|
Vengrų bičiuliai turiningai baigs veiklos metus
 |
|
Atsisveikinimo vakarienėje
su buvusiu Vengrijos
ambasadoriumi Šandoru
Juhasu (kairėje). Dešinėje
dr. Vytautas Grinius
ir prof. Ona Voverienė
|
Prieš metus Lietuvoje buvo plačiai paminėtos
1956 metų Vengrijos sukilimo 50-osios metinės. Apie tai nemažai
rašyta ir XXI amžiuje. Ar tuo viskas baigėsi, ar herojišką vengrų
tautą jau pamiršome?
Į šiuos ir kitus klausimus maloniai sutiko atsakyti
Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos pirmininkas, Vengrijos
ambasadoriaus Lietuvoje garbės patarėjas dr. Vytautas Grinius.
Ne, nepamiršome. Lietuvių ir vengrų draugystė
tebesitęsia. Gegužės mėnesį iškilmingai atsisveikinome su pirmuoju
Vengrijos ambasadoriumi Lietuvoje. Kartu su vengrų bendruomene Lietuvoje,
mes su prof. Ona Voveriene, atstovavę Vengrų bičiulių kultūros draugijai,
dalyvavome atsisveikinimo vakarienėje, poną Sandorą Juhašą perjuosėme
lietuviška juosta joje buvo įrašytas jo vardas, pavardė, kadencijos
metai ir žodis Lietuva. Diplomatinis darbas mūsų šalyje yra jo
turtingos biografijos dalis. Apie tai prof. O.Voverienė rašė Lietuvos
aide. Aš pasirūpinau, kad tas straipsnis būtų taisyklingai išverstas
į vengrų kalbą ir įteikiau rugsėjo mėnesį naujajam Vengrijos nepaprastajam
ir įgaliotam ambasadoriui, pradėjusiam savo kadenciją Vilniuje,
sakydamas, kad tikiu, jog Jo Ekscelencija Peteris Nosko-Horvatas
(Noszkó-Horvįth Péter) savo diplomatine veikla pelnys lietuvių simpatijas,
kaip ir pirmasis ambasadorius.
Naujasis diplomatijos vadovas kartu su kitais
dienraščių bei TV žurnalistais buvo pasikvietęs ir mūsų draugijos
narę prof. O.Voverienę, dažnai bendradarbiaujančią spaudoje.
Apie susitikimą profesorė parašė straipsnius į
Amerikos lietuvių laikraštį Draugas bei mūsų šalies laikraštį
XXI amžius. Jau du kartus su ambasadoriumi bendravau ir aš aptarėme
bendrus renginius.
Vengrijoje yra daug lietuvių medžio skulptorių
darbų. Prašytume apie juos ir jų autorius papasakoti plačiau.
Mūsų draugijos vienas narys yra tautodailininkas
iš Ukmergės Rimantas Zinkevičius. Beje, jis yra prof. Zigmo Zinkevičiaus
giminaitis, Vengrijoje lankęsis jau penktą kartą. Su kitais dviem
tautodailininkais 1990 metais jis sukūrė įsimintiną koplytstulpį
vengrų laisvės kovotojams atminti. Koplytstulpis pastatytas Budapešto
kapinėse, kur palaidotos politinės pokario aukos bei kankiniai.
1991 metais Rimantas su medžio skulptoriumi iš
Birštono sukūrė šv. Jurgio kompoziciją, skirtą įamžinti sovietinės
armijos išvedimui iš Vengrijos. Skulptūra pastatyta Kiškunmajšos
mieste.
2002 metais Rimantas kūrė įvairias medžio skulptūras
miesto skvereliui, esančiame prie muziejaus. Pernai rugsėjo viduryje
kartu su Adolfu Teresiumi iš Garliavos sukūrė Jėzaus Nazariečio
medžio skulptūrą. 5 metrų kryžius pastatytas Budapešte, 1956 metų
revoliucijos memoriale. Atidengiant skulptūrą dalyvavo Lietuvos
ambasadorius Vengrijoje Darius Jonas Semaška. Tai buvo bendras su
Vengrijos Politinių kalinių sąjunga projektas.
