseniai išryškėję nauji Lietuvos partinio ir politinio
gyvenimo bruožai.
Pirmasis sunkiai paaiškinama 2K sąjunga. Jos
rėmėjų aiškinimus, kad tai esąs toliaregiškas strateginis konservatorių
vadovybės žingsnis, kad šios sąjungos tikslas esąs neleisti patekti
į valdžią populistams, kad jos paskirtis neva yra prižiūrėti ir
prilaikyti valdančiąją koaliciją, jog ši neiškryptų iš teisingo
kelio, galime ramia sąžine palikti politiniams naivuoliams arba
demagogams.
Iš karto reikia pasakyti vadinamosios plačiosios
koalicijos iš principo yra galimos, o kartais darosi net būtinos.
Tačiau jos paprastai sudaromos politinių krizių ir sunkmečių laikotarpiais,
kada iš tiesų kyla pavojus valstybės stabilumui ar dar didesnės
grėsmės. Tačiau Lietuvoje nieko panašaus nėra.
Taigi viena socialdemokratų ir konservatorių
sąjungos ypatybė ar veikiau keistenybė iš karto krenta į akis
tai yra kylantis ne iš gyvybinės būtinybės, ne nacionaliniams interesams
tarnaujantis, bet grynai savanoriškas dviejų tarsi priešingų partijų
sandoris.
Todėl jo motyvai ir tikroji politinė prasmė nėra
tokie akivaizdūs, kaip kartais mėginama aiškinti suglumusiems abiejų
partijų nariams ir šalininkams. Toli gražu ne smulkmena yra ir tai,
kad šis sandoris atkakliai slepiamas.
Seimo konservatorių vadovybė atkakliai vadina
save opozicija, o valdantieji socialdemokratai taip pat nelinkę
per daug kalbėti apie susiklosčiusį glaudų tradicinių partijų
bendradarbavimą.
Žinoma, toks santūrumas iš dalies paaiškinamas
tuo, kad abiejų partijų viršūnės nenori erzinti savo rėmėjų, kuriuos
tokie ryšiai vargu ar džiugina.
Tačiau vien toks aiškinimas neįtikina. Vis dėlto
labiau panašu, kad šis bendradarbiavimas nėra trumpalaikis dviejų
žūtbūt besikabinančių į valdžią partijų taktinis ėjimas.
Už šių žaidimų slypi kur kas gilesnė ir svarbesnė
Lietuvos partinio gyvenimo tendencija sparčiai vykstantis tylus
tradicinių partijų jungimasis, vis dar nevykusiai dangstomas smulkiais
parodomaisiais kivirčais.
Šie kivirčai savo ruožtu laikytini požymiu, kad
formuojasi savita valdymo schema, kuriai įsitvirtinus faktiškai
susikūrusios vieningos valdančios partijos frakcijos pakaitomis
atliktų imitacinės opozicijos vaidmenį.
Nomenklatūrinis trikampis
Žvelgiant per šios vis labiau ryškėjančios tendencijos
prizmę į 2K susigyvenimą, iš karto matyti, jog kai kurių politikos
komentatorių nusistebėjimai ir paverkšlenimai, kad p. G.Kirkilas
pavogė iš p. A.Kubiliaus politinę iniciatyvą ar kad ši vagystė
neva tapusi galima dėl pastarojo politiko mįslingo pasyvumo, yra
naivoki arba demagogiški.
Juk toks pasyvumas turi priežastis, o jas derėtų
bent jau mėginti atskleisti. Po savivaldybių rinkimų kaip niekad
anksčiau tapo pastebimas ir kitas mūsų politinio gyvenimo ypatumas.
Jau įprastas plačiąsias koalicijas savivaldybių
tarybose papildė nauja mada vis dažniau derantis dėl tokių koalicijų
gausinamos merų pavaduotojų gretos.
Paviršutiniškai žvelgiant į tokią praktiką kurti
vis naujas merų pavaduotojų vietas, ji gali atrodyti tik kaip būdas
dalykiškiems žmonėms ramiai ir taikiai išsidalinti trokštamus
vietinės vykdomosios valdžios postus.
