PILIETIŠKUMAS

Vytautas Volertas

Nauja sąvoka

Kas iš tikrųjų yra pilietiškumas, kuris šiais laikais Lietuvoje yra taip dažnai minimas? Lojalumas valstybei? Kokiai valstybei? Už ką šį lojalumą valstybei turėtume demonstruoti? Kad gyvenimas yra geras? O jeigu tasai gyvenimas yra tik šiaip sau? Tada gal ir lojalumo nereikia? Pagaliau – kaip tą lojalumą turėtume reikšti? Gražiai dėkodami už pensijas, už įvairias rentas (ypač buvusiems seimūnams) bei kitokias valstybės išmokas? Pasišnekėkime apie tai paprastai, kasdieniškai.

Anksčiau žodžio „pilietiškumas“ Lietuvoje beveik negirdėjome. Netgi Europoje jis nebuvo dažnas. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) tokios sąvokos ir dabar nėra. Kitų klausantis ir pačiam bandant susivokti, pilietiškumas turėtų būti pozityvus gyventojų požiūris į visuomenės bei valstybės reikalus.

Anais laikais...

Anais senais laikais, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos gimnazijose buvo dėstomas visuomenės mokslas. Kursas truko vienerius metus, skiriant vieną savaitinę pamoką. Moksleiviai visuomenės mokslo pamokose buvo supažindinami su visuomeniniu gyvenimu ir administracine valstybės santvarka. Taip pat visose klasėse buvo po dvi savaitines tikėjimo pamokos, kurių metu, be tikėjimo tiesų, buvo akcentuojami moralės ir etikos klausimai. Lietuvos istorijos pamokose sužinojome visų laikų mūsų tautos ir valstybės vargus bei džiaugsmus. Be to, kiekviena klasė turėjo auklėtojus, kurie stebėjo, vertino ir, atsiradus būtinybei, bandė taisyti moksleivių elgesį. Ši ugdymo ir auklėjimo sistema turbūt buvo pranašesnė už šiandieninę, kurioje blaškosi ir „švietėjai“, ir visuomenė. Tada pasitaikydavo žymiai mažiau kriminalinių nusikaltimų, valdininkijos kyšininkavimo, biurokratizmo, korupcijos ir storžieviškumo. (Žinoma, nederėtų pamiršti ir sovietinio „įnašo“ į žmonių elgseną.) Dauguma Lietuvos gyventojų buvo piliečiai, tačiau pilietiškumo sąvoka rašte ir kalboje sutinkama buvo retai. Piliečių auklėjimą buvo perėmusi istorija, visuomenės mokslas, religija ir mokyklų pedagogai. Aukštesnio mokslo negalėjusius ar nenorėjusius siekti pilietiškumo mokydavo būtinoji karo tarnyba, Bažnyčia ir teigiama visuomenės aplinka.

Pilietiškumas ir globalizmas

Sugebėjimas organizuotoje aplinkoje visuomenei naudingai ir kūrybingai gyventi negali būti politiškas, tai yra primestas kokiai nors vienai ideologijai. Tačiau šiandien pilietinis parengimas, kurio pamokas aplanko net Prezidentas, veda į liberalizmą ir globalizmą. Pilietiškumas taip pat turėtų būti suprantamas kaip bendrųjų reikalų pirmenybė prieš antraeilius privačius, o tautinėje visuomenėje ir patriotizmas. ES erdvėje į pilietiškumo sąvoką turi tilpti ir religija. Juk ES pripažįsta religinių bendruomenių vaidmenį ir įpareigoja su jomis bendradarbiauti.

Kaip pilietiškumas ugdomas Lietuvoje, kur patriotizmas yra išblėsęs, o dauguma piliečių visiškai nesidomi istorija, šaiposi iš tų, kurie bando išsaugoti kultūrinį tautos paveldą, neleidžia įsiterpti religijai ir žvalgosi, kur ir kaip sugriebti ką nors materialaus? Kairysis liberalizmas negali būti pilietiškumo pagrindas, nes jis yra politizuota ideologija, ignoruojanti tautines visuomenes ir religines bendruomenes. Pagaliau kokio pilietiškumo galima tikėtis iš visuomenės, kurios valdantysis elitas demokratinę santvarką savo veiksmais bei elgesiu išjuokia? Tai nežmoniška, o be žmoniškumo negali egzistuoti ir pilietiškumas.

