Demokratinis genocidas
Dr. Rūta Gajauskaitė
kriminologė
Kas yra sovietinis genocidas žinome. Jį simbolizuoja
Sibiro tremtys, gulagai, psichiatrijos ligoninės ir alkoholizmas,
o vainikuoja apie šimtas milijonų sunaikintų žmonių. Ką reiškia
demokratinis genocidas dar tik pradedame pajusti. Bet vis dar
netikime, kad gerumo panacėja demokratija ne tik ne geresnė,
bet ir keletą kartų blogesnė už sovietinę santvarką!
Išdrįskime palyginti, kad pagaliau teisingai susivoktume,
įvertintume ir šoktume gelbėtis kol ne vėlu.
Lyginame. Deportaciją patyrė apie 200 tūkst. lietuvių.
Duoneliavimo deportaciją apie pusė milijono, t.y. du su puse karto
daugiau. Abi pusės neteko Tėvynės. Sibiriniams Justas Paleckis
uždraudė grįžti į Lietuvą, o emigrantams po nepriklausomybės atkūrimo
atimta Lietuvos pilietybė. Nori grįžti namo atsisakyk uždirbtos
pensijos ir vėl badauk, kaip badavai iki emigracijos.
Lyginame. Gulaguose mūsiškius kankino kagėbistai.
Emigracijoje reketuoja. Argi tai ne rezervininkų, o gal ir tų
pačių kagėbistų darbelis?
Lyginame. Sovietmečiu miestelių aikštėse patyčioms
būdavo suguldomi nukankintų Tėvynės gynėjų palaikai. Šiandien TV
kanalais skelbiama kassavaitinė kriminalinė suvestinė, kurioje pranešama
apie žuvusius avarijose, apie neatpažintus...
Lyginame. Sovietmečiu buvo įsteigtos specialios
politinės psichuškės nekolaboruojantiems tautiečiams neutralizuoti.
Čia sulaužytų gyvenimų skaičiaus nežinome. Šiandien atvirkščiai
iš ligoninių paleisti psichikos ligoniai be būtiniausios medicininės
priežiūros, be būtiniausių vaistų terorizuoja visuomenę, degina
namus, žudo garbingo amžiaus sulaukiusius žmones.
Lyginame. Sovietmečiu pigiausias produktas buvo
degtinė, ir jos niekada netrūko! Nors nebuvo duonos, pieno, mėsos.
Nusigėrusius ir badmiriaujančius lengviau valdyti. Šiandien vien
alkoholio reklamai verslininkai išmeta 300 milijonų litų! Tai
už kokią sumą jie nugirdo Tautą? O dar atsiradę narkotikai, koja
kojon žengiantys su AIDS ir homoseksualizmu.
Lyginame. Pokariu netekome beveik visos inteligentijos
ir darbštuolių. Po nepriklausomybės atkūrimo užuot susigrąžinę saviškius
dar daugiau praradome darbštuolių. Ir pagaliau koks skirtumas
ar nuo sovietinio, ar nuo demokratinio genocido Lietuva lieka
be lietuvių!
Ką daryti?
Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Pasaulio lietuvių
jaunimo sąjungos valdybų pirmininkų suvažiavimas Kernavėje aptarė
dvigubos pilietybės klausimą. Ši tema skaudi ne tik visame pasaulyje
išsibarsčiusiems lietuviams ji neliko be atgarsio ir Lietuvoje.
Ypač po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad pagal Lietuvos Respublikos
Konstituciją piliečiai gali turėti tik vieną pilietybę. Žvelgiant
iš nūdienos realijų, toks interpretavimas atrodo keistai Konstitucija
skirta valstybės poreikiams, jai stiprinti, bet ne jai silpninti,
ryšiui tarp Tėvynėje ir svetur gyvenančių lietuvių nukirsti. Ir
šį kartą ne dėl politinių motyvų, o dėl materialinių. Dėl uždirbtų
pensijų, t.y. pragyvenimo šaltinio, praradimo.
Kad ir kaip keista, sovietinės okupacijos metais
eskaluotas antagonizmas išeivijai, jos ignoravimo ir niekinimo skatinimas
po Nepriklausomybės atkūrimo nė kiek nesumažėjo ir iki šiol nenurimsta.
Skirtumas tik tas, kad anais, kai kam iki šiol nostalgiškai gerais
laikais, emigrantams buvo klijuojamos išdavikų, fašistų, žmogžudžių
etiketės. O dabar pasikeitė tik turinys, nors esmė liko ta pati.
