Tautinio tapatumo išsaugojimas globalėjančiame pasaulyje

Ona VOVERIENĖ

Dabar daug ir garsiai kalbama apie globalizaciją, jos grėsmę tautoms, jų kultūrai ir išlikimui, kitas jos žalingas įtakas. Pasirodė kelios dešimtys publikacijų, organizuojamos konferencijos, leidžiami jose skaityti pranešimų rinkiniai, formuojama visuomenės nuomonė apie Lietuvai gresiančius pavojus integruojantis į euroatlantines struktūras. Konferencijų ciklą „Tautinis, patriotinis ir dorinis ugdymas mokyklose“ 1995-1996 metais organizavo Lietuvos moterų lyga, 1999 metais konferenciją „Lietuvių tauta ir pasaulis“ organizavo kauniečiai. Vienoje tų konferencijų „Lietuvių tautos savimonė ir tautiškumas: dabarties vaizdas ir perspektyvos“ ir to paties pavadinimo pranešimų rinkinio įvadiniame straipsnyje rašoma: „Vykstant visuomenės globalinei modernizacijai ir integracijai, savaime plėtojantis supranacionalinėms, pavyzdžiui, Europos Sąjungos, struktūroms, kyla pavojus, ypač mažoms tautoms, tautiškumo, tautinės savimonės nuvertėjimui, vengiama kalbėti apie savo tautą ir patriotiškumą, vyksta tautinio bendruomeninio gyvenimo sunykimas, turi tendenciją silpnėti tautinė savimonė“ (Grigas R., Dumčius A. Bendroji koncepcija ir įžanginis žodis skaitytojams // Lietuvių tauta ir pasaulis. K., 2000. P. 5).

Neigti tokios grėsmės galimybę būtų nemoksliška ir netoliaregiška. Tai – objektyvūs procesai, kuriuos mokslo žmonės ir tauta turėtų pažinti, švelninti ir... neutralizuoti. Bet kalbėti apie juos be išlygų, tik gąsdinant žmones eurointegracinių procesų grėsme tautiškumui, irgi negalima. Nutautinti užgrobtas valstybes siekia tik okupantai, priverstinai primesdami savo kalbą, savo kultūrą, tradicijas ir papročius okupuotų kraštų gyventojams, naikindami jų kultūrą.

Į euroatlantines struktūras integruojamės savanoriškai, kaip laisva ir nepriklausoma valstybė, siekianti skydo nuo nuožmaus, ginklais žvanginančio kaimyno, beveik du šimtus metų mus laikiusio vergijoje. Kaip minėjo Vilniuje lankęsis tuometinis Europos Parlamento pirmininkas Patrikas Koksas, Europai mes esame įdomūs savo tautiniu savitumu ir tautine kultūra, ir ES visomis išgalėmis stengsis remti mūsų tautinės kultūros plėtrą, padės išsaugoti jos istorinį paveldą.

Tuo tarpu intelektualai, žvelgdami į globalizacijos horizontus ir juos pernelyg dabartiniame etape sureikšmindami, tarsi nemato, kas vyksta šiandien Lietuvoje: čia, dabar, vidury baltos dienos, visų akivaizdoje. O vyksta kur kas pavojingesni valstybės ir tautos išlikimui procesai.

Ar kas galėjome pagalvoti tada, kai būrėmės į Sąjūdį, kai įveikę baimę tekini bėgome į mitingus, kad apgintume žiniasklaidą ir archyvus nuo okupantų, kai stovėjome Baltijos kelyje ir žuvome prie Televizijos bokšto, kad tryliktais Lietuvos nepriklausomybės metais tautos išrinkti Seimo nariai nuvertins Lietuvos nepriklausomybę, paneigs Kovo 11-osios prasmę, paniekins tautos gyvybių kaina ir kančiomis išgelbėtą trispalvę, iškels komunistų bonzą ant pjedestalo, prievartaus Lietuvos žmones grįžti prie komunistinės ideologijos, teismuose už grotų, kaip pavojingus žvėris laikys politines kalines, o septynioliktais Lietuvos nepriklausomybės metais į kalėjimus uždarinės buvusius politinius kalinius, praradusius sveikatą kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės, kaip ir pokario metais žudys doriausius ir ištikimiausius Lietuvos valstybei pareigūnus, komunistinė propaganda vėl užvaldys visus televizijos kanalus ir visą žiniasklaidą, o Lietuvos žmones pavers didžiausiais skurdžiais visoje Europoje.

Tarsi Lietuvos nepriklausomybės ir nebūtų... Tik šiek tiek sudrumsta sovietų Lietuva. Tebesitęsianti žmonių sąmonės ir dvasios okupacija. Rašytoja Ema Mikulėnaitė su nerimu klausia: „Ar buvo Lietuvos atgimimas?“ Draugas J. Karosas jau atvirai ir ciniškai pareiškė „Laisvosios Europos“ radijui, kad „rinkdami juos žmonės balsavo už buvusius. Jau ne už padažytą DDP, o už tikrąją gryną TSKP. Vadinasi, ir prieš Nepriklausomybę, nesgi TSKP ją atėmė iš Lietuvos ir laikė pusę šimtmečio... Taip mano didžiosios frakcijos lyderis, vadinasi, ir pati frakcija ne tik mano, bet ir daro viską, kad nepriklausomybės mažėtų, o atgimimas liktų atmintyje – kaip audros suplakta putelė pajūryje“ (Mikulėnaitė E. Ar buvo Lietuvoje atgimimas? // Lietuvos aidas. 1994 m., balandžio 19).

Todėl antrą kartą buvo nacionalizuotas politinių kalinių ir tremtinių turtas. Todėl paskirtos valstybinės pensijos mūsų tautos žudikams, kankintojams, stribams ir jų veiksmams vadovavusiems komunistų šulams. Todėl visiems buvusiems nomenklatūrininkams įdarbinti sukurtos šiltos vietos su n-tūkstantiniais atlyginimais per mėnesį. Todėl iš Lietuvos radijo buvo atleisti geriausi Lietuvos žurnalistai Lina Pečeliūnienė ir Aras Lukšas ir... iki gyvos galvos ten įdarbintas Benas Rupeika, kas rytą pilantis pamazgas ant Lietuvos nepriklausomos valstybės ir lietuvių tautos. Todėl atkurtos komunistinės šventės – gegužės 1-oji ir girta kovo 8-oji. Todėl penktoji kolona atnaujino savo laikinai „suspenduotą“ veiklą KGB struktūrose ir Vadimai, Makniai, Karaliai, Antanaičiai ir dar kiti pradėjo atvirą kovą su Lietuvos valstybe.

Egidijus Klumbys ir jo bendražygiai prabilo apie „baisią NATO žalą“ ir apie būtinybę dar kartą organizuoti referendumą dėl Lietuvos stojimo į NATO ir... dėl Lietuvos nepriklausomybės. Istorija kartojasi, kaip tada, kai „jau Rusijai sutikus išvesti savo kariuomenę, atsirado kenkėjų, reikalaujančių referendumo tuo klausimu. Šiandien Lietuvai stovint ant NATO slenksčio – scenarijus kartojasi“ (Rudžionis G. Politiniai kurmiai valstybės darže // Valstiečių laikraštis. 2002 m., gegužės 4 d. P. 24). Žurnalistas Vilius Litvinavičius visą tą šurmulį taikliai pavadino „komunizmo restauracija“ Lietuvoje. Vakarų laikraščiai, ypač po skandalingojo Lietuvos pristatymo Frankfurto knygų mugėje, irgi jau prabilo ir nuolat rašo apie komunizmo restauraciją Lietuvoje.

Vincas Kudirka daugiau negu prieš šimtą metų prieš savo mirtį rašytojai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei kalbėjo: „Jei teks jums kada nors maskolių valdžios nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“. Pranašiški buvo jo žodžiai. Per septyniolika metų pamatėme, kad kur kas svarbiau yra atsilaikyti prieš savo juoduosius, prieš komunistų viešpatavimą ir jų naikinančią žmogų ir ypač dvasią neapykantos ideologiją. Jeigu prieš juos atsilaikysime, tai globalizacija mums tebus tik mažas riešutėlis. Turėdami tokią patirtį, jos įtakas ir padarinius nesunkiai įveiksime.

Po penkiasdešimt okupacijos metų išlikome ir nepriklausomybę atgavome todėl, kad dar jautėmės esą lietuviai, vieni turėję lietuvybę puoselėjančias šeimas, kiti – sugrįžę iš Sibiro gulagų ir kančių, kentėję už Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės siekį, treti – skaitę mūsų šviesuolių V.Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Maironio, Vlado Pūtvio-Putvinskio, Antano Maceinos, Vydūno ir Stasio Šalkauskio knygas, skirtas tautos ir jos išlikimo klausimams. Dar buvome stiprūs. Dar galėjom pareikšti tautos valią, išugdytą prieškario Lietuvos inteligentų.

Į Atgimimą ėjome su trispalvėmis, su „Tautiška giesme“, atgauta Katedra ir lietuviška daina, pakilę į tokį dvasinį aukštį ir vieningi, kad pralaimėti negalėjome. Tautų istorijoje būna tokių stebuklų – tik jie reti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kad ir kaip būtų paradoksalu, pirmiausiai nutilo trumpam prabudęs pavergtas tautos protas – inteligentija. Daugelis iki šiol tyli.

Jeigu Lietuvos inteligentijai būtų tada užtekę jėgų išlaikyti tą dvasinį aukštį, kurį per visas negandas išlaikė Sąjūdžio lyderiai – šiandien Lietuvai nebūtų reikėję iš naujo kovoti su penktąja kolona, su komunizmo ir KGB vaisiukais – juozaičiais, klumbiais, karosais ir panašiais į juos, nebūtų reikėję kalbėti apie sugrįžusias į Lietuvą komunizmo šmėklas ir komunizmo restauraciją mūsų žemėje. Lietuva šiandien jau būtų kūrusi savo gerovę ir saugią mūsų vaikų ateitį.

Dabar, kaip ir prieš Atgimimą, atsidūrėme mums komunistinės praeities nostalgikų primestoje kryžkelėje. Tik šį kartą dar pavojingesnėje, negu iki šiol, nes vienas iš kelių veda į tautos mirtį. Ta kryžkelė – žmonių sąmonės, dvasinė. Kaip rašė prof. Vytautas Landsbergis, „Lietuvai Rusijos ekspansijos grėsmė išlieka, o Lietuvos dvasinis išsilaisvinimas ir visos Tautos atgimimas pasirodė daug sunkesni uždaviniai negu politinis valstybės atkūrimas“ (Landsbergis V. Kryžkelė. V., 1992. P. 408).

Kodėl taip yra? Ir kodėl taip atsitinka? Todėl, kad į valdžią einama ir jos siekiama vien tik tam, kad galėtum pasirūpinti savimi, savo verslu, savo giminaičiais ir savo partijos paklusniais kolegomis, o jėgos, kuri galėtų pareikalauti teisingumo ir valstybei reikalingų sprendimų, nėra – opozicija silpna, susiskaldžiusi, skirtingų vertybinių orientacijų; liberalai, turintys daug vietų Seime, rūpinasi tik savo kūniškais malonumais – lošimo namais, girdyklomis alkoholiu visą parą, net degalinėse ir sanatorijose, ir dar jiems labai reikia legalizuotų ir sveikų prostitučių ir lengvųjų narkotikų, dar geriau kazino su klestinčiu prostitucijos ir homoseksualistų verslu (apie tai vos ne kiekviename numeryje rašo „Karštas komentaras“). Šios idėjos apsėstai vienai poniai Seime labai reikia dar ir homoseksualistų „šeimų“, auginančių vaikus savo šėtoniškam ištvirkimui, kad vaikas būtų nuolat po ranka – tai ir visa jų politika.

Kodėl taip yra? Ir kodėl taip atsitinka? Todėl, kad valdžios veikiama ir maitinama žiniasklaida propaguoja tik ekonominę, „rinkos ideologiją“, be idealų, be dvasingumo, be tautos vertybių ir jos istorijos. Klesti pinigų kultas, panieka žmoniškumui ir žmogui, valdininkų savivalė, nėra gailestingumo, atjautos žmogui, pagarbos senatvei ir senų žmonių globos. Taip yra todėl, kad didžiausia tautos vertybė – tautiškumas pakeista melo fikcijomis, pavadintomis „liberaliąja demokratija“ ir „pilietine visuomene“.

Liberaliosios demokratijos esmę gana gerai atskleidė lenkų politologas Janas Marija Jackovskis. Jo nuomone, socializmo „šviesios ateities“ kūrėjai komunizmą perrengė liberaliosios demokratijos drabužėliais, jos centre palikdami „gerą marksistą“, perrengtą „liberalo“ arba postmodernisto drabužiais. Jo pagrindinis uždavinys – painioti sąvokas, „plauti smegenis“, melo monopolį, kurį valdė valstybė socializmo laikais, pakeisti melo pliuralizmu, daugelį melo ir pusiau melo „tiesų“ skelbti demokratijos ir liberalizmo vardu. Liberalioji demokratija atmeta šeimos instituciją, tautos kultūrą, papročius, istoriją, propaguoja hedonistinį visuomenės idealą, ypač aršiai kovoja su Katalikų Bažnyčia“. Tai yra prieš visas tas vertybes, kurios lietuvių šimtmečiais buvo laikomos tautinėmis vertybėmis.

Liberaliosios demokratijos propagandos priemonės – žiniasklaida, laikraščiai, televizija, radijas, o pagrindinis metodas – nuolatinis sąmonės slopinimas pagal principą „lašas prakala akmenį ne jėga, o dažnai krisdamas“. Apgaulės pliuralizmo ideologai dažniausiai naudojasi veiksmingu propagandos ginklu – gerai psichologiškai motyvuota „užslėpta įtaiga“. Šį metodą ypač gerai įvaldę „Lietuvos rytas“ ir „Vakaro žinios“.

Liberaliajai demokratijai pati didžiausia kliūtis – Bažnyčia, nes tikinčiuosius sunkiau patraukti melu, o tie, kurie netiki Dievu, labai lengvai patiki viskuo. Tai žinojo Volteras, prieš mirtį sakęs: „Atimk iš žmogaus Dievą – ir žemę priveisi piktadarių ir žmogžudžių.“

Liberaliosios demokratijos ideologai, kaip ir komunistai, ypač bijo tautiškumo. Vos tik menkiausiam jos daigui pasirodžius, stengiasi jį kuo greičiau išrauti. Jie žino, ką daro. Tautos idėjos ir tautinės ideologijos gyvybingumą įrodė tūkstančių Lietuvos vaikų žūtys rezistencinėje kovoje, žmonių kančios Sibiro gulaguose, žuvusiųjų ir badu bei šalčiu numarintų lietuvių auka, kad tauta ir jos idėja gyventų. JAV prezidentas Abraomas Linkolnas mėgdavo sakyti: „Laisvės medis, palaistytas savo tautos vaikų krauju, niekada nenuvysta“. Tai – pagrindinis tautos laisvės dėsnis. Jį patvirtino dainuojanti Sąjūdžio revoliucija ir Kovo 11-osios Akto paskelbimas.

Kita fikcija – tai pilietinė visuomenė. Ar galima tautą pakeisti pilietine visuomene? Tą primygtinai mėgina daryti Lietuvos valdžia visose gyvenimo srityse: švietimo, politikos, kultūros, teisės ir kitose, formuojančiose žmogaus pasaulėjautą. Algimantas Zolubas straipsnyje „Demokratija – našta ar palaima?“ klausia: „Kas gali paneigti, kad pilietinė visuomenė nėra fikcija? Ar pilietinė visuomenė gali išreikšti tautos valią? Moldovos Padniestrės „pilietinė visuomenė“, atskyrusi Padniestrę nuo Moldovos ir prijungusi ją prie Rusijos, jau išreiškė savo valią, tokią grėsmę turi mūsų artimiausia kaimynė Latvija“. Pridursime, ir Ukraina, gal dar ir Gruzija.

Ar ne „pilietinė visuomenė“ į Lietuvos Seimą išrenka tuos, kurie savo kalbomis, nusistatymu ir veiksmais griauna Lietuvą, jos valstybingumą, dorą ir moralę, pasinaudodami turima valdžia Lietuvoje propaguoja ir aukština probaltarusiškas ir rusiškas, lukašenkines ir žirinovskines „vertybes“? Ar ne pilietinė visuomenė, kalbanti lenkiškai, nuolat drumsčia vandenį Rytų Lietuvoje?

