Ateitį temdo smilkstanti praeitis

Paminklas komunizmo aukoms atminti Vašingtone Raimundo Šližio („Draugas“, Čikaga, JAV) nuotrauka

Jelena Bonner ir mons. Alfonsas Svarinskas Rimo Gedeikos („Draugas“, Čikaga, JAV) nuotrauka

Birželio 12-ąją Vašingtone (JAV) buvo atidengtas paminklas komunizmo aukoms. Po atidengimo ceremonijos buvo surengtas priėmimas, kuriame kalbą pasakė JAV prezidentas Džordžas Bušas, taip pat garsioji sovietų laikų disidentė Jelena Bonner.

J.Bonner savo kalboje sakė: „Gero vakaro! Šis vakaras iš tiesų geras. Šiandien atidarytas Memorialas komunizmo aukoms visame pasaulyje. Aš išgyvenu ir esu dėkinga jūsų šaliai, kuri šitaip išreiškė savo gėlą ir liūdesį žuvusiems ir nukankintiems, taip pat už tironijos nepripažinimą. Esu dėkinga amerikiečių tautai už jos paramą ir visos žmonijos tragedijos atmintį, taip pat tiems žmonėms, kurie ištisus dvylika metų dirbo, kad įgyvendintų šio memorialo idėją. Tačiau man labai skaudu ir gėda, kad tokio ar panašaus memorialo nėra mano šalyje Rusijoje. Nėra todėl, kad Rusija vis dar nepasirengusi atgailai.

Manoma, kad komunizmo aukų pasaulyje priskaičiuojama 100 milijonų. 60 mln. – Kinijoje, 20 mln. – Sovietų Sąjungoje ir tiek pat kitose šalyse. Tokia statistika. Bet juk kiek dar negimė kūdikių? Kiek motinų, žmonų, vaikų mirė iš nevilties, skurdo ir bado?

Skaičių logika mistinė. Per septyniasdešimt metų Sovietų Sąjungoje vyko įvairaus lygio teroras. O šis memorialas ir atidarytas praėjus 70 metų po baisiųjų 1937-ųjų. Lygiai prieš septyniasdešimt metų, naktį iš birželio 11-osios į 12-ąją, 1937-aisiais Stalino budeliai sušaudė aukščiausius Raudonosios armijos vadus. Tai buvo sovietų karininkijos žiedas. Kiek sovietų kareivių būtų likę gyvi, jeigu ne ta baisioji žudynių naktis?

Realiai didžiojo teroro laikotarpis tęsėsi 700 dienų, nuo 1936-ųjų rudens iki 1938 metų rudens. Tada buvo areštuota vienas milijonas 700 tūkst. žmonių. Daugiau kaip 700 tūkst. buvo sušaudyti. Paskaičiuokite ir sudrebėkite – kiekvieną dieną sušaudydavo po tūkstantį žmonių!

Mano tėvą areštavo gegužės mėnesį. Sušaudė – vasarį. Dažnai regiu sapną – tėvą veda tamsiu Lubiankos aikštės tuneliu, matau tiktai jo nugarą, veido nėra. Ir aš šaukiu: „Ne! Ne!“ Balso negirdžiu. Tiktai šūvius.

Tada atsirado nauja nusikaltėlių rūšis – „tėvynės išdavikų šeimos nariai“. Žmona, vaikai nuo šešiolikos metų, tėvai, broliai, seserys. Mano mamą areštavo gruodžio 10 dieną. Man tada buvo keturiolika metų. Pirmąjį laišką iš jos gavau po dvejų metų. O pamačiau ją tik 1945-ųjų rugpjūtį. Viduryje Kazachstano stepių, Akmolinsko, kuriame kalėjo „tėvynės išdavikų“ žmonos, lageryje.

