Žmogėdriški priesakai
Neseniai viena Maskvos televizija, matyt, dėl
cenzūros, neapsižiūrėjo ir parodė filmą Lenino priesakai. Labai
gaila, kad Lietuvos televizijos, iš Rusijos perkančios visokį televizinį
šlamštą, nepasidomėjo minėtu filmu, kuris tikriausiai būtų atvėręs
akis net ir okupacijos nostalgija sergantiesiems. Filmo scenaristai
ir režisieriai pareiškė, kad, kurdami šį filmą, jie rėmėsi ilgamečio
sovietinio zeko rašytojo Varlaamo Šalamovo kūriniais. Pats V.Šalamovas,
grįžęs iš Magadano lagerių pragaro, pareiškė: Aš neturiu skolų.
Piliečio pareigą aš atlikau būdamas pačiose baisiausiose sąlygose:
nieko neišdaviau, nieko nepamiršau, nieko neatleidau. Dar gorbačiovinės
pertvarkos metais jo bičiulė rašytoja Marieta Čudakova rašė, kaip
garsūs rusų rašytojai (tie, kurie niekada nerašė liaupsių Stalinui
ir kitiems partijos gensekams) atėjo atsisveikinti su mirusia garsiąja
poete Ana Achmatova. Jos kūnas buvo paguldytas Sklifosovskio instituto
morgo kambarėlyje. Purvinas kovo sniegas, ištryptas didžiulės tylinčios
gedėtojų minios. Ir virš tos minios iškyla du panašūs žmonės, gilių
raukšlių išvagotais veidais. Tai rusų literatūros šlovė. Kaip sargybiniai,
nusiėmę kepures stovi du buvę zekai Jurijus Dombrovskis ir Varlaamas
Šalamovas. Už jų, abiejų, daugiau kaip dvidešimties metų lagerių
siaubo.
Ir filmas Lenino priesakai, skirtas V.Šalamovo
šimtosioms gimimo metinėms pažymėti, be abejo, puikus ir vienintelis
dabartinėje Rusijoje filmas, be jokių sentimentų atskleidžiantis
sovietinių lagerių siaubą, kurį patyrė milijonai Sovietų Sąjungos
žmonių. Dabar sunku net patikėti tais baisumais, apie kuriuos rašė
V.Šalamovas. Tuo labiau kad daroma viskas, kad žmonės apie tai pamirštų.
Ir ištrinti iš žmonių atminties tas komunizmo baisybes stengiamasi
ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje. Būtina pacituoti kelias V.Šalamovo
iš lagerių pragaro ištraukas: Balta, vos mėlynuojanti migla 60-ies
laipsnių šalčio naktyje. Orkestras groja maršus prieš mirties ženklais
pažymėtų išrikiuotų areštuotųjų minią. Lagerio viršininkai skaito
ilgą išvakarėse sušaudytų kalinių sąrašą. Jie sušaudyti už tai,
kad neįvykdė nustatytos darbų normos... Šešiolikos valandų trukmės
darbo diena. Miega atsirėmę į kastuvus. Sėsti ir gulti nevalia.
Tave sušaudys bemat. Ir grįžimas į lagerį, vadinamąją zoną, kur
virš didžiulės arkos kabo plakatas su užrašu: Darbas yra garbės,
šlovės, didvyriškumo reikalas! Tuos, kurie nebegali išeiti į darbą,
pririša prie lentų ir arkliai velka nelaimėlius 2-3 kilometrus iki
darbo vietos... Septyni iškankinti, išbadėję lagerininkai vietoje
arklių traukia keltuvo, kuriuo iškeliama zekų iškasta anglis, rąstą.
Bet svarbiausia, anot V.Šalamovo, ne tik vergiškas darbas, o proto
ir širdies naikinimas, kai kasdien vis labiau išaiškėja, kad, pasirodo,
išgyventi galima be mėsos, be cukraus, be drabužių ir apavo, taip
pat be sąžinės, be meilės, be garbės ir pareigos. Lageryje viskas
apsinuogina. Ir tai yra baisiausia. Filmo Lenino priesakai scenaristas
ir režisierius labai tiksliai perteikia tuos V.Šalamovo pastebėjimus.
Jame gana daug nebylių, bet labai daug pasakančių kadrų. Štai didžiulis
neaprėpiamas laukas, visas nužymėtas tūkstančiais į sniegą susmeigtų
kuolų. Po tais kuolais tūkstančiai mirusių iš bado ar nužudytų
kalinių. Štai tokiais kuolais, kaip teigiama filme, ir nusagstyta
visa didžioji šalis. Pasak V.Šalamovo, ten, po Magadano sniegynais,
liko dvylika milijonų. Jeigu tikėtume Rusijos sociologinėmis apklausomis,
tai pusė Rusijos gyventojų ir šiandien pasirengę šlovinti Staliną.