Dar 1928 metais V.Putvinskis-Pūtvis straipsnyje „1928-ji. Vasario 13-oji“ pateikė lietuviškos tautinės ideologijos metmenis, kurie vėliau kituose jo darbuose buvo patobulinti, išgryninti. Jo tautinės ideologijos centre yra trys pamatinės idėjos: tautos, tikybos ir socialinė. Iš šių trijų idėjų tautos idėja yra pati svarbiausia: „Ji yra Tautos buities ir jos gyvio (būties – O.V.) (...) tautinės kūrybos, kovos ir kooperacijos idėja“ (Putvinskis-Pūtvis V. Gyvenimas ir parinktieji raštai. Čikaga, 1973. P. 9-10); „Tauta be tautinės idėjos žūsta. O žuvusiai tautai nereikalinga nei teisinga ūkiškoji buitis, nei jokie galutiniai tikslai“ (Ten pat. P. 11).

„Tauta, jeigu nori būti gyva, turi šalia valstybės varyti nepriklausomą nuo valstybės gyvenimo vagą. (...) Jeigu tauta to nepadarys, valstybė panaudos ją kaip medžiagą savo statybai, bet ne kaip poną valdovą. Ir tai bus teisinga. Demokratinė valstybė yra jos veikiančiųjų jėgų išdava. Jeigu tautinė sąmonė miega, valstybė netgi teisės neturi eiti prieš budinčiųjų valią. Tauta pati kalta. Valstybė negali būti tautos butas. Ji visada yra tautų bendrabutis su bendrabučio teisėmis. Valstybė turi būti paruošta ginti, kariauti, kovoti už save. (...) Tauta irgi turi būti paruošta tam pačiam dukart smarkiau negu valstybė ir dar dukart didesniam frontų skaičiui negu valstybė. (...)

Jeigu mes norime, kad Lietuvos valstybė taptų tikra lietuvių Tautos tėvyne, tai, be kita ko, turime rūpintis, kad mūsų valstybės politika būtų tikrai tautinė, tikrai lietuviška. Valdžia sugebės vesti tautinę politiką tik tada, jei turės tvirtą atramą lietuvių bendruomenėje ir jos organizacijose. Jos duos valdžiai tvirtą tautinį pagrindą ir veiks ją pačią“ (Ten pat. P. 76-77).

Geriau, šiuolaikiškiau, aiškiau ir įtikinamiau, ko gero, dabar niekas nepasakys. Bėda ta, kad šios idėjos buvo užmirštos ir apleistos, o gal ir nepakankamai suvoktos kaip didžiausia tautos vertybė. O V.Putvinskio-Pūtvio knyga Lietuvoje neišleista iki šiol, nors Lietuvos nepriklausomybei jau septyniolika metų. Dėl to tauta skaudžiai nukentėjo ir atsidūrė tokioje padėtyje, kurioje yra šiandien.

Prof. Mečislovas Treinys, analizuodamas tautos nesėkmes rinkimuose, rašė: „1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, anksti ir sėkmingai atsikūrusi tautiškosios linkmės politikos srovė neįgijo pagreičio ir neįsitvirtino visuomenėje, kaip ženkli, vairuojanti šalies likimą nulemianti jėga. (...) Konservatizmas, niekada neturėjęs ideologinės atramos Lietuvoje, dėl savo charizmatinio lyderio patraukė absoliučią daugumą potencialių tautinės ideologijos rėmėjų. Patraukė (...) nors žymia dalimi nuvylė. Nuvylė ne tik dėl tos partijos ekonominių nesėkmių, bet ir dėl to, kad konservatorių politikoje neliko vietos tautiškumui bei išryškėjo ženklus keliaklupsčiavimas antitautinių idėjų raiškai bei jų nešėjų diktatui. Tai buvo viena priežasčių, lėmusių ne tik konservatorių, bet ir viso dešiniojo bloko partijų pralaimėjimą 2000-jų metų Seimo rinkimuose“ (Treinys M. Tautiškumo ir globalizacijos sankirta: problema ir sprendimai // Lietuvių tauta ir pasaulis. K., 2000. P.16-20; Voverienė O. Tautiškumas – vertybė globalizacijos kontekste // Lietuvos aidas. 2002, gegužės 25).

Ir tik po 80 metų prie genialių V.Putvinskio-Pūtvio minčių grįžo, nors jo ir necituoja, vienas žymiausių pasaulio politologų Zbignevas Bžezinskis, tautinę idėją vadindamas pačia moderniausia ir pačia gyvybingiausia idėja, nes tik tautinė valstybė gali atsispirti globalizacijos vėjams. Išmintingas ir doras politikas, žvelgdamas į nacionalinį tautų vadavimąsi iš okupacijos ir komunizmo, sąmoningai jas perspėjo, kad nuo vilko bėgdamos, gali mešką sutikti – kitą vergovę – globalizmą. „Moderniame pasaulyje, – rašė jis, – visiems teks siekti aiškesnės pusiausvyros tarp materialinės ir dvasinės gyvenimo dimensijų, ypač jei vis labiau sutariama, kad globalinės politikos tikslas yra formuoti bendrą pasaulinę bendruomenę, palengva suvienodinant žmonių saviraiškos galimybes, todėl tautinė valstybė dar ilgai išliks kaip svarbiausias lojalumo židinys, pagrindinis istorinės ir kultūrinės įvairovės šaltinis ir pagrindinė jėga, mobilizuojanti individą vykdyti savo įsipareigojimus valstybei“ (Bžezinskis. Z. Nebevaldomas pasaulis. V., 1998. P. 221).

„Didžios tautos amžinosios vertybės – tautos idealai, tautinė kultūra, tikėjimas savo galia, patvara, santūra, narsa, blaivybė, pastanga tapti dvasios aristokratu. Tauta be jos idealų ir idėjinės aristokratijos silpna“ (Putvinskis-Pūtvis V. Ten pat. P. 131). Ir vėl V.Pūtvio-Putvinskio mintys panašios į Z.Bžezinskio mintis, kai jis teigia, kad tik tautinė valstybė gali „pažaboti atskirų individų užgaidas, kurios yra daug didesnės už asmens reikmes: tautinei valstybei, jeigu ji nori valdyti savo likimą, būtinas moralinis kompasas: dora, saikas ir pusiausvyros jausmas; išsiugdyta drausmė ir jos lemiama nuostata, kas dera ir kas nedera. Tautos kokybė – reiškia žmogaus sutaurinimą per jo dorovę. Tautinės valstybės sėkmingai galės bendradarbiauti susitelkusios į platesnę bendruomenę, kuri atspindės tai, kas valstybes vienija, ir prislopins tai, kas jas skiria“ (Bžezinskis Z. Ten pat. P. 132.).

Lietuvos istorija moko, kad kiekviena karta turi išspręsti savo laikotarpio svarbiausią, gyvybinį išlikimo uždavinį. Neišsprendusios jo, gentys ir tautos žuvo. Taip žuvo sėliai, taip žuvo jotvingiai, taip žuvo prūsai, žuvo ir bajorų Lietuva, praradusi savo kalbą ir dvasią, penkiasdešimčiai metų iš pasaulio žemėlapių buvo išnykusi ir Antano Smetonos Lietuva, nesugebėjusi įveikti komunizmo šmėklos ir jos gaivalų Lietuvoje.

Ar suvoks dabartinės Lietuvos kartos svarbiausiąjį šių dienų tautos uždavinį, jo esmę? Ar supras, kad, neišravėjusi piktžolių: komunizmo ideologijos pikčiausių apraiškų ir jos subjektų nomenklatūrinių komunizmo vadovų ir partijos kruvinojo ginklo – KGB, liberalizmo dorovinio nuosmukio, keliančio grėsmes žmoniškumui ir vedančio į tautos visišką sugyvulėjimą, kad neatkūrusi tautinės žmonių savimonės ir tautinės valstybės, įpareigojančios žmones ne tik imti iš valstybės, bet ir jai atsilyginti pareiga ir atsakomybe už jos likimą, ir neatkūrusi pusiausvyros tarp tautos ir valdžios galių – tauta negalės, neturės jėgų pakilti naujam skrydžiui, atsispirti globalizacijos vėjams ir įgyvendinti daugelio lietuvių kartų svajonę – gyventi laisvoje, nepriklausomoje ir saugioje savo valstybėje ir kurti savo ir savo vaikų dvasinę ir materialinę gerovę.

© 2007 „XXI amžius“