Žinoma, ne vyriausybiniu, ne oficialiu lygiu, kaip sovietinės okupacijos
metais darė komunistinė nomenklatūra. Vyriausybiniu lygiu dabar
apie emigrantus čiulbama saldžiai, bet suktai. Duodame pilietybę,
bet atsisakykite uždirbtų pensijų. Na, o išlikęs turtas ir žemė
jau septyniolika metų negrąžinamas.
Esama daug efektyvesnių metodų, kaip formuoti
neigiamą nuomonę apie išeiviją, kaip atkratyti žmones nuo amerikonų
skleisti buityje gandus, panieką. Dar ir šiandien ausyse skamba
1990-1993 metais skleidžiamos kalbos apie amerikonus, kurie tik
ir laukia progos sugrįžti, atsiimti turtą, žarstyti milijonus ir,
užgrobus valdžią, vergais ir ubagais paversti visą Lietuvą. Arba
su pasityčiojimu kalbėta apie niekadėjus, pabėgusius nuo sovietinės
okupacijos, ten lengvai gyvenusius, praturtėjusius, nemačiusius
sunkaus gyvenimo... Kiek tautiečių tada užkibo ant to kabliuko:
kaip papūgos kartojo šiuos žodžius, prikurdami ir pagražindami tuos
gandus, niekindami ir į šuns dienas dėdami bandžiusius prieštarauti
tokioms nesąmonėms! Ir, patikėkite, iki šiol nemaža dalis žmonių
taip galvoja: vieni su panieka, kiti su baime žiūri į išeiviją.
Juo labiau kad V.Adamkus ir jo draugužis Kazickas tuos gandus patvirtino.
O juk tik išeivijos dėka mes netapome kaip čečėnai žudomi ir niekieno
neginami. Tai ji, mūsų išeivija, išlaikė Lietuvos ambasadas ir ambasadorius,
kurie ir darė esminę politinę įtaką, kad Lietuva nebūtų ištrinta
iš pasaulio žemėlapio, kaip tai padarė sovietai, sunaikinę apie
90 tautelių, kurių jau niekas neprisimena. Taip žiūrima netgi į
trečiosios bangos išeiviją. Nes jie, mūsų visų nelaimei ir gėdai,
nenori ar nebesugeba vadovautis savo protu. O juk galėtų prisiminti,
kaip vejami skurdo ir siekio prakusti po Pirmojo pasaulinio karo
tūkstančiai lietuvių važiavo uždarbiauti į Ameriką. Ir kaip grįžo
atgal, pirko žemę, statėsi gražius trobesius, pažangiai ūkininkavo,
atnešė dalelę kultūros ir praturtino Lietuvą. Argi grįžusieji iš
Amerikos užgrobė valdžią Lietuvoje? Argi jie vieną sparčiausiai
besivystančių prieškario valstybių Europoje pavertė ubagų ir sovietinių
vergų kraštu?
Juk galime numanyti, kas po 1990 metų buvo tokių
gandų autoriai? Galima neabejojant tvirtinti, kad pirmaisiais atkurtos
Nepriklausomybės metais nesutrukdžius grįžti nuo sovietinio persekiojimo
į Vakarus pasitraukusiai intelektualiajai visuomenės daliai gyvenimas
Lietuvoje būtų pasisukęs kita vaga. Ir šiandien, ko gero, nereikėtų
aimanuoti, kad dar pusė milijono lietuvių paliko gimtąjį kraštą
ir papildė emigrantų gretas, kad emigrantai ir jų vaikai neatgauna
Lietuvos pilietybės. Ir kad dėl buvusiųjų sugebėjimo valdyti
valstybę trečdalis tautos gyvena žemiau skurdo ribos ir, deja, jau
niekada nebepakils, neatsities... Argi po Nepriklausomybės atkūrimo
kas nors galvojo, kad persikrikštiję į socialdemokratus ar sukūrę
kitas dukterines partijas buvę aršiausi komunistų partijos aktyvistai
ir lietuvių tautos engėjai ir toliau engs, o nešvariais keliais
pralobę taps milijonieriais? To net nereikia įrodinėti pakanka
žvilgtelėti į seimūnų sąrašus ir suskaičiuoti, kiek socialdemokratų
ir kitose frakcijoje yra buvusių sovietinių funkcinonierių, o dabar
milijonierių. O jeigu pasidomėtume netolima tariamai jokiai partijai
nepriklausančių milijonierių praeitimi? Bala jas, tas praeitis.
