Plėšikai grobio negrąžina

Petras Katinas

Apie tai, kaip po Vokietijos kapituliacijos Raudonosios armijos generolai, netgi maršalai, jau nekalbant apie Berijos čekistus, grobė iš nugalėtosios šalies vertingiausius paveikslus, kitas meno vertybes, plėšė ne tik privačias meno kolekcijas, bet ir muziejus, prirašyta kalnai straipsnių ir knygų. Vien garsiosios Drezdeno galerijos ištuštinimas ką reiškia. Tiesa, Brežnevo laikais didžioji dalis Drezdeno galerijos eksponatų buvo grąžinta Vokietijos Demokratinei Respublikai. Vargu ar taip būtų atsitikę, jeigu Brežnevas ir jo politbiuras būtų žinoję, jog ta „demokratinė respublika“ neilgaamžė. Masinis plėšikavimas buvo vykdomas prisidengiant 1945 metų Potsdamo susitarimu, pagal kurį Sovietų Sąjungai buvo numatyta „atlyginti“ karo metu patirtus nuostolius Vokietijos aktyvais, pramonės įrengimų kompleksais, pramonės produkcija ir t. t. Apie meno ir kultūros vertybių kompensaciją Potsdamo sutartyje nieko nesakoma. Sovietų Sąjunga savo reparaciją, tiksliau, apiplėšimo dalį, atsiėmė ne tik iš Vokietijos, bet ir pasinaudodama vadinamosiomis 1947 metų taikos sutartimis su Suomija, Rumunija, Vengrija ir Bulgarija.

Tačiau šį kartą ne apie tai. Daugelis pasaulio laikraščių prieš kelerius metus rašė, kad Rusija pagaliau sutiko grąžinti Vokietijai vadinamąją Bremeno garsiausių dailininkų piešinių kolekciją. Ji Rusijos žiniasklaidoje buvo vadinama Boldino kolekcija, nors oficialiai pagrobtieji piešiniai niekur nebuvo demonstruojami. O tą kolekciją, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, išvežė Raudonosios armijos kapitonas Viktoras Boldinas. Aišku, reparacijos sutartyje toks grobis nebuvo numatytas ir jau „perestroikos“ metais paskelbta, kad tai buvo asmeninis kapitono V.Boldino grobis ir jo iniciatyva. Buvo rašoma, kad dėl Bremeno kolekcijos jis netgi patyrė materialinių nuostolių. Esą išvydęs, kaip nieko apie meną nenutuokiantys „išlaisvintojai“ raudonarmiečiai purvinais kerziniais batais mindo tokius meno kūrinius, kapitonas Boldinas, kaip apie meną nusimanantis žmogus, pasiūlė vienam kareiviui net puikius savo odinius chromo batus, kad tas surinktų niokojamus piešinius ir atiduotų jam. Tiesa, dar buvo rašoma, kad tas kapitonas Boldinas pats atėmė tuos batus iš į nelaisvę pakliuvusio vokiečių karininko. Po karo kapitonas Boldinas piešinių kolekciją atidavė Maskvos architektūros muziejui „valstybiniam saugojimui“. Kaip pripažįsta Rusijos kultūros ministerijos atstovai, netgi sovietiniais laikais dėl neaiškaus šios kolekcijos teisinio statuso ji nebuvo demonstruojama, neskelbiamos spaudoje tų piešinių reprodukcijos. 2003 metais tuometinis Rusijos kultūros ministras Michailas Švydkojus su Vokietijos valdžios pareigūnais galutinai susitarė (apie tai buvo ištrimituota Rusijos žiniasklaidoje) dėl Bremeno kolekcijos grąžinimo vokiečiams. Tačiau griežtai užprotestavo Rusijos Valstybės Dūmos Kultūros komitetas, o ypač jo pirmininkas aršus imperininkas Nikolajus Gubenka. Padedant Rusijos generalinei prokuratūrai jis uždraudė grąžinti pagrobtą Bremeno piešinių kolekciją Vokietijai. Dabar, praėjus keleriems metams, Rusijos prezidentas V.Putinas pavedė savo administracijai „ištirti“ šią problemą. Į Vokietiją buvo nusiųsta delegacija, į kurią, be jau minėto N.Gubenkos, įėjo dar vienas aktyvus kovotojas su bet kokia restitucija, t. y. pagrobtų vertybių grąžinimu, menotyrininkas Savelijus Jamščikovas. Kaip ir buvo galima tikėtis, derybos su vokiečiais žlugo, žinant, kokie asmenys vadovavo Rusijos delegacijai. Už Bremeno kolekcijos grąžinimą Vokietija siūlė sumokėti du milijonus eurų. Tačiau N.Gubenka ir S.Jamščikovas, aišku, paties V.Putino nurodymu, pareikalavo 30 milijonų eurų. Esą tie pinigai būtų skirti Pskovo ir Novgorodo architektūros paminklams restauruoti.

Šis faktas rodo, kad Maskva savo nuostatų nekeičia. Kas pagrobta ir išvežta į Rusiją, privalo joje likti amžiams.

Lietuvoje tai puikiai žinoma. Pakanka prisiminti Sovietų Rusijos ir Lietuvos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytą Taikos sutartį. Joje buvo sakoma, kad „Rusijos Federacinė Socialistinė Sovietų Respublika be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę“, o sutarties IX straipsnyje buvo nurodyta, kad Rusijos vyriausybė sutinka grąžinti Lietuvai archyvus, bibliotekas, muziejus, dailės kūrinius ir dokumentus, kurie turi Lietuvai žymios mokslinės, meninės (dailės) arba istorinės reikšmės. Tam IX sutarties straipsniui vykdyti buvo sudaryta abiejų šalių lygaus narių skaičiaus komisija. Lietuvos atstovams buvo bemat atsakyta, kad nėra jokių vilčių atgauti netgi Lietuvos Metriką, nes šis dokumentas liečia visų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sričių, dabar jau neįeinančių į Lietuvos teritoriją, gyvenimą, todėl Metrika, kaip istorinis šaltinis, turi likti Maskvoje. Taip pat buvo atsisakyta grąžinti Vilniaus archeologijos muziejaus eksponatus (skulptūros, tapybos, grafikos kūrinius, ginklus, antspaudus ir herbus, indus, gobelenus ir kitus muziejinės vertės daiktus), kurie 1868 metais Muravjovo–Koriko įsakymu buvo išvežti į Maskvos Rumiancevo muziejų. Ir taip pasielgta su visomis pagrobtomis vertybėmis. Netgi tai, kad 1921 m. lapkričio 19 d. Rusijos atstovai pažadėjo grąžinti Lietuvai visus į Pulkovo observatoriją išvežtus Vilniaus observatorijos įrenginius, šis pažadas iki šiol neįvykdytas.

Lietuvos delegacijos, sprendžiančios pagrobtų kultūros, mokslo ir meno vertybių grąžinimo klausimus, narys žymus muziejininkas, kultūros ir meno veikėjas Paulius Galaunė savo atsiminimuose rašė, ką jam į prašymus grąžinti pagrobtą turtą atsakė Lenino bendražygis švietimo liaudies komisaras A.Lunačiarskis: „Aš suprantu, Lietuva ne per seniai atgimė, ir ne taip jau mane stebina tas jūsų nacionalinis sentimentalizmas. Bet juk vardan Lietuvos negalima paikinti „internacionalinio židinio“. Tuo A.Lunačiarskio dėsniu vadovaujamasi iki šiol.

© 2007 „XXI amžius“