Apie visuomenės saugumą: „Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia“ (Zch 4, 6)

Tarptautinė religinė konferencija Šiaurės Airijoje ieškojo atsakymų į šių dienų problemas

Livija ŠIUGŽDIENĖ

Konferencijos siela Terri Miller (kairėje) su vertėja

Gabi ir Helmut Jung iš Vokietijos – aktyvūs CP nariai, dažnai dalyvaujantys konferencijose

Konferencijos dalyviai pasklisdavo pertraukų metu, susipažindami ar aptardami juos dominančius klausimus

Konferencijos dalyviai dirbo grupėse, kurių užsiėmimai vykdavo tokiuose namuose

Birželio 14-17 dienomis Šiaurės Airijos Ballycastle miestelio Corrymeelos bendruomenėje vyko tarptautinė religinė konferencija, skirta pažeidžiamumui ir saugumui. Jos esmė ryškėja iš pavadinimo: „Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia (Zch 4, 6) – konferencija apie pažeidžiamumą ir saugumą“. Corrymeelos bendruomenė labai tiko šiai konferencijai, nes ji turi 30 metų patirtį susitaikymo ir taikos Šiaurės Airijoje darbe. Konferenciją organizavo krikščioniškų bendruomenių, Bažnyčių ir organizacijų ekumeninis tinklas „Bažnyčia ir taika“ („Church and Peace“, sutr. CP). Į renginį susirinko daugiau nei šimtas dalyvių iš 13 šalių.

Įdomiai vyko pasirengimas konferencijai, t.y. jos organizavimas, dalyvių sukvietimas ir suvažiavimas. Juk į konferenciją vyko žmonės iš skirtingų šalių, su įvairia patirtimi, įvairių konfesijų ir pan. Lietuvos atstovai atvyko iš Briuselio, nes tomis dienomis jie dalyvavo Europos Parlamento (EP) nario V.Landsbergio surengtoje ekskursijoje į EP, aplankant ir kitas šalis – Lenkiją, Vokietiją, Belgiją, Nyderlandus. Kai kiti šios ekskursijos dalyviai vyko jau namų link, mes per Dubliną važiavome į Šiaurės Airijos sostinę Belfastą, iš kur (pavėlavus autobusui) taksi ieškojome šalia jūros už 170 km nuo Belfasto esančios Corrymeelos. Visi skrydžiai, nakvynės viešbučiuose, nuvykimai iki oro uostų, lėktuvų reisai (persėdant net į keletą reisų), autobusų maršrutai ir atvykimo laikas turėjo būti suderinti iki smulkmenų. Šį darbą ypač kruopščiai atliko Terri Miller, jau seniai dirbanti atsakingą darbą CP sekretoriate (ji turėjo suplanuoti ir organizuoti visų konferencijos dalyvių atvykimą, apgyvendinimą, parinkti pranešėjus, suplanuoti visą susitikimo eigą, parengti ir padauginti maldų tekstus įvairiomis kalbomis, surasti trijų pagrindinių kalbų vertėjus ir pan.). Aišku, svarbiausia konferencijos iniciatorė ir organizatorė buvo Marie-Noėlle von der Recke, CP vadovė, Vokietijos Evangelikų Bažnyčios narė.

Konferencijos esmę taip pat apibūdina konferencijos įžangoje Marie-Noėlle von der Recke pasakyti žodžiai: „Mes susirinkome šalyje, kuriančioje ateitį, ir susitikimo vietoje, kuri dešimtmečiais buvo šio sunkaus darbo dalimi. Daugumos čia esančių dalyvių patirtis panaši. Kitiems praeities griuvėsiai aiškiai dingo – netgi Dievo Motinos bažnyčia Drezdene buvo atstatyta finansiškai padedant tiems, kurie ją sunaikino 1945 metais. Betgi įspūdis, kad niekas nesikeičia, yra įprastas, ir grėsmingos ekonominės bei ekologinės katastrofos jausmas sukelia baimę ir nesaugumą. Todėl pranašo Zacharijaus žodžiai: „Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia“ turi skatinti mus. Tai yra alternatyva, kurios mes ieškome“.

Susirinkimo-konferencijos metu buvo nagrinėjama, kaip užtikrinti žmonių saugumą, lankomasi bažnytinėse bendruomenėse, susipažįstama su taiką kuriančiais projektais konfliktų draskomoje Šiaurės Airijoje. Saugumas ir taika yra teisėti ir elementarūs žmogaus poreikiai. Betgi absoliutaus saugumo ir nepažeidžiamumo ieškojimas skatina baimės nuotaikas ir neišvengiamai griauna pačius saugumo pagrindus, kuriuos jis siekia apginti.

Įvadinėje konferencijos dalyje Hansulrich Gerber konkrečiais pavyzdžiais parodė, kokie pavojai iškyla moderniajam pasauliui. Kasdien nuo smurto pasaulyje miršta 4400 žmonių, Europoje kas penkta moteris patiria smurtą ir tiek pat tampa savo artimo partnerio smurto aukomis. 95 proc. visų smurto prieš moteris aktų vyksta namuose. Kasmet pasaulyje 275 mln. vaikų patiria smurtą ir vaidus namuose, kur jie turėtų būti saugiausi. Tūkstančiai žmonių kasdien nužudomi lengvaisiais ginklais. Šaunamuosius ginklus naudoja ne tik vyriausybinės karinės pajėgos, policija, ginkluotos grupuotės, teroristai ir karinės bei sukarintos klikos, bet ir atskiri asmenys. Todėl kyla grėsmė žmonių saugumui. O kur dar karų ir karinių konfliktų aukos (tai dažniausiai civiliai asmenys), klimato pasikeitimo pasekmės, vandens trūkumas, didžiulė tarša, ŽIV ir AIDS, transporto avarijų aukos (kasdien avarijose žūsta 3242 žmonės), bado aukos ir kt.

Pranešimus, paskaitas, pasisakymus lydėjo bendros maldos, giesmės, religinė muzika – tai sukūrė emocinę ir dvasinę nuotaiką, konferencijos dalyvius būrė į savitą kilnią bendruomenę, ieškančią sprendimų.

Darbas konferencijoje vyko ir pagal grupes (dažniausiai 4-7 dalyvių). Jose būdavo analizuojama Šiaurės Airijos, kitų Europos šalių, konfesinių grupių, bendruomenių būklė saugumo ir pažeidžiamumo požiūriu. Tačiau, reikia pastebėti, darbas grupėse ne visada būdavo konkretus ir ryškus.

Kaip rašoma konferencijos priimtoje rezoliucijoje, saugumas yra Dievo dovana. Mes gyvename žemėje ir mums yra patikėtos atsakingos pareigos. Tačiau mūsų pasaulyje kas penkias sekundes nuo bado ar prasto maitinimosi miršta vienas vaikas iki penkerių metų; kas savaitę mažaisiais ginklais, kuriuos turi daugiausia civiliai, nužudoma tūkstantis žmonių; 95 proc.karų ar karinių konfliktų aukos yra civiliai. Tad mes ir išgyvename apgaulingą saugumo pojūtį ir, žinodami apie kančią, mažai darome, kad palengvintume ją. Tikroji taika reikalauja santykių pakeitimo, nes konfliktai turi gilias šaknis istorijoje ir žmonių emocijose. Tikrasis saugumas ragina sulaužyti tiek vidines, tiek ir išorines sienas, kurios skiria mus. Taip darydami mes galime būti Dievo taikos pasiuntiniai; saugumas gali atsirasti tiktai tada, jeigu mes priimsime Jėzaus kvietimą mylėt artimą ir net savo priešus.

Kaip vėliau, jau po konferencijos, rašė jos dalyviams išsiuntinėtame laiške CP generalinė sekretorė Marie-Noėlle von der Recke, tam tikrą nepasitikėjimą sukėlė pabaigos pamaldose vykęs Eucharistijos šventimas – kai kurie dalyviai svyravo lauždami duoną ir gerdami vyną. Bet, jos žodžiais, neturime vengti to, kas skiria mus, brolius ir seseris Kristuje. Juk dar ne visose ekumeninėse bendruomenėse ji yra priimama. Taip buvo ir šioje konferencijoje: kai diskusijų mažose konferencijos grupėse metu pripažindavome, kad tikrasis saugumas yra pasidalytas saugumas, mes tapome bailūs šio gesto akivaizdoje – tokio paprasto ir šiuolaikiško gesto, padaryto Jėzaus ir patikėto savo mokiniams dar seniai iki tol, kol doktrininis susiskaldymas sukėlė nesutarimus, laiške rašė von der Recke.

Paskutinį vakarą vyko smagus susitikimas su Corrymeelos bendruomene, kurio svarbiausias akcentas – jų folklorinio ansamblio pasirodymas, į dinamiškus airių šokius įtraukiant ir visus konferencijos dalyvius. Griežiant airių muzikantams ir vadovaujant bei pamokant guviai ansamblio vadovei, mokėmės airių šokių ir, galima sakyti, tikrai jų išmokome.

Trys dienos gražiame, bet ne visai vasariškame Šiaurės Airijos pajūryje prabėgo greitai. Viliamės dar ne kartą susitikti panašiose tarpkonfesinėse konferencijose.

Helmuto Jungo nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“