Visai neseniai, rugsėjo 5-12 d., į Kiškunmajšą
Rimantas nuvežė savo kūrinių (įvairių medžio skulptūrėlių bei kompozicijų)
parodą. Mero pakviestas dalyvavo jubiliejiniuose renginiuose, kur
jam buvo suteiktas to miesto garbės piliečio vardas. Tai gražus
bendradarbiavimas ir įvertinimas. Šią prasmingą kelionę globojo
Ilona Jučionienė Vengrijos garbės konsulė Kaune.
Lietuvoje skamba vengrų muzika...
Spalio 6 d. Taikomosios dailės muziejuje pagal
senosios muzikos Banchetto Musicale festivalio programą (meno vadovė
Nelda Bagdonavičiūtė) įvyko vengrų kilmės renesanso laikų liutnisto
Valentino Bakfarko (Bakfark Bįlint) kūrinių koncertas, kuris Žygimanto
Augusto karaliavimo laikais tarnavo jam Vilniaus Valdovų rūmuose.
Grojo Jakobas Heringmanas svečias iš Londono, vienas žymiausių
pasaulyje liutnistų. Koncertą organizavo ir labai gražiai komentavo
kūrinius bei pasakojo apie patį Valentiną Bakfarką senosios muzikos
specialistė Jūratė Mikiškaitė Vyčienė. Tai buvo subtilus, ilgam
įsimenančios muzikos vakaras tokioje romantinėje istorinių muziejaus
eksponatų apsuptyje. Tie eksponatai vėliau užpildys atstatytų Valdovų
rūmų menes.
Prašytume papasakoti apie artimiausiu metu įvyksiančius
renginius.
Vengrijoje šiemet paskelbti Zoltano Kodajo metai.
Tai ne tik žymus vengrų kompozitorius, bet ir muzikos teoretikas,
pedagogas, liaudies muzikos tyrinėtojas muzikinio bei kultūrinio
gyvenimo iškili asmenybė. Jis yra vaikų muzikinio ugdymo metodo,
vadinamo Kodajo metodu, autorius. Šis metodas plačiai taikomas
Europos šalyse, Amerikoje, Japonijoje, Kinijoje, taip pat žinomas
ir Lietuvoje. Z. Kodajis brangus Vengrijai taip, kaip mums M.K.Čiurlionis.
Vengrų bičiulių kultūros draugija inicijavo iškilmingą
Z. Kodajo kūrinių koncertą, kuris numatytas lapkričio 20 d. 18 val.
Nacionalinėje filharmonijoje. Mes manome, jog negalima nepaminėti
tokio žymaus vengrų tautos sūnaus 125 gimimo ir 40 metų nuo mirties
sukakties metinių Lietuvoje.
Neseniai Lietuva ir Vengrija tapo Europos Sąjungos
narėmis, tai ir tokių datų minėjimas yra svarbus kaip abipusių kultūrinių
ryšių įprasminimo forma. Tas iškilmingas koncertas, manau, bus susietas
su Vengrijos Ministro Pirmininko oficialiu vizitu į Lietuvą. Šį
pasiūlymą labai palankiai sutiko jų ambasadorius, tad bus siūloma
Užsienio reikalų ministerijai, kad renginį įtrauktų į vizito programą.
Mes laukiame koncerto finansinių rėmėjų.
Čia pat ir Naujieji Metai. Kokių renginių galime
laukti 2008-aisiais?
Jubiliejinėmis sukaktimis bus paženklinti ir 2008-ieji
tiek Vengrijos, tiek Lietuvos istorijoje. Kitais metais sueis 160
metų nuo 1848-ųjų metų sukilimo Vengrijoje prieš Habsburgų dinastiją,
siekiant nepriklausomybės, o Lietuvoje sukaks 145 metai nuo 1863
metų sukilimo, siekiant išsivaduoti iš carinės Rusijos priespaudos.
Mūsų draugija siūlo abiejų šalių istorikams Vilniuje surengti tarptautinę
mokslinę konferenciją tema Išsilaisvinimo judėjimas Vidurio ir
Rytų Europoje XIX a. viduryje.
Mus drąsina praėjusių metų sėkmingas patyrimas,
rengiant Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje mokslinź konferenciją,
minint Vengrijos 1956 metų sukilimo 50-ąsias metines.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi
Aldona Kačerauskienė
© 2007 XXI amžius
|