Siaubas apima dėl tokio nuprotėjimo. Negi visiškai pamiršo nukankintus
milijonus savo tautiečių? Bet svarbiausia to neprisimena ir nenori
net girdėti Stalino įpėdiniai, dabar sėdintys Kremliuje.
Filme parodoma, kaip kasdien, kas valandą iš žmogaus
atimamas brangiausias jo turtas gyvenimas. Viename epizode, kaip
ir daugumoje jų, pavaizduoti realiai buvę įvykiai, konkrečiai, aprašyti
V.Šalamovo lagerinių memuarų apsakyme Žodis prie karsto. Jame
rašoma: Mirė ekonomistas Semionas Aleksejevičius Šeininas. Puikus
ir geras žmogus. Jis ilgai nesuvokė, ką daro su mumis, bet kai galų
gale suprato, ėmė ramiai ruoštis mirčiai. Vyriškumo jam netrūko...
Netikėtai gavau siuntinį veltinius. Aš puikiai supratau, kad veltinius
pavogs per pirmąją naktį. Todėl juos pardaviau dešimtininkui už
šimtą rublių. Už juos pirkau visą kilogramą sviesto ir dar liko
duonai. Iškart nubėgau pas Šeininą, kad atšvęstume siuntinio gavimą.
Mes buvome skirtinguose barakuose. Semionas labai susijaudino ir
apsidžiaugė. Kaipgi aš čia, neturiu teisės vaišintis, kalbėjo
susijaudinęs. Bet aš jį įkalbėjau, ir Šeininas nubėgo atsinešti
virinto vandens. Ir tuoj pat griuvau ant žemės, gavęs baisų smūgį
laužtuvu į galvą. Kai atsipeikėjau, jau nebebuvo nei sviesto, nei
duonos. Metrinis laužtuvas, kuriuo man skėlė, voliojosi šalia. O
aplinkui visi kvatojo. Atbėgo Šeininas su virintu vandeniu. Daugelį
metų aš negalėjau ramiai prisiminti to įvykio. O Semionas Aleksejevičius
mirė. Apskritai tas šėtoniškas juokas ne kartą girdisi iš V.Šalamovo
knygų puslapių. Tai niekšais ir budeliais tapusių žmonių juokas
tyčiojantis iš savo aukų. Štai dar vienas V.Šalamovo aprašytas ir
filme parodytas epizodas: Riutinai. Renkis. Mirtis atėjo į baraką
su žmogumi, apsirengusiu odiniais rūbais. O žmogus dar nesuvokia,
ko atėjo tas odinis. Jis apžiūrinėja skurdžią Riutino mantą ir atideda
į šoną šachmatus. O pasmerktasis aiškina, kad tai jo šachmatai,
už juos sumokėjo nemažus pinigus. Na, ir kas, pasakė odinis.
Palikite man šachmatus, ištarė žmogus. Odinis garsiai nusikvatojo.
Kai jo snukis jau pavargo nuo to kvatojimo, odinis pasakė: Tau
jau tų šachmatų nebereikės.
Filmo Lenino priesakai režisierius A.Smirnovas
vienoje televizijos diskusijoje išdrįso pasakyti: Kas šiandien
balsuoja už Staliną? Ogi tie vertuchajų (vertuchajais vadinami lagerių
viršininkai ir prižiūrėtojai P.K.) vaikai ir anūkai. Zekai nepaliko
savo palikuonių. Jiems neleido to daryti. Tie Stalino šlovintojai
ir dabar sako: koks mūsų reikalas, jeigu tie zekai nudvėsė, mes
gi gyvi. Ir štai V.Putino pasamdyti istorikai, įvairūs rašeivos
nustatė, kad buvo sušaudyti ir nukankinti ne milijonai, o tiktai
800 tūkstančių. Vieni niekai. O milijonai kapų amžinojo įšalo žemėje
ir visose šimtų lagerių zonose jiems nė motais. Todėl filmas Lenino
priesakai gal ir padės kai kam atsikvošėti. Žinoma, galima ir toliau
mulkinti ištisas kartas. Bet, anot rašytojos M.Čudakovos, neįvertinta
ir nesuvokta praeitis gali vėl atsirasti ant slenksčio ten, kur
tos praeities ir nelaukiama. Deja, įvykiai Rusijoje rodo, kad tos
praeities labai daug kas laukia. Dargi skubina jos atėjimą.
Petras KATINAS
© 2007 XXI amžius
|