Kova su terorizmu vyksta ir taikiai
Iš Rasos Juknevičienės rugsėjo 10-osios spaudos
konferencijos
Štai ir rugsėjo 11-oji. Septyneri metai prabėgo
po įvykių Jungtinėse Amerikos Valstijose, sukrėtusių visą pasaulį.
Kaip tik prieš porą dienų grįžau iš Afganistano, kur buvau pakviesta
kartu su kitų NATO valstybių Portugalijos, Didžiosios Britanijos,
Kanados, JAV, Estijos ir Lietuvos parlamentarais į Parlamentinės
asamblėjos gynybos komiteto delegaciją Afganistane. Afganistanas
yra kaip tik ta vieta, kurios dabartiniai procesai ir įvykiai tiesiogiai
susiję su Rugsėjo 11-ąja. Tai yra po Rugsėjo 11-osios susiklosčiusi
situacija, todėl sėkmė tame regione, sėkmė tame krašte (kuri galbūt
ateis dar labai negreitai) yra tiesiogiai susijusi netgi su mūsų
gyvenimu. Valstybių vadovai (taip pat ir NATO valstybių) tvirtina,
kad NATO sėkmė Afganistane gali pakreipti NATO egzistencijos esmę
ir tolesnį NATO, kaip organizacijos, likimą.
Darbotvarkė buvo labai intensyvi tiek fiziškai,
tiek psichologiškai. Lankėme pačius karščiausius taškus: pietinį
Afganistaną Kandaharą ir Helmando provinciją, kurio vieną miestą
ir dabar valdo talibai. Delegacijos tikslas susipažinti, ar teisingu
keliu einama, kokios perspektyvos.
Ką atsakyčiau, jeigu manęs paklaustų, ką aš dabar
manau (tai jau mano antras vizitas ten prieš porą metų stebėjau
rinkimus)? Negaliu sakyti, kad gerai žinau visą padėtį to padaryti
per šešias dienas neįmanoma. Pirma: perspektyva yra, nors padėtis
labai sudėtinga, skirtinga atskiruose regionuose. Ir antras dalykas,
kurį galiu pasakyti tvirtai: tai ilgalaikis projektas. Pasaulis
ir NATO, o kartu ir Lietuva, šiai valstybei turės skirti didelį
dėmesį dar daug dešimtmečių.
Tiems, kurie priekaištauja, kad jau septyneri
metai praėjo, o Afganistane dar neveikia demokratija, rinkos ekonomika
ir nėra pilietinės visuomenės ir dėl to mes turim išeiti, reikia
atsakyti, kad neprofesionalu taip kalbėti. Nors tokių kalbų pasaulyje
girdėti.
Saugumo priemonės labai sustiprintos, palyginti
su tuo, ką mačiau prieš dvejus metus. Tačiau tai, ką mes girdim
ir matom televizijose, yra labai paviršutiniška. Aukšto rango kariškiai,
su kuriais mes susitikinėjom JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados,
Vokietijos ir kt., vadovaujantys misijai, vienu balsu teigia, kad
netektys, apie kurias girdime, ypač pietiniame Afganistane, nėra
pablogėjusios situacijos rodiklis. Kadangi pernai prasidėjo aktyvūs
NATO veiksmai, žinoma, tai sukėlė ir tam tikrą pasipriešinimą. Pagrindinės
netektys ateina iš pietų. Kariniai vadai vienu balsu teigia, kad
Talibanas nėra sustiprėjęs. Talibanas yra susilpnėjęs ir jo veiksmai
dažnai yra mažai koordinuoti.
Atsirado naujų problemų, kurios labiausiai kelia
pavojų tiek Afganistanui, tiek NATO misijai jos susijusios su
vidinėmis problemomis, atsirandančiomis iš tos valstybės piliečių
nesugebėjimo valdyti savo kraštą. Pagrindinė problema yra valdymas.
Reikia pripažinti menkstančią žmonių paramą Karzajaus vyriausybei,
išliekančią didžiulę korupciją. Gal ji dabar tiesiog matomesnė.
Nors gal ir gerai, kad žmonės ima matyti. Gal jie nebenorės taip
gyventi. Bet tai tolima perspektyva. Kaip daug kur buvome informuoti,
ne tiek Talibanas kelia grėsmę Afganistanui, kiek nusikalstamumas,
narkotikų biznis, kitos vidaus problemos.
Tačiau būčiau neteisi, jeigu kalbėčiau tik apie
neigiamus dalykus. Kokie yra sėkmės požymiai?
Aš pati galiu lyginti Kabulą prieš dvejus metus
ir dabar. Tai iš tiesų nepalyginami dalykai pagrindinės (toli
gražu ne visos) gatvės asfaltuotos, atsirado daugybė automobilių,
ir gerų automobilių, galima kalbėti netgi apie kamščius, ko anksčiau
nebuvo. Tai NATO valstybių parama. Keliai tiesiami ir kitose provincijose.
Pavyzdžiui, mums teko lankytis šiaurės Pandžyro provincijoje, toje
pačioje, kur kelios dienos prieš Rugsėjo 11-ąją buvo nužudytas Šiaurės
aljanso vadovas Masudas. Lankėmės vietovėje, kur gyvena daugiausiai
tadžikų, ir galime džiaugtis didžiule sėkme: NATO atstovai gali
vaikščioti be jokių apsaugos priemonių, ekonomika eina pirmyn. Žinoma,
su didžiule JAV pagalba.
Pats pozityviausias dalykas šiandieninio Afganistano
pasiekimas mokykla, ypač ten besimokančios mergaitės ir besikeičianti
moterų situacija. Gatvėse gali pamatyti šimtus mergaičių baltomis
skarelėmis, laimingų, einančių į mokyklas, ko nebuvo prieš septynerius
metus, tai gali suprasti tik tie, kurie matė, kas buvo anksčiau.
Problemos man priminė tai, ką mes pergyvenome.
Nors negalima lyginti Lietuvos ir Afganistano, bet vis dėlto perėjimo
periodas su iš praeities paveldėtu mentalitetu leidžia įžvelgti
panašių tendencijų. Pvz., sėkmingiau vykstantis kariuomenės kūrimasis,
bet didelės problemos dėl policijos.
Lietuvos dalyvavimas yra būtinas norint, kad išliktų
stiprus NATO, kad Afganistano projektas būtų sėkmingas. Maža dalelytė,
bet vis dėlto prisidedant prie šio projekto. Neteko būti Goro provincijoje,
tačiau ta provincija nekelia didelių problemų. Kad ir labai skurdi,
bet saugi, ir visi turi vilties, kad lietuviams pavyks atlikti kai
kuriuos darbus.
Galiu paminėti dvi problemas: civilių dalyvavimo
provincijos gyvenime skatinimas; kita materialiniai resursai.
Mes nesame turtinga valstybė ir negalime lygintis su kitomis provincijomis.
Palyginti, ką gali įdėti amerikiečiai, britai, vokiečiai ar kiti,
mūsų pajėgos yra labai menkos. Tą gali pajusti ir Lietuvos kariai,
nes žmonės pradeda lyginti, ką gauna kitos provincijos. Goro žmonės
ateityje gali būti nusivylę, kad Lietuva negali nutiesti tiek kelių,
pastatyti tiek mokyklų, kiek padaro kitos valstybės. Problemas ten
dirbantys mūsų pareigūnai žino, tačiau būtina jas greičiau spręsti.
© 2007 XXI amžius
|