Bet memorialas – ne tiktai žuvusių ir nužudytų atminimas. Tai šauksmas gyviesiems. Ir šiandien aš noriu kalbėti apie Ameriką. Aš visada gerbiau, gerbiu ir myliu jūsų šalį. Visą savo sąmoningą gyvenimą aš gerbiau ją už aktyvią mūsų civilizacijos gynybą Antrojo pasaulinio karo metais, už tą dosnumą karo nuniokotoms šalims, trečiojo pasaulio valstybėms, už jūsų darbštumą, dosnią labdarą (nors ji ir gana retai buvo suteikiama kovotojams su komunizmu), už Sacharovo atminimą.

Tačiau pastaruoju metu pagarbos jausmą išstumia gailestis. Gaila Amerikos, kai Žemesniųjų rūmų pirmininkas surengia visai nereikalingą vizitą į Siriją ir užsideda chidžabą (musulmonų apdaras – P.K.). Gaila Amerikos, kai valstybės sekretorius po to, kai Saudo princas atšaukia savo vizitą į JAV, vyksta pas jį ir atveža planą, padedantį sunaikinti Izraelį. Savo vienintelį sąjungininką Artimuosiuose Rytuose. O nevykusi Izraelio vyriausybė Amerikos pasiūlymu pasirengusi derėtis dėl pasitraukimo iš Golano aukštumų. Pakilkite, ponai, ant kalno ir apsidairykite aplinkui. Nereikia būti jokiu kariniu specialistu, kad suprastum, jog atiduoti Golaną – tai nustumti Izraelį į jūrą. Ir primenu: Sacharovas ne kartą rašė, kad Amerika du kartus prisiėmė atsakomybę už Izraelio likimą. Ir po šešių dienų karo 1967 metais, ir po Rūsčiosios dienos karo 1973-iaisiais. Gaila Amerikos, kada Irano fiureris tarsi lėlę už virvučių tampo JAV ir visą pasaulį savo branduoliniame žaidime. Ir, be abejonės, gaila Amerikos, kai, padariusi daugybę klaidų, bet vis tiek nepralaimėjusi karo, iš anksto skelbiasi pralaimėjusi. Pagrindinė klaida – paskelbti šio karo tikslu sukurti demokratinę visuomenę šalyje, kurioje ilgus amžius tęsiasi šiitų ir sunitų priešprieša. Tam prireiks dešimtmečių, o gal ir šalies padalijimo. Juk religinė priešprieša dažnai būna kur kas didesnė nei etninė.

Tačiau, skirtingai nuo Pietų ir Centrinio Irako, Irako Kurdistanas su savo šešiais milijonais gyventojų pasiekė plačios autonomijos ir yra palyginti stabilus. Kad smurto banga neatsiristų ir ten, pagrindinės amerikiečių pajėgos privalo būti perdislokuotos į Kurdistaną. Tai pakeistų visą situaciją Irake. Žinoma, galima sulaukti Turkijos pasipriešinimo. Bet ši šalis nuo Atatiurko laikų nuėjo didžiulį vystymosi kelią, ir bet kokiu atveju visos problemos su Turkija spręsis diplomatiniu, o ne kariniu būdu. Irako Kurdistanas, be jokios abejonės, taps ne tik JAV sąjungininku, bet ir ištikimu draugu. Neabejotinai atsiras galimybė žymiai padidinti naftos gavybą regione, kas savo ruožtu stabilizuos naftos kainas. Vadinasi, gerokai sumažės išaugęs naftos tiekėjų agresyvumas“.

Taigi J.Bonner ir Memorialo komunizmo aukoms atidarymo iškilmėse nepraleido progos priminti Amerikai kai kurių svarbių dalykų. Kalbėdamasi su amerikiečių ir užsienio žurnalistais A.Sacharovo našlė priminė, jog tas užsitęsęs Vašingtono ir Maskvos flirtas pasaulį gali sugrąžinti į panašius laikus. J.Bonner atkreipė dėmesį, kad dabartinės Kremliaus valdžios veiksmai labai jau primena Stalino repeticijas, vykusias prieš 70 metų.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“