„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. liepos 18 d., Nr. 14 (151)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Žaidimai dėl valstybės, kurios nėra ir nebuvo

Pasaulyje vėl kilo naujas triukšmas dėl įvykių vadinamojoje Palestinos autonomijoje. Anot vieno pasaulio politikos specialisto ir tos problemos žinovo Leonido Radzichovskio, tai tėra tiktai labai nuobodi istorija, kuri niekad nesibaigia. Grįžkime į tos istorijos pradžią. Valstybės, kuri dabar vadinama Palestina, niekada nebuvo. 1947 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė nutarimą – padalyti Anglijos valdomą šią Artimųjų Rytų teritoriją ir įkurti joje dvi valstybes – žydų ir arabų. Pastarieji iškart užpuolė žydus ir gavo skaudų atkirtį. Taip pat atsitiko ir 1956, 1967, 1973 metais. Po to dalis arabų išsilakstė po įvairias arabų pasaulio vietas, o teritoriją, kuri JTO sprendimu buvo skirta arabų valstybei, užėmė Jordanija. Jordaniečiai tokie patys arabai kaip ir palestiniečiai, tačiau labai nesutarė tarpusavyje ir teko malšinti palestiniečių maištus netgi tankų pagalba. Pasaulis dėl to visiškai nesijaudino: juk ko nebūna tarp giminaičių. Taigi išvada viena: palestiniečiai nepritapo prie Jordanijos visuomenės. 1967 metais žydai vėl sumušė arabus ir, savo nelaimei, užėmė teritoriją, kuri pagal 1947 metų JTO sprendimą turėjo būti priskirta Palestinos valstybei. Aišku, niekas dėl tos okupacijos per daug nesidžiaugė. Nei naftos, nei aukso ar urano ten nebuvo, bet užtat buvo keturi milijonai arabų.

Palestina susideda iš dviejų dalių – Vakarų Kranto prie Jordanijos sienos (65 proc. gyventojų) ir Gazos sektoriaus prie Egipto (35 proc. gyventojų). Pagrindinis jų gyventojų užsiėmimas – marširuoti su kalašnikovais ir skleisti neapykantą Izraeliui. Savo ruožtu Izraelio politikams ir visuomenės daugumai aišku, kad iš „nepriklausomos“ Palestinos nieko gera nesulauks. Tačiau, pasauliui spaudžiant, Izraelis pamažu traukiasi. 1993 metais premjeras I.Rabinas susitarė su palestiniečių lyderiu J.Arafatu dėl autonomijos suteikimo Gazos ruožui. Už tai I.Rabinas ir J.Arafatas gavo net po Nobelio taikos premiją. Na, o Rabinas – dar ir kulką nuo vieno Izraelio ortodokso 1995 metais.

Bet, nepaisant to, per keturiolika metų Palestinos valstybės taip ir neatsirado. Autonomijos biudžetas 85 proc. formuojamas tik iš užsienio pagalbos. Betgi velionis Arafatas vis vien sugebėjo „susitaupyti“ per milijardą dolerių. Tuo tarpu jo žmona visą laiką gyveno ir pramogavo Paryžiuje, net negalvodama apsigyventi Palestinoje. Taigi bet kokiu atveju jokios, net panašios į valstybę Palestinoje nesukurta. Tačiau kaip buvo, taip ir liko dvi pagrindinės kovinės grupuotės – „Hamas“ ir „Fatah“. O kur dar keliolika kitų, visokių islamo frontų bei panašių. Ir štai tokioje „valstybėje“ 2006 metų sausį įvyko rinkimai, kurių demokratiškumą pripažino visi demokratinių šalių stebėtojai. Juos laimėjo radikali „Hamas“. Matyt, palestiniečiams nusibodo ilgamečiai valdovai iš „Fatah“, kurios lyderiai išvogdavo pusę užsienio skirtos finansinės paramos.