Pakaktų turto deklaracijos, kad paaiškėtų, koks tas elitas.
Pažiūrėkime tiesai į akis: buvusiai nomenklatūrai
ir, o siaube, net kai kuriems konservatorių lyderiams neparankus
emigrantų grįžimas, nes tai apsunkintų jų buvimą valdžioje. Emigrantai
greitai pasakytų ir parodytų, kaip galima gyventi kitaip. Netgi
pavieniai reemigrantai kelia pavojų. Pakanka prisiminti, kaip buvo
atsisakyta paslaugų kelių patriotiškai nusiteikusių Amerikos lietuvių,
atvykusių tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Jautri nomenklatūrininkų
uoslė kaip mat užuodė, į kurią pusę politinį gyvenimą Lietuvoje
gali pakreipti šie amerikonai. Geriau jau patys susirado santarvės
šviesos išryškintą saviškį ir pasodino dviem kadencijoms į juokdario
kėdę. Graudu žiūrėti...
Kas gali paneigti, kad Pasaulio lietuvių bendruomenės
sueigos dienomis nomenklatūros interesams atstovaujančio Konstitucinio
Teismo pirmininko Egidijus Kūrio pareiškimas dėl pilietybės netiesioginė
užuomina, jog Lietuvos valdžia emigrantų nepageidauja? Raginčiau
nekurti teisinių abrakadabrų sakant, kad galima kitoje Konstitucijos
vietoje prirašyti keletą žodžių, ir taip bus pakeista 12-ojo straipsnio
nuostata. Jokiu būdu, kalbėjo E.Kūris apie galimą siūlymą Seime
padaryti Konstitucijos 32-ojo straipsnio pataisą, užtikrinančią
Lietuvos pilietybę emigrantams daugiau kaip penktadaliui mūsų
tautos. Juk E.Kūris nežino, kas bus rašoma siūlyme. Argi taip nesiekiama
užbėgti įvykiams už akių, daryti psichologinį spaudimą?
Neatrodo, kad valdžios olimpe įsitvirtinusius
valstybininkus jaudintų džiugesio nekelianti ekonominė padėtis.
G.Kirkilas vis pabrėžia, kad infliacija nedidelė, nedarbas mažėja.
Oficiali statistika skelbia esant 5,4 proc. infliaciją, o faktiškai,
kaip tvirtina nepriklausomi ekspertai, infliacija siekia 15-16 proc.
Sunkiai suduriantiems galus tenka dar labiau suveržti diržus: pagrindinių
maisto produktų duonos, pieno, daržovių kainos auga kasdien. O
rudeniop duona brangs dar 20 proc.! Iš viso per dešimtmetį duonelė
bus pabrangusi 100 procentų! Tad G.Kirkilo didžiavimąsi rūpesčiu
žmonėmis kelioliką litų padidintus atlyginimus ir pensijas jau
dabar surijo infliacija
Nedarbas mažėja ne todėl, kad Vyriausybė
sudaro sąlygas verslininkams plėtoti verslą ir kurti naujas darbo
vietas. Pakankamai svarūs pastarųjų dienų įrodymai Panevėžio Ekrano
gamyklos ir Alytaus tekstilės bankrotas. Jau nekalbant apie žiaurią
akciją prieš smulkųjį verslą, besitęsiantį dar nuo Vagnoriaus laikų.
Ne vien finansiniai nepritekliai verčia emigruoti.
Nepagarba tautiečiams, dvigubi standartai, apgailėtina mokslo tiriamųjų
institucijų padėtis skatina protų nutekėjimą. Argi valdžios olimpui
rūpi, kad puikūs mokslininkai ir išradėjai palieka Lietuvą ir savo
intelektu turtina kitas valstybes?
Neteko girdėti ir matyti Prezidento ir Premjero
konkrečių žingsnių dėl apgailėtinai žemo lygio ir nuolat blogėjančios
universitetinio mokslo kokybės. Pasaulio matematikų olimpiados nugalėtojas
dar gimnazistas Kęstutis Česnavičius po priėmimo Prezidentūroje
pareiškė nematantis perspektyvos mokytis, tobulėti ir likti dirbti
Lietuvoje. Todėl tiek jis, tiek kiti gabūs lietuvaičiai, sakė K.Česnavičius,
išvyksta siekti mokslo Vakaruose ir nesirengia grįžti. Va, kokia
demokratija neįgali: nereikia išlaidų gyvuliniams vagonams patys
bėga. Ir dar garantuoja, kad negrįš, kaip kad iš Sibiro veržėsi
namo. Tikslas pasiektas Lietuva be lietuvių.