Tačiau iš tikrųjų šitokios postų dalybos turi
ir kur kas gilesnę politinę potekstę. Jos yra neginčijamas požymis,
kad dėl valdžios ir įtakos šalyje besigrumiančios nomenklatūrinės-oligarchinės
grupuotės pamažu mokosi derinti savo interesus tai yra būtina
sąlyga rastis vienai, tačiau daug galvų turinčiai nomenklatūrinei
partijai. O suklestėjęs kompromisų menas rodo, kad tobulėja ir
šios daugiagalvės partinės hidros interesus atitinkantis valdymo
mechanizmas.
Taigi valstybės politiniame gyvenime vyksta svarbūs,
nors ne visada pastebimi plika akimi ir todėl dažnai nepakankamai
įvertinami poslinkiai. Nėra sunku numatyti, kur jie gali nuvesti
prie visiškai užbaigtos vienpartinės valdžios piramidės, kurią
dėl patogumo pavadinkime nomenklatūriniu trikampiu.
Šis trikampis jau dabar šlifuojamas savivaldybėse,
o būsimus jo kontūrus visos valstybės lygmeniu nesunku įžvelgti
stebint konservatorių ir socialdemokratų bendradarbiavimą.
Teigiantieji, kad šis bendradarbiavimas tėra priverstinis
ir trumpalaikis konservatorių taktinis žingsnis, akivaizdžiai
apgaudinėja save ir kitus. Nėra jokio pagrindo viltis, kad jis galėtų
nutrūkti po kitų Seimo rinkimų.
Juk jeigu neįvyks nieko netikėto, trys partijos
konservatoriai, socialdemokratai ir liberaldemokratai
surinks maždaug vienodai balsų. Klausimas, kurie bus pirmi, o
kurie paskutiniai šiame trejete, taps visiškai nesvarbus.
Vadinasi, bet kuriai šio trejetuko partijai
teks rinktis ilgam nueiti į beviltišką, nes bejėgę opoziciją arba
sudaryti dar vieną pragmatišką, jokiais idėjiniais motyvais nepagrįstą
sandėrį su kuria nors iš kitų dviejų partijų.
Savivaldybių lygmeniu tokie sandėriai jau seniai
yra tapę kasdienybe, tad šitaip sunaikinus ankstesnius politinius
prietarus po Seimo rinkimų yra vienodai tikėtinos bet kurios sąjungos.
Tai reikštų, kad Lietuvos politinis gyvenimas
būtų ilgam uždarytas bergždžiai suktis tik ką minėtame trijų partijų
nomenklatūrinio žaidimo trikampyje.
Daugiagalvės hidros gniaužtai
Šių partijų eiliniams nariams ir šalininkams toks
trikampis greičiausiai nepatiks. Tačiau dėl suprantamų priežasčių
jis ypač smarkiai turėtų nuvilti būtent konservatorių rėmėjus.
Daugelis jų jau dabar nerimauja dėl 2K sąjungos
ir svyruoja nežinodami, kaip derėtų ją vertinti kaip būtiną ir
toliaregišką savo partijos vadovybės politinį žingsnį ar kaip paprasčiausią
visų principų išdavystę. Tai iš tiesų lemiamai svarbus klausimas,
į kurį būtina atsakyti nedviprasmiškai ir aiškiai.
Nepaisant visų transformacijų ir atsinaujinimų,
vadinamųjų socialdemokratų partija yra darinys, politiškai sėkmingai
ginantis sovietinių kolaborantų elito interesus ir leidžiantis jam
toliau valdyti atsikūrusią valstybę.
Tuo tarpu dabartinę konservatorių vadovybę,
be pavienių išimčių, daugiausia sudaro Sąjūdžio žmonės, kurie anksti
suvokė sovietinės nomenklatūrinės sistemos jėgą ir deramai įvertino
jos patrauklumą išrinktiesiems.
