Užšaldyta partnerystė
Petras KATINAS
|
Lenkiška lopšinė
Jauniaus AUGUSTINO piešinys
|
Senosios Europos Sąjungos šalys, ypač Vokietija,
neslepia savo pasitenkinimo dėl Lenkijos seimo rinkimų rezultatų,
kuriuos vadina brolių L. ir J.Kačynskių Teisės ir teisingumo partijos
pralaimėjimu. Broliai Kačynskiai, dėl Lenkijos ir kitų naujųjų ES
narių interesų gynimo vertinami kaip užkietėję euroskeptikai, netgi
skelbiami vos ne diktatoriais, aršiais nacionalistais, buvo nuolatinis
galvos skausmas Briuseliui.
Žinoma, Lietuvos santykiai su didžiausia naująja
Europos Sąjungos nare, paskelbta strategine partnere labai svarbūs.
Tačiau reikia pripažinti, kad Varšuvoje netrūksta tokių politikų,
kurie į Lietuvą žiūri kaip į jaunesniąją sesę ir skatina taip
elgtis aukščiausius Lenkijos valdžios pareigūnus. Po Lietuvos nepriklausomybės
paskelbimo ir komunistinio režimo žlugimo Lenkijoje 1994 m. balandžio
26 dieną Vilniuje abi tautos pasirašė geros kaimynystės ir bendradarbiavimo
sutartį. Sutartis buvo pasirašyta 15-kai metų. Tai reiškia, kad
po poros metų galėsime įvertinti, kokį pėdsaką Lietuvos ir Lenkijos
santykių istorijoje paliko minėta sutartis. Žinoma, negalima pamiršti,
kad pačioje Lenkijoje buvo ir, deja, tebėra nemažai glaudaus bendradarbiavimo
su Lietuva priešininkų. Iš dalies tą galima suprasti taip jau
susiklostė istorija. Bet sveikas protas paėmė viršų ir abi šalys
oficialiai glaudžiai bendradarbiauja, nuolat pabrėžia neturinčios
jokių teritorinių pretenzijų viena kitai ir t. t.
Praėję metai parodė, kad Lietuvos ir Lenkijos
sutartis naudinga abiem pusėms, atlieka savo darbą abiejų šalių
seimų asamblėja, nuolat vyksta konsultacijos pačiu aukščiausiu lygiu.
Aišku, tokių santykių stiprėjimui labai padeda tai, kad ir Lietuva,
ir Lenkija priklauso NATO ir ES. Taigi, formaliai žvelgiant, Varšuvos
ir Vilniaus santykiai kone idealūs.
Deja, po buvusių ginčų, pavyzdžiui, dėl lenkiškų
pavardžių rašymo Lietuvos dokumentuose, tautinių mažumų problemų
Lenkijoje ir Lietuvoje dabar netikėtai atsirado gana aštrus nesutarimas
dėl energetinių dalykų. Daugelis Lietuvos apžvalgininkų ir politologų
tuos nesutarimus įvertino kaip pačius skausmingiausius abiejų kaimynių
istorijoje per paskutiniuosius dešimt metų. Lietuva, vykdydama 1994
metais pasirašytą geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartį,
tikėjosi su Lenkijos pagalba realizuoti savo tarptautinius projektus,
priartinančius Lietuvą prie Vakarų. Tai pirmiausia automobilių kelių
ir geležinkelio linijos į Lenkiją tiesimas, o svarbiausia elektros
tilto iš Lietuvos į Lenkiją statyba. Štai tas elektros tiltas ir
tapo nesutarimų priežastimi bei nesantaikos obuoliu.
Elektros tilto statyba, nors apie tai jau kalbama
daugiau kaip dešimt metų, faktiškai nejuda iš vietos. Jeigu tiltas
ir netaptų mūsų energetinės nepriklausomybės garantu, tai bent jau
leistų saugiau apsirūpinti elektros energija, o tam tikromis aplinkybėmis
ir parduoti ją. Būdama ES nare, Lietuva jokiu būdu negali likti
izoliuota nuo bendros ES energetinės sistemos.
Tam tikslui pasiekti yra du keliai: elektros tiltas
į Lenkiją ir, einant toliau į Vakarus, tiltas per Baltijos jūrą
į Švediją. Žinoma, reikalingi abu šie tiltai.
