Kremliaus vadai ir Teherano ajatolos

Petras KATINAS

„Pasaulis privalo rengtis galimam karui su Iranu“, – perspėjo Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernaras Kušneris. Kaip teigia gerai informuoti Londono laikraščiai, Pentagonas jau patvirtino dviejų tūkstančių potencialių taikinių Irane sąrašą. Buvęs naftos kompanijos „Shell“ direktorių tarybos pirmininkas lordas Oksburas pranašauja, kad karo su Iranu atveju naftos kaina pasaulio rinkoje gali išaugti iki 150 dolerių už barelį. Apskritai sunku pasakyti, kas slepiasi už tokių grėsmingų prognozių. Ar iš tiesų ritamasi karo link? Ir jeigu taip, tai apie kokį karą kalbama – tikrą ir ilgą, kaip Irake ir Afganistane, ar bus apsiribota tik Irano branduolinių objektų bombardavimu? Todėl apžvalgininkai įžvelgia net tris būsimo (ar menamo) karo variantus.

Pirmasis: sausumos karinė operacija, Teherano užėmimas ir ajatolų režimo nuvertimas. Tačiau ypač antiamerikietiško prezidento Machmudo Achmadinežado, kuris savo priešiškumu JAV lenkia net buvusį Irako valdovą Sadamą Huseiną, nuvertimas sukeltų, ko gero, dar didesnių problemų nei Irake. Juk Iranas turi 70 mln. gyventojų, o jo plotas – kaip trys Prancūzijos. Taigi kontroliuoti tokią šalį vargu ar pajėgtų net supervalstybė JAV. Tam nepakaktų 168 tūkstančių karių, kaip yra dabar Irake, – reikėtų mažiausiai pusės milijono. Be to, iš kur gauti šimtus milijardų dolerių, kurių, be abejonės, prireiks kovoje su karingais Irano ajatolomis. Tad vargu ar Amerika sugebėtų kovoti trimis frontais – Irake, Afganistane ir Irane.

Antrasis variantas: smūgiai iš oro ir jūros į tuos du tūkstančius objektų. Tokio oro smūgio uždavinys – sunaikinti numatytus objektus ir keliems dešimtmečiams nublokšti atgal Irano branduolines programas. Aišku, šis variantas pareikalautų visai nedaug aukų, palyginus su sausumos operacija, kurioje tikriausiai žūtų keliasdešimt tūkstančių amerikiečių karių. Oro atakos atveju žūtų gal tik kelios dešimtys lakūnų, kurių lėktuvus numuštų Irano raketos. Bet nėra jokios garantijos, kad Iranas nutrauktų savo branduolinius siekius. Be to, bombardavimas paverstų Irano vadovybę dar aršesniais JAV priešininkais. Ir galima neabejoti, kad Iranas sugalvos, kaip sudaryti dar daugiau nemalonumų Amerikai Irake ir Afganistane. Ypač Irake, kuriame musulmonai šiitai, sudarantys daugumą gyventojų, orientuojasi į Teheraną.

Trečiasis variantas. Galbūt pats realiausias. Jokio karo nebus, o amerikiečiai specialiai paskelbė pasaulio žiniasklaidoje tikrus ar tariamus Pentagono planus smogti Iranui. Tai padaryta siekiant padidinti pasaulio psichologinį spaudimą Teheranui. Juk Irano branduolinės ambicijos – viena iš pagrindinių temų, svarstomų Jungtinėse Tautose ir Generalinėje Asamblėjoje.Todėl siekiama, kad Vašingtono sąjungininkai ir partneriai balsuotų už naujas sankcijas Irano režimui. Deja, ir Vašingtone, ir kitose pasaulio sostinėse didelių iliuzijų dėl Irano prezidento M.Achmadinežado niekas neturi – jokios sankcijos jo ambicijų nesustabdys. Ne todėl jis meta iššūkį JAV ir prezidentui Džordžui Bušui, kad įvykdytų reikalavimus nutraukti branduolinį šantažą. Atrodo, kad Teheranas netiki, jog Vašingtonas ryšis pradėti karą, todėl ir elgiasi taip įžūliai.

Kitas dalykas, kurio negalima pamiršti, – Maskva faktiškai palaiko Teherano režimą. Rusijos užsienio reikalų ministras iš Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių forumų tribūnų nuolat skelbia, kad negalima spausti Teherano ir gąsdinti jo sankcijomis. Su Achmadinežadu ir ajatolomis reikia derėtis. Be abejo, tokia Maskvos pozicija grindžiama ne tik politiniais, bet ir ekonominiais motyvais. Na, kad ir Rusijos statoma Bušero atominė elektrinė. Maskva jau daugybę kartų gelbėjo Iraną, JT Saugumo Taryboje vetuodama visas rezoliucijas, nukreiptas prieš Iraną. Rusijos diplomatai remiasi formule: pirmiausia reikia įrodyti, kad Irano branduolinė programa vykdoma, kad branduolinis ginklas kuriamas, o tada imtis priemonių. Bet Kremlius į bet kokius ne tik JAV, bet ir Prancūzijos, Vokietijos pateikiamus įrodymus nekreipia dėmesio, vetuoja visas Iraną liečiančias Saugumo Tarybos rezoliucijas. Neatsitiktinai kai kurie Vakarų laikraščiai ėmė lyginti Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą su buvusiu ilgamečiu SSRS užsienio reikalų ministru Andrejumi Gromyka, kuriam buvo prigijusi „Misterio Ne“ pravardė. Be to, Maskva gindama Teheraną ėmė akcentuoti, kad ne Amerikai, o Rusijai pirmiausia turėtų rūpėti Irano branduolinės ambicijos, nes jeigu Iranas pasigamintų branduolinį ginklą, tai pirmiausia galėtų smogti savo kaimynei Rusijai. Apskritai Kremliaus vadovybė labai dažnai ėmė demonstruoti savo neva turimus nepaneigiamus duomenis apie Irano karinį potencialą. Pavyzdžiui, skelbiama, kiek dar metų prireiktų Iranui, kol sukurtų raketas-nešėjas, galinčias gabenti branduolines galvutes. Kita vertus, Maskva akcentuoja, kad ji siekia tapti tiltu tarp Teherano ir Vakarų, ir nieko daugiau. Tai įprastas Kremliui politinis triukas. Arši Teherano antiamerikietiška politika visiškai tenkina prezidentą V.Putiną ir jo administraciją. Negalima pamiršti ir to, jog Irano „taikaus atomo“ programą padeda vystyti rusų specialistai ir mokslininkai. Kaip ir ginklų tiekimą Iranui.

Šį mėnesį Teherane įvyks Kaspijos jūros regiono dalyvių aukščiausiojo lygio susitikimas. Šiame Maskvos iniciatyva kuriamame politiniame aljanse pirmuoju smuiku siekia groti Rusija, o vis svarbesnis vaidmuo skiriamas Iranui. Taigi įtampos židinio centro reikia ieškoti ne tik Teherano branduolinėse ambicijose, bet ir Maskvoje.

© 2007 „XXI amžius“