Todėl šie buvusieji sąjūdininkai, užuot šią sistemą
griovę, nutarė realistiškai prie jos prisitaikyti ir pamažu, nejučia
tapo neatskiriama jos dalimi.
Vienų siekis išsaugoti nomenklatūrinę sistemą,
o kitų pastangos prie jos prisitaikyti ir į ją įaugti štai kur
glūdi gelminis iš pažiūros keistos 2K sąjungos pagrindas.
Todėl kad ir kaip išradingai būtų racionalizuojama
bei teisinama ši sąjunga, net karščiausiems jos šalininkams anksčiau
ar vėliau teks suvokti ir pripažinti, kad teisindami amoralią ir
cinišką savo vadų bičiulystę su neokomunistais jie nejučia tampa
A. Sniečkaus įpėdinių ir jo reikalo tęsėjų nesąmoningais rėmėjais.
Ištrūkti iš Lietuvos politinį gyvenimą apraizgiusios
vienpartinės daugiagalvės hidros gniaužtų nebus lengva. Lietuviškoji
nomenklatūra yra atsargi ir apdairi, todėl anksti ir ryžtingai sunaikino
politinio spektro dešinėje ir kairėje besikūrusių tikrai demokratiškų
partijų užuomazgas.
Krikščionių demokratų ir socialdemokratų atveju
tai padaryta su velniu nuėjusios obuoliauti šių partijų vadovybės
rankomis.
Pasitelkus primityvų ir demagogišką lozungą kur
du stos daugiau padarys lygiai sėkmingai buvo sugriauta Politinių
kalinių ir tremtinių partija, tam tikromis sąlygomis visiškai galėjusi
tapti nemenka politine jėga.
Nenuostabu, kad po tokio nuoseklaus ir metodiško
partijų naikinimo šalies partinės sistemos peizažas labiau primena
išdegintą dykumą.
Kelias iš labirinto
Įdėmus skaitytojas neabejotinai paklaus: o kaip
su mažosiomis šalies partijomis? Ar jos neturi potencialo, leidžiančio
atnaujinti šalies partinį ir politinį gyvenimą?
Deja, šios partijos vilčių beveik neteikia. Tiesa,
kai kurios iš jų apvalė savo gretas nuo abejotinos reputacijos veikėjų
ir gana aiškiai formuluoja savo idėjinius ir programinius principus.
Tačiau to negana.
Išpažinti ir skelbti tam tikrus principus ir juos
praktiškai įgyvendinti nėra vienas ir tas pats. Kad mažosioms partijoms
iš tikrųjų nerūpi jų išpažįstamos vertybės, ypač demokratija ir
teisinė valstybė, akivaizdžiai atskleidė jų elgesys per savivaldybių
tarybų rinkimus.
Nė viena iš šių partijų net nemėgino protestuoti
prieš antikonstitucinių rinkimų spektaklį ir visa galva nėrė į
mūšį dėl valdžios kėdžių. Šitaip ir mažosios partijos parodė, kad
savo veiklą jos grindžia ta pačia nomenklatūrinės politikos logika,
kuria vadovaujasi ir jų kritikuojamos didžiosios partijos.
Iš šios apžvalgos turėtų paaiškėti, kad kelti
naujos partijos kūrimo klausimą nebūtinai reiškia vadovautis suktais
gelbėtojiškais siekiais. Sudemokratinti ir atnaujinti šalies partinę
sistemą yra gyvybiškai svarbus valstybinis reikalas. Tam tiesiog
nėra alternatyvos, nes kitaip šią valstybę uždusins nomenklatūrininkų
gniaužtai.
Vienas iš svarbiausių naujos partijos veiklos
tikslų privalėtų būti siekis pakloti Lietuvoje tikros daugiapartinės
sistemos pamatus. Tokio tikslo siekianti partija turėtų pasižymėti
ir kitais novatoriškais bruožais, bet tai jau būtų kito straipsnio
tema.
Baltijos kelias
© 2007 XXI amžius
|