Visai neseniai turėjo būti priimtas istorinis
sprendimas pasirašytas susitarimas. Proga buvo puikiausia spalio
10 d. Vilniuje įvykusi tarptautinė konferencija energetikos saugumo
klausimais. Šiame forume turėjo būti duotas elektros tilto statybos
startas. Tačiau šventė neįvyko. Strateginiai partneriai lenkai pareiškė,
kad nepasirašys tokio susitarimo iki tol, kol Lietuva negarantuos
konkretaus elektros energijos kiekio tiekimo į Lenkiją iš būsimos
naujos atominės elektrinės. Apie tai kategoriškai pareiškė prieš
pat energetinio saugumo konferenciją į Vilnių atvykęs Lenkijos ekonomikos
ministras P.Vozniakas. Po tokio ultimatumą primenančio pareiškimo
P.Vozniaką atsisakė priimti prezidentas V.Adamkus ir premjeras G.Kirkilas.
Dar buvo likę vilties, kad tai tiktai lenkų ministro nuomonė, o
į energetinio saugumo konferenciją atvykęs Lenkijos prezidentas
Lechas Kačynskis ištaisys padėtį. Deja, to neįvyko. Ir, atrodo,
jog artimiausiu metu sutartis dėl elektros tilto ne tik nebus pasirašyta,
bet pasikeitus valdžiai Lenkijoje, gali būti vėl nugrūsta į stalčių.
Kita vertus, toks elektros tiltas nuo Alytaus iki Lenkijos Elko
miesto būtų ne tiktai tiltas į Europą Lietuvos energetikams, bet
ir latviams bei estams. Taigi Varšuva nuvylė ne tik Lietuvą, bet
ir mūsų kaimynus.
Kodėl taip atsitiko? Tenka sutikti su tais politikos
apžvalgininkais ir žurnalistais, kurie teigia, kad prieš pat pirmalaikius
Lenkijos seimo rinkimus ir broliai L. ir J.Kačynskiai, ir kitos
Lenkijos politinės jėgos norėjo pasirodyti patriotais, kovojančiais
už Lenkijos interesus, nepasiduodančiais ne tik Vilniaus, bet ir
Briuselio biurokratų įtakai. Todėl kai kuriems mūsų politikams
kilo pagrįstas klausimas: kas gi yra mūsų kaimynė Lenkija strateginė
partnerė ar siekianti diktuoti savo sąlygas vyresnioji sesė? Partneriai
taip nesielgia. Pirmiausia partneriai, ypač strateginiai, privalo
elgtis lygiateisiškumo ir savitarpio pagalbos principais. Kol tokių
principų Varšuva nesilaiko, apie strateginę partnerystę ir kalbos
negali būti.
Tenka sutikti su tais, kurie atvirai apgailestauja,
kad elektros ir draugystės tiltai tarp Vilniaus ir Varšuvos gali
likti tiktai miražais. Nesinori, kad taip atsitiktų. Tuo labiau
kad būsimasis Lenkijos premjeras ir daugumą seime gavęs Piliečių
platformos lyderis Donaldas Tuskas, visoje Europos Sąjungoje vertinamas
kaip didžiausias Lenkijos eurofilas, taps akivaizdžiu kontrastu
broliams Kačynskiams, kreivai žvelgiantiems (ir tebešnairuojantiems)
į ES. Tuo labiau kad dar nepaskelbus galutinių rinkimų rezultatų,
D.Tuskas pažadėjo grąžinti Lenkiją į Europos širdį, jog pasitikėjimas
Lenkija bus atkurtas ir tamsos laikotarpis, buvęs šalyje, pagaliau
pasibaigs. Jeigu naujoji Varšuvos valdžia nenukryps į populizmą
(o tokio pavojaus atmesti negalima), Lietuvai tas gali išeiti tik
į naudą. Pirmiausia, pagaliau susitariant dėl lenkų energetinių
projektų, kurių atidėliojimas darosi vis labiau pavojingas ne tiktai
Lietuvai.
Praėjusį penktadienį Lisabonoje įvyko jau 20-sis
ES ir Rusijos vadų susitikimas, kuriame buvo sprendžiami tie patys
nelemti energetiniai klausimai, taip pat atsargiai, neįžeidžiant
Kremliaus valdovo, užsiminta apie žmogaus teisių padėtį Rusijoje
konkrečiai žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymą. Aišku, nė
žodeliu neužsiminta apie paslaptingą lietuvių verslininko S.Juciaus
dingimą Kaliningrade. Beje, Lietuvos valdžia to net ir neprašė.
Pakanka tik prisiminti, kaip nuolankiai linkčiojo mūsų ministrai
P.Vaitiekūnas ir V.Navickas ir pats premjeras G.Kirkilas Rusijos
Gazprom atstovui V.Golubevui, kai tas pareikalavo panaikinti blogas
Seimo priimtas įstatymo pataisas, reguliuojančias dujų kainas.
© 2007 XXI amžius
|