„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. liepos 18 d., Nr. 14 (151)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ir Maskvoje pasigirsta blaivių balsų

Petras KATINAS

Dideliam Kremliaus valdytojų, jų imperinių ideologų nepasitenkinimui, kurio jie net neslepia, šiomis dienomis Rusijos poezijos skatintojų draugija įteikė nacionalinę premiją „Poetas“ poetui Olegui Čuchoncevui. Ta proga jo kolegė, poetė ir rašytoja Marieta Čudakova paskelbė atvirą laišką, pavadintą „Poetas – tai jau labai daug“. Autorė, analizuodama naujojo laureato poeziją, kurioje reiškiamas didelis susirūpinimas dėl visiškai padriko Rusijos žmonių gyvenimo, pažymi, kad O.Čuchoncevas niekada nešlovino nei Lenino, nei Bratsko hidroelektrinės ar liūdnos atminties BAM’o geležinkelio, dėl kurio buvo keliamas neregėtas triukšmas, kaip vos ne pačios didžiausios komunizmo statybos. Štai rašytoja rašo, kad neseniai važiavo automobiliu nuo Vladivostoko iki Maskvos ir klausinėjo Čitos, Ulan Udės, Irkutsko gyventojų, kur yra tas BAM’as. Vietiniai gyventojai, anot rašytojos, išgirdę tokį klausimą piktai ir ironiškai šaipėsi.

Kai dėl nacionalinės premijos „Poeto“ laureato O.Čuchoncevo, tai atviro laiško plunksnos broliams autorė primena, kad laureatas visada buvo ir išliko garbingas, padorus žmogus, niekada nepasidavęs nei politinių bonzų, nei jiems tarnaujančių rašytojų „elito“ vilionėms.

M.Čudakova primena vieną ir mums svarbų įvykį, kada O.Čuchoncevas kartu su kitais garsiais rašytojais bei inteligentais reagavo į 1991 m. sausio 13-osios skerdynes Vilniuje. Štai ką ji rašo: „O.Čuchoncevo garbingumą pirmiausia parodo 1991 metų sausio įvykiai Vilniuje. Puikiai prisimenu tą sausio dieną, kada aš net negalvojau apie jokią publicistiką, o rašiau tik apie XX amžiaus rusų literatūros reikalus, sėdėjom prie savo stalo. Ir štai mūsų tankai Vilniuje! Tapo nepaprastai sunku ir rašyti apie literatūros problemas jau nebegalėjau. Paskambinau trims rašytojams – Sergejui Averincevui, Sergejui Bočarovui ir Olegui Čuchoncevui. Visi jie jautė tą patį, ką ir aš. Visi nenorėjo likti nuošalėje. Jau kitą dieną „Rusų mokslininkų ir literatų laišką“ su mūsų parašais skaitė Kauno radijas. Tai buvo pirmasis atgarsis į įvykius Vilniuje, nuskambėjęs šalyje. Mes rašėme: „Mus verčia imtis plunksnos mūsų asmeninės atsakomybės jausmas dėl įvykių Pabaltijyje“.

Karta, kuriai mes priklausome, atrodo, negalėjo būti atsakinga už 1940 metų įvykius bei okupaciją Pabaltijyje. Tuo labiau mes daugelį metų jautėme kaltę dėl Sovietų Sąjungos įvykdytos Pabaltijo valstybių okupacijos. Kupinas dramatizmo daugybės tų kraštų žmonių siekis atkurti savo šalių nepriklausomybę sukėlė visišką mūsų pritarimą ir užuojautą. Mes tikėjome, kad, einant kantriu derybų keliu, garantuojant visų tautų, gyvenančių tose žemėse, teises, galima pasiekti protingų ir humaniškų sprendimų.

Bet įvykiai Vilniuje ir žmonių žūtys vertė mus priimti sprendimą, todėl pareiškėme savo protestą. Argi neprivalu mums, rusų kultūros žmonėms, kad mes turime didžiulę Rusiją, o lietuviams yra tiktai Lietuva, estams – Estija, latviams – Latvija. Nesvarbu, kad ir kiek rusų gyventų Latvijoje, bet latviai neturi kitos žemės. Juk totalitarizmas visą laiką rūpinosi ir siekė, kad kuo daugiau žmonių atsirastų jiems svetimose žemėse ir taptų svetimais.

Mes kviečiame visus, kurie skaitys šį laišką, padaryti viską, kas įmanoma, kad prievarta vėl netaptų vienintele mūsų valdžios priemone bendraujant su liaudimi. Jau dabar matau tradicinius purvinus, su keiksmažodžių kruša mano laiško vertinimus. Tai jie visiškai užgniaužė savyje geriausius rusų tautos bruožus – pirmiausia kilniaširdiškumą, mokėjimą atleisti, būti teisingiems“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija