Europos keliai ir šunkeliai
Daugelis iš buvusių Rytų ir Vidurio Europos pokomunistinių
šalių politikų ir apžvalgininkų tikėjosi, kad nuėjus nuo scenos
uoliausiems Rusijos prezidento V.Putino pataikūnams (kai kurių vadintiems
padlaižiais) Gerhardui Šrioderiui ir Žakui Širakui, naujieji vadovai
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Nikolia Sarkozy taip aklai
nevykdys Maskvos užmačių. Deja, atrodo, bent jau kol kas viltys
nelabai pasiteisino. V.Putinui nuvykus į Visbadeną susitikti su
Vokietijos kanclere Angela Merkel, pastaroji negailėjo komplimentų
Kremliaus valdovui. Prancūzijos prezidentas, vos tik atvykęs į Maskvą,
ėmė prisiekinėti, kad sveikina Rusijos kompanijų, tokių kaip Gazprom
ir panašių, atėjimą į Europos rinką, žadėjo palengvinti Prancūzijos
vizų išdavimą Rusijos piliečiams ir t.t. Kremliaus valdovas buvo
ypač patenkintas N.Sarkozy kalba, pasakyta Maskvos Baumano universiteto
studentams. Joje Eliziejaus rūmų šeimininkas pasakė: Rusija tai
didžioji tauta, didžioji jėga, didžioji civilizacija, kuri daug
kentėjo. Europa gerbia ir myli Rusiją. Europa nori didžiosios Rusijos.
Europa visada reikalaus, kad Rusija būtų gerbiama. (...) Rusija
absoliučiai teisi, sakydama, jog nė viena nacija negali ir neturi
teisės spręsti klausimus už visus kitus.
To paties susitikimo metu vienas studentas paklausė
N.Sarkozy: Tai, ką jūs kalbate, labai artima tam, ką kalba Vladimiras
Putinas. Sakykite, kaip jūs žiūrite į daugiapolį pasaulį? N.Sarkozy
atsakė: Aš Jungtinių Amerikos Valstijų draugas. Tačiau aš nesu
JAV vasalas. Neatsitiktinai po Prancūzijos prezidento vizito į
Maskvą Rusijos dienraščio Izvestija apžvalgininkė Jekaterina Grigorjeva
džiaugėsi, kad Putinas nustatė Prancūzijos kelio kursą, o prezidentas
N.Sarkozy pažadėjo, kad problemų dėl jo nebus. Vadinasi, Maskva
ir toliau Europos atžvilgiu vykdys skaldymo politiką, neleis Bendrijai
kalbėti vienu balsu. Ypač energetiniais klausimais. Visai nesvarbu,
kad pačioje ES atsiranda vis daugiau politikų, kurie suvokia, kad
Rusijos vykdomas ES skaldymas, ypač sudarant energetines sutartis
su kiekviena valstybe atskirai, yra pražūtingas. Berlynas ir Paryžius,
sekdami paskui Kremlių, kaip tik ir žlugdo ES vienybę. Kol Europos
Sąjunga nepradės elgtis kaip vieningas frontas, Rusija toliau sėkmingai
skaldys ir valdys. ES viršūnių susitikimas Lisabonoje vis dėlto
suteikė tam tikrų vilčių, kad Europos vadovai, nors ir lėtai, bet
atgauna sveiką protą. Tiesa, prieš šį susitikimą buvo baiminamasi,
kad dvejus metus trunkanti ES politinė krizė nebus išspręsta, nes
Lenkija užsispyrusiai reikalauja pakeisti balsavimo tvarką. Jei
ši tvarka nebūtų pakeista, Varšuva grasino nepritarti reformų sutarčiai,
tai yra faktiškajai ES Konstitucijai, kuriai referendumuose nepritarė
Prancūzijos ir Olandijos gyventojai. ES viršūnių susitikimo išvakarėse
buvo pakėlę triukšmelius Italija ir naujoji ES narė Bulgarija.
Pirmoji dėl vienos papildomos vietos Europos Parlamente, antroji
dėl bendrosios Europos valiutos euro rašybos. Bulgarija reikalavo,
kad bulgariškame reformų sutarties tekste euras būtų rašomas kirilica
evro.
Iki išnaktų derėjęsi ES vadovai vis dėlto susitarė
dėl reformų sutarties. Pirmiausia patenkinant Lenkijos reikalavimus.
Todėl neatsitiktinai Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis džiūgavo,
kad sutartyje įteisintas principas, pagal kurį ES valstybių mažuma
gali laikinai blokuoti ES sprendimus. Toks Lenkijos reikalavimų
patenkinimas naudingas ne tik Lenkijai, bet ir kitoms, ypač naujosioms
ES šalims, kurioms buvęs Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas liepdavo
nekaišioti nosies kur nereikia ir geriau patylėti, kai kalba senosios
ES šalys, ypač Berlynas ir Paryžius. Reformų sutartyje taip pat
numatyta įsteigti ES prezidento ir užsienio politikos vadovo postus,
sumažinti eurokomisarų ir europarlamentarų skaičių. Galutinai reformų
sutartį numatoma pasirašyti gruodžio 13 d. Portugalijos sostinėje
Lisabonoje, o per metus valstybės narės turi visą sutartį ratifikuoti
(nebūtinai rengiant referendumus, galima ir parlamentuose). Jeigu
neiškils jokių netikėtų sunkumų, sutartis įsigaliotų nuo 2009 m.
sausio 1 dienos. Tačiau pasakyti, ar ES pradės kalbėti vienu balsu,
ypač vis augančios Rusijos energetinės grėsmės akivaizdoje, labai
sunku.
Petras KATINAS
© 2007 XXI amžius
|