Šalia didelio Europos vieškelio

Petras KATINAS

Ilgai tūpčioję Europos Sąjungos vadovai ir strategai pagaliau paskelbė prioritetiniu ES projektu europinės vėžės geležinkelį „Rail Baltica“. Lietuvai pagal šį projektą skirta 124 mln. eurų, už kuriuos turėtų būti nutiestas geležinkelis nuo Lenkijos sienos iki Marijampolės. Europos Komisijos komisaras Žakas Baro pabrėžė, kad svarstoma galimybė geležinkelį nutiesti nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tačiau tuos klausimus reikės derinti ir svarstyti su Rusija. O kaip be jos! Biurokratai yra arba beviltiškai naivūs, arba seka buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio pėdomis: ristele paskui Putiną. Taigi, kol Europos Komisija pasiūlė skirti 124 milijonų eurų subsidiją šiam labai svarbiam Lietuvai geležinkelio projektui, specialiai sukurta Rusijos vyriausybės komisija paskyrė 28 milijonus dolerių jau egzistuojančios geležinkelio linijos Helsinkis – Sankt Peterburgas modernizavimui. O artimiausius dvejus metus į šią geležinkelio atšaką iš viso numatoma investuoti beveik 80 milijonų dolerių. Viena šio geležinkelio atkarpa iš Sankt Peterburgo nusidrieks į Minską, Vilnių, Klaipėdą ir Kaliningradą. Taigi, šis Rusijos geležinkelių koridorius eis lygiagrečiai didžiajai „Rail Baltica“ daliai. Galima nebent priminti, kad kalbos apie „Rail Baltica“ būtinumą prasidėjo dar 1994 metais, o Briuselis oficialiai pritarė ir pažadėjo finansuoti tiktai dabar.

Aišku, nieko naujo, kad Briuselis vėluoja arba, tiksliau pasakius, laukia, ką pasakys Maskva. Taip ir dėl „Rail Baltica“ vėžės. Juk Europos Komisijos komisaras Žakas Baro ypač akcentavo, kad tą klausimą artimiausiu metu apsvarstys su Rusijos transporto ministru. Matyt, Briuselis be Maskvos palaiminimo bijo ir pirštą pajudinti. Todėl nereikia pykti ant mūsų kaimyninės valstybės Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio, kad pastarasis atvirai skeptiškai žiūri į tokį ES nuolankumą Rusijos imperijai. Tačiau toks skeptiškas Lenkijos prezidento požiūris Briuselyje įvertintas kaip primityvus nacionalizmas.

Visai Europai ir visam pasauliui paskelbta, jog Lietuva ir Lenkija yra naujojo „šaltojo karo“ kurstytojos, didžiausios Rusijos priešininkės visoje Europos Sąjungoje. Apie tai paskelbė vadinamasis nepriklausomas analitinis centras – Tarptautinių santykių Europos Taryba („The European Council on Foreign relations – ECFR.) Šio centro paskelbtame pranešime, pavadintame „Jėgų išsidėstymas ES santykiuose su Rusija“, visos Europos Sąjungos šalys atsižvelgiant į jų santykius su Maskva suskirstytos į penkias grupes. Pranešime pripažįstama, jog Rusija perėmė visą iniciatyvą ES ir Rusijos tarpusavio santykių sferoje pirmiausia todėl, kad Europos šalys niekaip negali susitarti dėl bendros pozicijos ir politikos. Lietuva ir Lenkija priskiriamos tai ES šalių grupei, kurios įvardijamos kaip naujojo „šaltojo karo“ skelbėjos (New Cold-warriors), kurių santykiai su Rusija „atvirai priešiški“.

Pranešimo autoriai pažymi, kad Lietuva ir Lenkija bando aktyviai formuoti perdėm kritišką Bendrijos politiką Rusijos atžvilgiu ir nepraleidžia progos viešai kritikuoti Rusiją ne vien dėl patirtų istorinių nuoskaudų. Tiesa, primenama, jog Lietuva Rusijos atžvilgiu elgiasi santūriau nei Lenkija, palaiko ES poziciją dėl geros kaimynystės ir dėl gyvybiškai svarbaus Rusijai tranzito į Kaliningrado sritį. Dokumente taip pat akcentuojama, kad Lietuva yra visiškai priklausoma nuo Rusijos dujų ir naftos. Kai Maskva nutraukė naftos tiekimą „Družbos“ naftotiekiui, Lietuva netgi drįso pagrūmoti savo veto teise priimant naują ES ir Rusijos sutartį. ECFR pranešime viliamasi, kad po rinkimų pasikeitus Lenkijos vyriausybei, Varšuvos santykiai su Rusija taps draugiškesni, o jeigu ir Lietuva elgsis apdairiau ir pragmatiškiau, tai Lietuvos ir Lenkijos laukia visai kitokia ateitis. Tiktai nepasakoma kokia gi, tokiu atveju, bus ta ateitis – „liaudies Lenkija“ ar „LTSR“, geriausiu atveju – NVS pakraštys.

