Glaudžiai partnerystei nėra alternatyvos

Jungtinių Amerikos Valstijų nemėgstanti Vakarų Europos žiniasklaidos dalis, jau nekalbant apie Rusijos masines informacijos priemones, įdėmiai sekė valdžios pasikeitimą Londone. Jungtinėms Valstijoms nepalankūs ES politikai ėmė net atvirai džiūgauti, kad tradicinio JAV artimiausio sąjungininko Europoje ir pasaulyje politika, Didžiosios Britanijos premjeru tapus Gordonui Braunui, keisis ne Amerikos, o Europos naudai. Tokiems teiginiams atsirasti iš dalies buvo pagrindo. Juk pirmą kartą Didžiosios Britanijos ir JAV glaudžių santykių istorijoje naujasis premjeras pirmiausia apsilankė ne Vašingtone, o Berlyne ir Paryžiuje. Ir tik praėjus daugiau nei mėnesiui, kai G.Braunas perėmė valdžią iš Tonio Bleiro, naujasis premjeras apsilankė JAV prezidento Džordžo Bušo užmiesčio rezidencijoje Kemp Deivide. Todėl imta skelbti, kad naujajam Didžiosios Britanijos premjerui santykiai su Europa bus kur kas svarbesni nei su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Tačiau, atrodo, tai buvo tuščios viltys. Ir manyti, kad G.Brauno apsilankymas pirmiausia Vokietijoje ir Prancūzijoje yra demonstratyvus žingsnis, parodant Vašingtonui ir prezidentui Dž.Bušui, kad jo santykiai nebus tokie artimi kaip pirmtako T.Bleiro, vargu ar verta. Tuo labiau kad Didžioji Britanija, kaip ES narė, negali likti nuošalėje nuo senojo žemyno reikalų. Be to, G.Braunas norėjo savo ausimis išgirsti, ką galvoja ir kokią politiką vykdys naujasis Paryžiaus Eliziejaus rūmų šeimininkas Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy. Juk ne tik Londonui, bet ir visai Europai aišku, kad naujojo Prancūzijos prezidento politika aiškiai skirsis nuo jo pirmtako, Rusijos valdovo V.Putino bičiulio Žako Širako politikos. Žinoma, Anglijai ir jos naujajam ministrui pirmininkui rūpi ne tik Europos reikalai, bet ir viso pasaulio problemos. Ne tiktai nemažėjanti tarptautinio terorizmo grėsmė, tragiška padėtis Irake, Irano branduolinės ambicijos, tragedija Sudane, Kosovo problema, Artimieji Rytai ir t.t. O be Jungtinių Amerikos Valstijų nė vienos iš šių problemų išspręsti neįmanoma. Todėl G.Braunas juokingais ir nepagrįstais pavadino gandus, kad jis siekia atriboti Londoną nuo Vašingtono. O tas „atribojimas“ esą pirmiausia susijęs su nesibaigiančiu karu Irake. G.Braunas pabrėžė, kad jam pačiam ir Didžiajai Britanijai Londono ir Vašingtono glaudūs santykiai yra labai svarbūs, todėl kaip ir anksčiau tie santykiai bus prioritetiniai. Jis taip pat pabrėžė, kad labai gerbia JAV nacionalinio ryžto ir iniciatyvumo dvasią pasaulio reikaluose, kaip ir NATO stiprinimą, kas visiškai atitinka britų nacionalinius interesus. Tą G.Braunas patvirtino ir susitikime su JAV prezidentu, pabrėždamas, jog abiejų šalių tikslai bendri, o jų istorinė partnerystė niekada nebus pažeidžiama. Tiesa, G.Braunas patvirtino JAV prezidentui ketinimą iki šių metų pabaigos išvesti savo karinį kontingentą iš Irako ir perduoti britų karių kontroliuojamą Irako teritoriją vietinei valdžiai.

Nors po G.Brauno ir JAV prezidento Dž.Bušo susitikimo oficialiai nebuvo paskelbta jokio komunikato, tačiau, sprendžiant iš Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos ir JAV Valstybės departamento pareigūnų pareiškimų, G.Braunas, be jau minėtų kovos su terorizmu, Irako ir Irano, Izraelio ir Palestinos autonomijos problemų, pateikė ir savo planą, kaip pagaliau išspręsti ir baigti užsitęsusias kruvinas skerdynes Sudano Darfūro regione. G.Brauno plane numatyta aktyviai paremti kol kas daugiau popieriuje egzistuojančią Jungtinių Tautų rezoliuciją dėl kuo skubesnio JT ir Afrikos Sąjungos ginkluotųjų pajėgų dislokavimo Sudano Darfūro regione ir ekonominės pagalbos suteikimo Sudanui. Atrodo, abu lyderiai sutarė šiuo klausimu. Aišku, G.Braunas su JAV prezidentu negalėjo apeiti pastebimai paaštrėjusių Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykių. Pranešama, kad Dž.Bušas visiškai pritaria Londono pozicijai. Taigi Amerikos nedraugų viltys, kad, pasikeitus sargybai Londone, Anglija pasuks kita kryptimi, nepasiteisino.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“