Kaip sureagavo valdžios olimpas? Prezidento spaudos
tarnyba išplatino tokį pareiškimą: Tai išskirtinė dovana Lietuvai
ir didžiulis jos laimėjimas. Ši Kęstučio pergalė liudija, kokia
talentinga ir gabi mūsų jaunoji karta. Turime jais ne tik didžiuotis,
bet ir visomis galiomis stengtis išsaugoti juos Lietuvai. Prezidentas
sakė tikįs, kad šio matematiko pavyzdžiu paseks ir kiti jaunieji
talentai.
Taigi, jaunieji talentai, Lietuvai jūs nereikalingi.
Sekite K.Česnavičiumi ir važiuokite į Vakarus... Tik nomenklatūros
vaikeliai, pasimokę užsieniuose, grįžta namo į paruoštas šiltas
vietas ir šiuolaikiškai tęsia savo tėvų juodus darbus.
Premjerui labiau rūpi išpūsti mokslo įstaigų vadovų
atlyginimus nei čia atliekamų mokslinių tyrimų kokybė ir svarba
valstybės ekonominiam potencialui didinti, jaunų mokslininkų tobulėjimo
perspektyvos. Gal G.Kirkilo ambiciją žeidžia, kad direktoriai drįsta
gauti didesnį nei Premjero atlyginimas? Gal ir žeidžia. Bet didesnė
tikimybė, jog tai viešųjų ryšių akcija prieš artėjančius Seimo
ir Prezidento rinkimus.
O jei valstybėje senka intelektinis potencialas?
Jei gabus, mąstantis jaunimas bėga į Vakarus? Gal tai ir yra Lietuvą
valdančios sovietinės nomenklatūros tikslas? Kuo mažiau intelekto,
kuo daugiau prisiplakėlių tuo didesnės galimybės likti valdžios
olimpe. Buvusieji ir jų palikuonys neatiduos valdžios. Juk ne
veltui pasirodė užuominos apie G.Kirkilo svajonių viršūnę Daukanto
aikštės rūmus...
Na, o vis dar nenurimstantį ir Lietuvą savo pasiekimais
džiuginantį jaunimą reikia demoralizuoti. Tam sukurta ištisa nacionalinės
politikos programa, kukliai pavadinta Antidiskriminacijos 2006-2008
metais prorama. Programos tikslas panaikinti kai kurių mažumų
grupių atskirtį nuo visuomenės.
Iš karto šmėsteli mintis apie neįgaliuosius, prikaustytus
prie lovų, invalidų vežimėlių ir laiptinių kaskadomis atribotų ne
tik nuo teatrų ir kavinių, bet ir nuo gydymo įstaigų. Vėliau pagalvoji
apie apiplyšusias ir pusalkanes daugiavaikių šeimų atžalas. Juo
labiau kad atskirties problemoms įveikti ES skiria dešimtis milijonų
eurų, o ir mūsų Vyriausybė neatsilieka skiria antra tiek. Netgi
programą įgyvendinti įpareigojo penkias ministerijas Socialinio
aprūpinimo ir darbo, Švietimo ir mokslo, Teisingumo, Užsienio ir
Vidaus reikalų!
Tačiau pasitikslinus programos turinį, paaiškėja,
kad ji skirta homoseksualų poreikiams tenkinti! Kadangi šiai demoralizacijai
skiriami ir lengvai dalijami pinigai, tai mūsų nuskurdinta akademinė
visuomenė susisielojo: Vytauto Didžiojo universitetas surengė net
du renginius gėjų teisėms ginti bei plėtoti, Vilniuje rengiamasi
įkurti gėjų institutą, o Crowne Plaza viešbutyje surengta konferencija
Lygios galimybės visiems: politika, iššūkiai, dialogas. Konferenciją
pradėjo V.Muntianas, pratęsė G.Kirkilas, išplėtojo V.Blinkevičiūtė
ir JAV bei Vokietijos ambasadoriai!
Ir nė vieno žodžio apie neįgaliuosius, skurstančius
ar senelius. Jie jau išbraukti iš Lietuvos gyvenimo įdiegus kompiuterinę
rinkimų sistemą, net jų balsų nebereikia...
Tad galvokime, ką galime padaryti dėl Tautos išlikimo.
Ir veikime...
© 2007 XXI amžius
|