Prie „nuosaikių pragmatikų“ grupės ECFR priskiria devynias ES valstybes: Estiją, Čekiją, Latviją, Daniją, Švediją, Airiją, Didžiąją Britaniją, Olandiją ir Rumuniją. O Austrija, Belgija, Bulgarija, Suomija, Malta, Portugalija, Vengrija, Slovakija, Slovėnija ir Liuksemburgas pranešime vadinamos „draugiškomis pragmatikėmis“. Strateginių Rusijos partnerių grupei priskiriamos pačios įtakingiausios ES valstybės – Vokietija, Prancūzija, Italija ir Ispanija. Jos visos palaiko su Rusija glaudžius dvišalius politinius ir ekonominius santykius. Vis dėlto pranešimo autoriai priversti konstatuoti, jog tokia šių šalių strateginė partnerystė su Rusija prieštarauja vieningai ES politikai Maskvos atžvilgiu. Dar dvi ES šalys – Graikija ir Kipras ECFR pranešime įvardijamos kaip Rusijos „Trojos arkliai“, nes jos besąlygiškai palaiko Rusiją ir spjauna į ES solidarumą.

ECFR direktorius Markas Leonardas pažymi, jog dėl to, kad nėra vieningos ES politikos, Rusija įgauna vis daugiau įtakos kiekvienai ES šaliai, panaudodama ekonominius, pirmiausia energetinius, svertus. „Rusija – pats galingiausias Europos vienybės skaldymo faktorius. Ir jeigu Europos valstybės pagaliau susitartų dėl vieningos santykių su Rusija politikos, Europa galėtų susigrąžinti iniciatyvą. O tam, kad susigrąžintų iniciatyvą, ES šalys privalo kur kas griežčiau reikalauti iš Rusijos laikytis jos primestų įsipareigojimų, griežčiau kontroliuoti energetinę rinką“, – sakė Markas Leonardas.

Galėjo ir nepriminti. Ir taip jau visiškai aišku, kad po SSRS žlugimo, V. Putino valdymo laikotarpiu, Kremlius vėl gali triumfuoti. Juk savo energetiniu, o paskutiniuoju metu ir kariniu spaudimu bei šantažu Rusija Europoje įgavo netgi didesnę įtaką ir galią senajame žemyne nei buvusio Varšuvos bloko laikais. Jeigu tada Vakarų Europa laikėsi gana vieningos pozicijos, ypač NATO atžvilgiu, tai dabar tos vienybės neliko nė kvapo. Todėl nieko stebėtina, kad Kremliaus valdovas vos ne kasdien ėmė skelbti vis karingesnius pareiškimus. Dargi kur kas agresyvesnius nei juodžiausiais šaltojo karo metais skelbė SSKP gensekai. Štai praėjusios savaitės pradžioje Maskvos sporto komplekse „Lužniki“ judėjimo „Už Putiną!“ ir partijos „Vieningoji Rusija“ surengtame renginyje, kuriame iš visų garsiakalbių skambėjo sovietinių laikų dainos, „giesmės“ bei kariniai maršai, V. Putinas išrėžė kalbą, kurioje grėsmingai grūmojo ne tik vis dar egzistuojančiai opozicijai, bet ir visiems, kurie nepritaria Rusijos politikai.

Tuo tarpu Lietuvos atžvilgiu Maskva iš naujo įjungė visą propagandinį arsenalą. Šį kartą puolama už tai, jog prezidentas Valdas Adamkus išdrįso nuvykti į Tbilisį paminėti „rožių revoliucijos“ ketvirtųjų metinių. Nepaisant akivaizdžios paramos Gruzijos opozicijai, tokie mūsų šalies vizitai į Gruziją pateikiami kaip akivaizdi parama ne tik „diktatoriumi“ paskelbtam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, bet ir visoms antirusiškoms Gruzijos jėgoms. Matyt, nemaža mūsų dabartinio Seimo dalis, kurią nuolat ima krėsti nervinis drebulys, jeigu kas nors iš kolegų užsimena apie kokią nors nepalankią Maskvai rezoliuciją ar pareiškimą, ima šaukti apie broliškus „geros kaimynystės“ santykius su Maskva ir Minsku. Štai keli Seimo nariai, Seimo valdybos palaiminti, vadovaujami socialliberalo Vaclavo Stankievičiaus, nusprendė dalyvauti Minske Lietuvos ambasadoje surengtos parodos „Stačiatikių cerkvės Lietuvoje“ atidarymo ceremonijoje. Vaclavas Stankievičius postringavo, kad po šio renginio susodins prie vieno stalo „batkos“ A. Lukašenkos parlamento deputatus ir opozicijos atstovus. Iš to sumanymo išėjo šnipštas. Mat dar prieš atvykstant V. Stankievičiui, „valstiečiui“ Viktorui Rinkevičiui, „darbiečiui“ Vladimirui Volčiokui ir Liberalų sąjūdžio atstovui Vytautui Grubliauskui (Kongui), Baltarusijos valdžia tokią „apskrito stalo“ idėją kategoriškai atmetė. Taigi, skirtingai nuo praėjusio Seimo „keturių komunarų“, buvusių partinių nomenklatūrininkų kelionės į Baltarusijos „klestinčius“ kolchozus, šį kartą stačiatikių keliais patraukę seimūnai gavo savotišką antausį. Juokaujama, kad delegacijos sudėtis buvo ne ta. Štai būtų kokia nors K. Prunskienė ar „valstiečių“ frakcijos seniūnė, sovietinės milicijos pulkininkė Aldona Staponkienė – viskas būtų ėję kaip sviestu patepta. O kol kas Rusijos „Gazpromo“, „Lietuvos dujų“ ir jų kišenėje sėdinčios „socialiai orientuotos“ valdžios nuolatiniu rūpesčiu, kaip čia dar labiau pagerinti „paprastų žmonių“ gyvenimą, nuo Naujųjų metų smulkieji vartotojai, vadinamieji runkeliai, už dujas mokės ne po vieną litą, kaip iki šiol, o po 1,79 lito.

© 2007 „XXI amžius“