Pretenzijos į Šiaurės ašigalį

Rusijos vėliava buvo įdėta į iš titano pagamintą cilindrą ir nuleista į 4300 metrų gylį Arkties vandenyne ITAR-TASS nuotrauka

Didžiulis Rusijos mokslininkų (ir ne tik jų) desantas ekspediciniu laivu „Akademik Fiodorov“, lydimas ledlaužio „Rossija“, rugpjūčio viduryje šturmavo Šiaurės ašigalį, kur specialiu batiskafu nusileido į 4300 metrų gylį Arkties vandenyne ir paliko ten iš titano pagamintą Rusijos vėliavą. Tuoj po šio nusileidimo Rusijos arkties tyrinėtojai ir mokslininkai, jau nekalbant apie Kremliaus ir Dūmos politikus, paskelbė, kad Arkties vandenyne nusidriekęs vadinamasis Lomonosovo kalnagūbris tėra Rusijos teritorijos tęsinys ir todėl teisėtai priklauso Rusijai. Tiesa, apie Arkties „užkariavimą“ ir teisinį jos priklausymą Rusijai dar iki ekspedicijos paskelbė prezidentas V.Putinas. Šios ekspedicijos į Šiaurės ašigalį ir Arkties vandenyno gilumą vadovas, Rusijos Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojas ir Rusijos ašigalio tyrinėtojų asociacijos pirmininkas Artūras Čilingarovas taip pat pareiškė, kad Arktika ir Šiaurės ašigalis yra Rusijos dalis, o po šios ekspedicijos visas pasaulis pagaliau privalo matyti ir įsitikinti, kad taip ir yra. Po Rusijos poliarinės ekspedicijos vadovo A.Čilingarovo vandenyno dugne paliktos iš titano pagamintos Rusijos vėliavos, šis jau pavadintas nacionaliniu didvyriu, o visiems šios ekspedicijos dalyviams pažadėti aukšti ordinai.

Žinoma, visa grupė mokslininkų ir politikų ėmė teigti, kad Rusija dar kartą neginčijamai visam pasauliui įrodė, jog tvirtai pirmauja ne tik Šiaurės ašigalio tyrinėjimuose, bet ir kitose mokslo srityse. Tai, žinoma, nieko nauja. Daugelis dar nuo pradinės mokyklos laikų prisimena sovietinius vadovėlius, kuriuose buvo teigiama, kad tiktai rusai padarė svarbiausius mokslo ir technikos atradimus. Pavyzdžiui, išrado garvežį, radiją ir visa kita.

Tačiau ir tie Rusijos mokslo ir įgimtos rusų išminties šlovintojai net neslepia, kad jiems svarbiausia ne moksliniai atradimai ar lenktyniavimas, kas giliau nusileis į Arkties vandenyno dugną, o planai pasiekti ir kontroliuoti po Arkties vandenynu slypinčius milžiniškus naftos ir dujų išteklius. Manoma, kad ten yra mažiausiai 10 milijardų tonų naftos ir dujų. Todėl Maskva visais kanalais jau ėmė skelbti, kad Lomonosovo kalnagūbris, nusitęsęs iki Šiaurės ašigalio, – neatsiejama Rusijos žemyninio šelfo dalis. Vadinasi, pasauliui pripažinus tą faktą, Rusijos teritorija oficialiai padidėtų plotu, kokį dabar užima visa Vakarų Europa.

Tokių pretenzijų pasigrobti Šiaurės ašigalį Kremlius net nebando slėpti. Dar 2005 metais Rusija, remdamasi Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija, pareikalavo, kad jai būtų pripažinta didžiulė, net 1,2 mln. kvadratinių kilometrų vandenyno teritorija. Tada tokios Rusijos pretenzijos buvo atmestos, tačiau ne kategoriškai, o teigiant, kad toms pretenzijoms pripažinti trūksta mokslinių įrodymų. Ir štai dabar Rusijos povandeniniai batiskafai „Mir-1“ ir „Mir-2“, išnirę į vandens paviršių iš Arkties vandenyno dugno, anot Arkties tyrinėtojo ir Dūmos vicepirmininko A.Čilingarovo, pateikė Jungtinėms Tautoms nenuginčijamų mokslinių argumentų, kad 1,2 mln. kvadratinių kilometrų Arkties šelfas yra Dievo duota Rusijos teritorijos dalis. Beje, pretenzijas į Šiaurės ašigalį Kremlius reiškia jau seniai. Juk dar 1937 metų gegužę Stalinas į Šiaurės ašigalį pasiuntė Ivano Papanino ekspediciją, kuri ten ant dreifuojančio ledo lyties išbuvo devynis mėnesius. Tuomet pasauliui irgi buvo paskelbta: „Šiaurę užkariavo rusai!“

Šį kartą Maskvos meška užsimanė pernelyg didelio grobio. Be to, Maskva sumaniai pasinaudojo tuo, kad Jungtinės Valstijos iki šiol neratifikavo Jungtinių Tautų tarptautinės jūrų teisės konvencijos, kuri, ypač šiuo metu, suteiktų JAV daugiau galimybių ginti savo teises Arktyje. Todėl gana pavėluotai nuskambėjo JAV valstybės departamento aukšto pareigūno raginimas, kad Kongresas privalo kuo greičiau ratifikuoti tarptautinės jūrų teisės sutartį, t.y. tuoj pat, kai kongresmenai ir senatoriai grįš po vasaros atostogų.

Pakankamai ryžtingą poziciją, skirtingai nuo Vašingtono, tuoj pat po Rusijos pateiktų pretenzijų užėmė Norvegija ir Kanada. Jų vadovai pareiškė neketinantys taikstytis su grobikiškais Rusijos planais ir veiksmais. Kanados premjeras Stivenas Harperis pareiškė, kad jo šalis visomis išgalėmis gins savo teises Arktyje ir, jeigu prireiks, į Šiaurės ašigalį pasiųs savo karinį laivyną. Kanados užsienio reikalų ministras Piteris Makein pareiškė: „Negali būti jokių ginčų: Arktika yra tiktai Kanados teritorija“. O Kanados ministras pirmininkas S.Harperis pabrėžė, kad jo vyriausybė imasi skubių priemonių, kad įrodytų tai, jog Arktikos šelfo didžioji dalis priklauso Kanadai. Otava jau paskelbė skirianti septynis milijardus dolerių papildomiems aštuoniems laivams skubiai pastatyti, kurie sustiprins patruliavimą Arktikoje. Neatsilieka ir Danija, nors jos finansinės galimybės nepalyginti mažesnės nei JAV ar Kanados. Praėjusią savaitę Danija į Šiaurės ašigalį pasiuntė mokslinę ekspediciją, kuri dar kartą patikrins ir pateiks duomenis, kad povandeninis Lomonosovo kalnagūbris tėra Danijai priklausančios Grenlandijos teritorijos tęsinys. Vadinasi, Danijai turėtų priklausyti ir ten esantys naftos ir dujų telkiniai. Beje, be Kanados ir Danijos, į šią amžinojo ledo teritoriją savo teisių neatsisako ir Norvegija.

Rusijos valdžios kontroliuojamose televizijos kompanijose, besąlygiškai palaikančiose Kremlių spaudos „organuose“, tapusiuose labai panašiais į buvusią sovietinę „Pravdą“, pagrindinio dirigento vaidmenį paskutiniaisiais metais atlieka geriausiu ir didžiausiu politikos specialistu paskelbtas Michailas Leontejvas. Kaip kažkada Brežnevo laikų politinių komentarų dirigentas Valentinas Zorinas. Tad štai po Rusijos surengtos „mokslinės“ ekspedicijos į Arkties vandenyną ir Šiaurės ašigalį, siekiant pasisavinti ten glūdinčius didžiulius gamtos išteklius, M.Leontjevas laikraštyje „Tribuna“ atvirai išdėstė Maskvos poziciją. Jis rašo: „Kiekvienas moksleivis, pasiėmęs žemėlapį, supranta, kad didžioji dalis Arkties vandenyno šelfo yra Rusijos teritorijos tęsinys. Neginčijama, kad tai tik mūsų šalies interesų zona. Todėl atitinkamai bet kurių kitų trečiųjų šalių ekonominė veikla ten galima tiktai gavus mūsų sutikimą. Tai liečia ir žuvininkystę, nes pastaruoju metu ten atsirado milžiniškos žuvų, konkrečiai, menkių, atsargos. Taigi Ledinuotajame vandenyne ir Barenco jūroje sukaupti didžiuliai ekonominiai resursai. Tad šiuo atveju Rusija yra labiausiai suinteresuota valstybė. Iš dalies suprantamas ir Kanados bei JAV suinteresuotumas. Tačiau Amerika gali kiek tiktai nori šaukti, kad visa tai nepriklauso Rusijai, bet taip nėra. Juk Amerika neturi net normalaus ledlaužių laivyno. Tokį poliarinės klasės laivyną turi tiktai Rusija. (...) Suprantama, amerikiečiai ir toliau dės pastangas kaišioti pagalius į mūsų ratus. Be abejo, atsiras ir jų sąjungininkų tarp šalių, neturinčių jokių teisių į Arktiką. Todėl mūsų ledlaužių ir puikus povandeninis laivynai gali ir privalo apginti Rusijai teisėtai priklausančią Arktiką. Tiesa, kol kas blogesnė padėtis su mūsų aviacine žvalgyba. Bet tą problemą galima greitai išspręsti“.

M.Leontjevo teiginiai, kad JAV neturi savo ledlaužių laivyno ir todėl niekuo negali pasipriešinti Rusijos ekspansijai, skirti, matyt, tik pačiai Rusijai. Jau šiomis dienomis tirti Arkties vandenyno dugną išplaukė JAV ledlaužis „Hili“. Aukšti Vašingtono pareigūnai pareiškė, kad tai visai nesusiję su neseniai įvykusia ir išreklamuota Rusijos ekspedicija. Bet iškart po tos žinios JAV Senato Prekybos, mokslo ir transporto komitetas patvirtino įstatymo projektą papildomai skirti 8,2 mlrd. dolerių pakrančių apsaugai. Beje, amerikiečių ledlaužiai priklauso JAV karinių pajėgų pakrančių apsaugai. Kol kas amerikiečiai Arktikos tyrinėjimams naudoja du didžiulius ledlaužius „Hili“ ir „Poliarinė jūra“, be to, sparčiai modernizuojamas trečiasis ledlaužis „Poliarinė žvaigždė“. Taip pat pagal JAV Senato sprendimą krantų apsaugos pajėgos papildomai padidintos iki 45 tūkstančių karių. Šiuo metu Šiaurės ašigalio link išplaukė 140 žmonių ekspedicija. Minėtas ledlaužis „Hili“ yra 16 tūkst. tonų talpos, o jo varikliai yra 30 tūkst. arklio jėgų galingumo ir gali išvystyti 17 mazgų greitį. Šiame ledlaužyje įrengtos kelios modernios laboratorijos, giliavandeniai aparatai, taip pat kita technika. Specialiame JAV Nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos pranešime pabrėžiama, kad smarkiai stiprinama naujų ekonominių zonų paieška ir tų zonų patikima apsauga.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“