Jeigu ne jeigu…

Vilius Bražėnas

„Amerikos lietuvyje“, o vėliau ir interneto dienraštyje Bernardinai.lt buvo paskelbtas žymaus JAV lietuvių veikėjo, patrioto Broniaus Nainio straipsnis „Ar tautinė valstybė yra fašizmas?“

Rašinys palietė seniai Kremliaus ir JAV „liberalų“ (įmantriai kalbančių socialistų) I Niurnbergo teisme nukaltą propagandos melo durklą: sutapatintą su tautiškumu nacizmą. Tai padaryta po žodžiu „nacizmas“ paslepiant tikrovę, jog naciai tokie pat kairieji (o ne dešinieji!), kaip ir komunistai, nes abu socialistai. „Naciai“ buvo „Nacionalsocialistinė darbo partija“. Tuo būdu ir italų „fašizmas“ buvo kitokios formos (negu komunizmas ir nacizmas) socializmas: fašizmo kūrėju tapo Benitas Musolinis, pakilęs iš socialistinio laikraščio redaktoriaus kėdės.

B. Nainys pagrįstai piktinasi tautiškumą šmeižiančiu jo lyginimu su fašizmu. Tačiau minimas straipsnis mirgėte mirga žodeliu „jeigu“: jeigu LR vadovai būtų padarę tą ar kitą, vienaip ar kitaip. Skaitome B.Nainio „jeigu“ litaniją:

„Jeigu Lietuvos vadovai (…) būtų pasukę kitu keliu (…) nuo „būbnijimo“ pilietinio auklėjimo…“ Jeigu nebūtų tokių „jeigu“, mokyklų vadovėliai supažindintų moksleivius su pasipriešinimu okupacijai, partizanų kova ir t.t.

Turint mintyje kai kuriuos Lietuvos vadovus, autoriaus „jeigu“ skamba kaip kieno nors svajonės – „jeigu krokodilai ėstų žolę, o ne šuniukus ir avytes“. Man, kaip neseniai buvusiam „užsienio lietuviui“, iš praeities iškyla ilgas sąrašas galimų išeivijos „jeigu“, dabartinę Lietuvos padėtį galėjusių paveikti teigiamai ar, deja, paveikusių gal ir neigiamai.

Tautiškumą nuo „fašizmo“ apginti ir šmeižikišką „žydšaudžių“ vardą į „žydų gelbėtojų“ tautos pavadinimą pakeisti galėjo išeivijos „jeigu“ drąsi propaganda ir ypač II Niurnbergas. Jau bent 30 metų rašiniais ir kalbomis lietuviams (su dideliu publikos pritarimu) kėliau II Niurnbergo būtinybę. Net radau tam tinkamą vietovę – Niurenbergo miestelį Pensilvanijos valstijoje. Tada dar stipri JAV ir Kanados pavergtų tautų išeivija galėjo tam susiorganizuoti, tačiau jų vadovybės, atrodo, vengdamos prarasti valdžios, besiglėbesčiuojančios su Kremliaus vergvaldžiais, pamaloninimus, negirdėjo nei savo tautiečių, nei istorijos šauksmo.

Jau 1964 metais JAV prezidentinius rinkimus galėjo paveikti pabėgėliai nuo komunizmo, agituodami ir bent jau balsuodami už aiškų sovietų priešą JAV senatorių Berį Goldvoterį. Juk jo rinkiminis šūkis buvo „O kodėl ne pergalė?!“ Ką darė mūsų išeivija? Daugelis net agitavo prieš šį antikomunistą, mat jis respublikonas, o jie – demokratai. (Tie, kurie pardavė Lietuvą Jaltoje ir Potsdame?) Mane už antikomunisto rėmimą (mat jis „konservatyvus“) „Dirvoje“ puolė net kairiųjų išminties bokštas Vytautas Kavolis. Jeigu Goldvoteris būtų laimėjęs, Vakarų paramos netekusi SSRS būtų jau seniai nuėmusi okupacijos grandines nuo mūsų Tėvynės. Išeivijai galima ilgoka „jeigu“ litanija, pradedant vien nesusigaudymu politikoje.

Reikia pripažinti, kad konservatyvus kandidatas išgąsdino ir Respublikonų partijos globalistus. Mat jie drauge su Europos globalistais naudojo savo valstybių iždus ir politiką, drauge su Kremliumi kurdami pasaulinės valdžios diktatūrą, užmautą ant Jungtinių Tautų Organizacijos kurpalio. Goldvoteriui pralaimėjus, globalistai iš Council on Foreign Relations (Tarptautinių santykių taryba) stipriau įsiskverbė ir į Respublikonų partiją. Tą lietuviai tiesiog pamatė, kai (respublikonas) prezidentas Bušas (dabartinio prezidento tėvas) iš paskutiniųjų bandė nuo lietuvių ir ukrainiečių gelbėti Gorbačiovo „pertvarkomą“ Sovietų imperiją. Jeigu būtų buvę kitaip?

Laimei, išeivijos kova už Lietuvos laisvę vyko daugelyje frontų. Vėliau vienur kitur iškilo „Lietuvos laisvinimo šviesuliai“, kurių dalį aprašiau knygoje NAUJA PASAULIO SANTVARKA. Vienas iš jų tebėra tarp mūsų – Vokietijoje gyvenantis, 2007 m. rugsėjo mėnesį 75-sius metus atšventęs Antanas Viluckis. Jis savo lėšomis keletą metų leido tris leidinius, pradedant INFO dar okupacijos metais. Pats išvežiodavo po Žemaitiją veltui platinamą ŽEMAITIJĄ. Dar ir dabar, kai apsilanko Palangoje, pasirodo jo giliai į raudonąjį skruzdėlyną aštrią lazdą įbedantis biuletenis KONTRA ir INFO.

Jeigu pinigines ir intelektą krūvon subūrusios Australijos, JAV ir Kanados pagrindinės organizacijos po Kovo 11-sios būtų išleidusios Lietuvoje patriotinį informacinį laikraštį, šiandien žymiai sutrumpėtų „jeigu“ litanija.

Tarp mūsų kalbant, dar dabar senosios išeivijos pensininkai su jų prasigyvenusių (lietuvybę išlaikiusių) vaikų pagalba galėtų nupirkti ir perimti ne vieną Lietuvoje išeinantį ko nors vertą laikraštį.

Gaila, tarp mūsų nebėra visus išeivijos veikėjus pamokiusio ir veikloje pralenkusio Leonardo Valiuko. Jis buvo pavyzdys veikėjams, kaip eiti į viešumą ir daryti įtaką vyriausybei ir politinėms partijoms.

© 2007 „XXI amžius“