Visiškai aišku, kad didžiausia palestiniečių problema – ne Izraelio kaimynystė, o jie patys. Juk Izraelis – normali demokratinė valstybė, vienintelė tokia visuose Artimuosiuose Rytuose. Tai vakarietiškos demokratijos šalis. O Palestinoje negalioja jokie įstatymai. Tiesa, rinkimai vyksta, bet visi politiniai nesutarimai sprendžiami ne parlamente, o su ginklais rankose. Paskutinieji įvykiai parodė, kad, Izraeliui nepajudinus nė piršto, susirėmė „Hamas“ ir „Fatah“. Žuvo mažiausiai 400 žmonių. Palestinoje iš tiesų vyksta pilietinis karas. O ką jau kalbėti apie tokias „smulkmenas“, kaip visiškas ekonominių ir socialinių infrastruktūrų nebuvimas. Bet ir kam jos Palestinos vadukams! Juk Palestina gyvena vien neapykanta Izraeliui, o vienintelės palestiniečių pramogos – deginti Izraelio ir JAV vėliavas, šaudyti į orą iš kalašnikovų. Nacionaliniai didvyriai – savižudžiai šachidai. Niekas negali paneigti, kad Palestinos autonomija – tai ne taikinga šalis, o teroro lizdas. Faktų daugiau negu reikia, todėl ši valstybė ir nesusiformavo, ir netolimoje ateityje vargu ar susiformuos. Tad kokia išeitis?

Norom nenorom tenka sutikti su vis garsiau skambančiais kai kurių politikos specialistų raginimais, jog pagaliau reikia ryžtis ir panaikinti 1947 metų JTO rezoliuciją dėl Palestinos valstybės sukūrimo. Vakarų Krantą prijungti prie Jordanijos, o Gazos sektorių – prie Egipto. Ir leisti pačioms arabų valstybėms spręsti šią problemą su „broliška palestiniečių tauta“. Bet visa bėda, kad toks sprendimas niekam nepriimtinas, išskyrus Izraelį. Jordanija ir Egiptas bijo net pagalvoti, kas atsitiktų, jeigu palestiniečiai, per visą savo gyvenimą nieko daugiau nedarę, gyvenę tik iš užsienio pagalbos, taptų jų piliečiais. Bet ir visam arabų pasauliui visiškai nereikalinga Palestinos valstybė. Jam kur kas svarbesnė „kova už Palestiną“, o tiksliau, kova su Izraelio „okupantais“. Atimk iš jų šitą žaislą, nebeliks jokių svertų gyventojų masėms mulkinti. O tokiems režimams kaip Irano ir Sirijos, kurių vadovai keikia Izraelį 24 valandas per parą – jų egzistencijos klausimas. Taigi jeigu nebūtų Palestinos, Teheranui ir Damaskui tektų ją išsigalvoti, nes tie režimai ir laikosi ant tos propagandos, tariamai ginant palestiniečius ir „tikėjimo brolius“.

Bet ne tik įvairaus plauko islamo ekstremistams ar tokių agresyvių režimų kaip Iranas ir Sirija vadovams naudingas Palestinos problemos eskalavimas. Persisotinusi Europa irgi nenori gadinti santykių su arabų pasauliu, o išdrįsti pavadinti Palestiną mitu, vadinasi, mirtinai sugadinti tuos santykius. Todėl ir kartojama tezė apie tautų apsisprendimo teisę. Nors tokios tautos, kaip palestiniečiai ar jų valstybė, nėra ir niekada nebuvo. Aišku, JAV – pagrindinis Izraelio sąjungininkas. Bet Izraelis, šiaip ar taip, niekur nuo amerikiečių nesidės. O štai gadinti ir taip įtemptų santykių su arabų šalimis Vašingtonas irgi neketina. Todėl Palestinos žaisliukas reikalingas ir JAV. Be to, viso pasaulio politikai ir diplomatai, jau keletą dešimtmečių sukantys galvas dėl „Artimųjų Rytų problemos“ išsprendimo, irgi, švelniai kalbant, maitinasi iš to. Anot jau minėto politikos specialisto L.Radzichovskio, Artimųjų Rytų, t.y. Palestinos, tema pasaulio politikams tapo bendru „prasimaitinimo loviu“, tad bent jau numatomoje ateityje tas nesibaigiantis šokis dėl Palestinos tęsis. Ir kiekvienas to šokio dalyvis stengsis iš jo išpešti kokios nors naudos.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija