Vėl prisiminė Aliaską

Petras KATINAS

2,5 km skersmens ežeras Kagujako kalne Aliaskoje Nuotraukos iš Wikipedijos enciklopedijos

Rusijos popsininkų grupė „Liube“, atvirai propaguojanti didžiarusišką šovinizmą ir imperiją, beje, koncertavusi ir Lietuvoje, beveik kiekviename savo koncerte plėšia dainušką „Nekvailiok, Amerika“ („Nevaliai duraka, Amerika“). Joje reikalaujama grąžinti Rusijai Aliaską, nes ten, anot dainos autorių ir atlikėjų, „bobos, degtinė, armonikos ir lašišos bei begalinė erdvė“. Tai, žinoma, neatsitiktinis propagandinis šou, nes grupė „Liube“ ypač mėgstama Kremliuje. Tuo labiau kad šiemet sukako 140 metų, kai Rusijos imperija Aliaską pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Tai padaryta caro Aleksandro II, panaikinusio baudžiavą, valdymo laikais. Tais laikais, kai pasaulio jūrose burinius laivus jau stūmė „geležiniai“ laivai, varomi garo mašinų, o iš Peterburgo į Vašingtoną jau galima buvo pasiųsti telegramą. Tuo telegrafu buvo plačiai naudotasi Rusijos ir Amerikos derybose dėl Aliaskos pardavimo. Tiesa, už progresą reikėjo mokėti gana brangiai. Vien Rusijos pasiuntinio JAV Eduardo Steklio depeša apie susitarimo dėl Aliaskos pardavimus ir pirkimo detales carui kainavo dešimt tūkstančių dolerių auksu.

Pirmą kartą Aliaską parduoti amerikiečiams Peterburgas bandė dar Krymo karo metu (1853–1856 m.), nes Rusija bijojo, kad Anglija, turėdama galingą karo laivyną, gali pabandyti atplėšti šią Rusijos koloniją. Tada sandoris neįvyko, tačiau Vašingtonas nepamiršo jo. „Ar Rusija gali parduoti savo amerikietišką teritoriją“, – tiesiai paklausė JAV vyriausybės pareigūnai Rusijos ambasadoriaus. Pastarasis pirmą kartą į šį klausimą atsakė, kad tai neįmanoma, bet apie savo pokalbį pranešė Peterburgui. Caro rūmai ir kariškiai apsvarstę šį klausimą nusprendė, kad vadinamoji Rusijos Amerika turi labai pavojingą ir ambicingą laivyną. Vienas iš caro Aleksandro brolių didysis kunigaikštis priminė, kad JAV energingai ėmėsi plėsti savo teritoriją ir netgi Napoleonas, įklimpęs į karus Europos žemyne, pardavė JAV Prancūzijos koloniją Luizianą. Kaip rašė amžininkai, mažasis generolas puikiai suvokė, jog jeigu neparduos, tai amerikiečiai pasiims Luizianą ir taip. Už tokią didžiulę teritoriją, kurioje dabar yra 12 JAV valstijų, Napoleonui buvo sumokėta 15 milijonų dolerių. Tokiu pat būdu Meksika, neatlaikiusi spaudimo, pardavė amerikiečiams Kaliforniją irgi už 15 milijonų dolerių. Suprato, neparduosi – atims. Kaip prieš tai atsiėmė Teksasą.

Todėl Rusijos didysis kunigaikštis Konstantinas nuolat spaudė brolį carą Aleksandrą II nedelsiant parduoti „caro pasididžiavimu“ vadintą Aliaskos koloniją, antraip amerikiečiai ją pasiims. Pagaliau 1866 m. gruodžio 28 d. penkių asmenų „ypatingojo pasitarimo“ nariai patvirtino caro pasirašytą dokumentą, liudijantį Aliaskos pardavimą. Aišku, viskas buvo daroma slaptai, nes Aliaskos pardavimas galėjo sukelti labai neigiamas politines pasekmes pačios Rusijos viduje. Juk kaip gi čia išeina – besiskelbianti galingiausia pasaulyje imperija parduoda savo žemes.

Be to, kaip paaiškėjo vėliau, JAV, dar neatsigavusios po pilietinio karo, tuo metu net negalvojo apie Aliaskos pirkimą. Todėl Rusijos pasiuntinys Vašingtone Eduardas Steklis turėjo sudaryti vaizdą, kad Aliaskos pardavimo idėją iškėlė ne Peterburgas, o Vašingtonas. Buvo pasiųsta į Peterburgą jau minėta depeša, kurioje sakoma, kad JAV siūlo Rusijai parduoti Aliaską, o dėl kainos bus tariamasi vėliau. Peterburgo atsakymas buvo lakoniškas – sutinkame.

Ir štai 1867 m. kovo 30 d. ketvirtą valandą ryto sutartis buvo pasirašyta. Amerikiečiai pasiūlė už Aliaską sumokėti 7 milijonus 200 tūkst. dolerių. Tai buvo netgi gerokai didesnė suma nei reikalavo Peterburgas. Pasiuntinys E.Steklis turėjo caro rūmų instrukciją: „Penki milijonai dolerių ir jokiu būdu ne mažiau“. Aišku, tų laikų doleris buvo nepalyginti „sunkesnis“ už dabartinį, tačiau visi pripažino, kad Aliaska buvo parduota pusvelčiui – Aliaskoje vien tiktai aukso buvo iškasta du su puse tūkstančių kartų daugiau, nei buvo sumokėta.

Taigi, už 7 mln. 200 tūkst. dolerių buvo parduotos 31205 kvadratinių kilometrų salos ir 548902 kv. kilometrų ploto dalis Šiaurės Amerikos žemyno. Tuomet laikraštis „Sankt Peterburgskije vedomosti“ verkšleno: „Paprastai būna, kad valstybė stiprėja tik visais įmanomais būdais plėsdama savo teritoriją ir valdas. Ta bendra taisyklė neįgyvendinama tiktai Rusijoje“.

Štai tada ir buvo sukurta legenda, kad Aliaska ne parduota, o tiktai išnuomota 99-eriems metams. Nesvarbu, kad nieko panašaus nebuvo, bet ši legenda išliko ir iki šių dienų. Nors jau praėjo ne 99-eri, o 140 metų.

O audringais plojimais lydimi, raudonųjų šaulių uniformomis apsirengę „Liube“ grupės, kurią nežinia kokiais tikslais pakvietė gastrolėms Lietuvoje, dainininkai toliau plėšia:

Nekvailioki, Amerika,

Už jūrų nuobodžiauji galbūt –

Kas Sibiras, taip pat ir Aliaska –

Du krantai:

Bobos, arkliai, degtinė ir platumos.

© 2007 „XXI amžius“