Pagrindiniai metodai

Pilietiškumą gali išugdyti tik sveika šeima, tvarkinga mokykla ir kūrybinga visuomenė. Tai ar galima kalbėti apie pilietiškumą skiriantis, lankantis pas svetimas žmonas, vaikus paliekant senelių globai, be saiko linksminantis apsvaigus? Kokia nauda iš tuščių kalbų mokykloje apie pilietiškumą, kai elgiamasi „nepilietiškai“? Ar gali pilietiškumas užimti laiką, skirtą netolimai istorijai? Pavyzdžiui, 2007 metų abiturientų egzaminuose apie sovietų Rusijos žalą Lietuvai nebuvo nė vieno klausimėlio.

Nei šeima, nei visuomenė, nei valstybė be moralinės žmonių bendrystės nėra sėkminga. Taip pat sėkmės nėra ir ten, kur moraliu laikomas palaidas gyvenimo būdas. Jei pilietį įstatymai saisto tik tada, kai jis jaučiasi esąs stebimas, toks pilietiškumas kelia pavojų, nes jis valstybę paverčia kovos visų su visais lauku.

Moralės ir religijos požiūriu Lietuva numurkdyta į kultūringų tautų rūsius. O kokia tada moralė, pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje? Kiek ten dėmesio vienai ar kitai religijai? Mažai, bet ten laikomasi senų tradicijų, tad žmonių savitarpio santykiai yra švelnesni, o požiūris į vyriausybes turi daugiau logikos.

Lietuva, tiesa, nėra laukinė. Ji tik prarūgusi nuo neriboto egoizmo, kuris yra didelis visuomeninio gyvenimo priešas. Ar Lietuvos valstybei galėtų pakenkti didesnis dėmesys moralei ir tautiniam auklėjimui? Ar jų šiandien atsisakoma todėl, kad bijoma kam nors neįtikti Europoje ar politinėse globalizmo laboratorijose? Bet tai primityvumas, slėpimasis nuo savęs. Be to, iš auklėjimo stumiama ir religija. Penkių tūkstančių metų senumo archeologinės iškasenos liudija, kad Mesopotamijos gyventojai tvarkingai gyveno savo šeimose, nes laikėsi tikėjimo. Tad ar religija yra nuodas, kaip „moksliškai“ buvo įrodęs bolševizmas?

Kodėl mokyklose mažai kalbama apie tautos istoriją? Bijoma globalizmo? Tai kokia pagaliau yra paties globalizmo istorija? Kokia yra jo tradicija, kokie laimėjimai? Globalizmas žada ramų ir todėl laimingą gyvenimą. Bet ir Stalinas jį žadėjo. Tiesa, Stalinas kalbėjo apie laisvę, o globalizmas kalba apie liberalizmą. Stalino lygybė rėmėsi turtuolių sunaikinimu, o globalizmo liberalizmas juos palieka. O tautiškumas? Tautiškumas, liberalų nuomone, yra nacionalizmas. Liberalizmo stumiamas globalizmas toli neriedės. Nors jis kai ką ir patraukia, tačiau jo kalba yra abstrakti ir joje maža išminties.

Įsidėmėtina, kad Europos Sąjunga nėra globalizmo vaisius. Tai vienoje kultūroje ir krikščioniškoje tradicijoje daugelį šimtmečių gyvenusių tautų savanoriškas junginys. Prancūzijoje kalbama prancūziškai, ten vyną mėgo ir mėgs. Vokietis Europoje nenutautės nei italų, nei anglų naudai. Šveicarijoje buvo keturios kalbos, keturios išliko. Amerikoje pirmiausiai atsiradusių anglų nenutautino nei lenkai, nei kinai, nei japonai. Tai kodėl mes, saujelė lietuvių, atrodysime nacionalistais, jei išlaikysime savo kalbą ir tradicijas?

Moralės, religijos ir tautybės vengimas ir baimė jau baigiasi. Artėja „postliberalizmas“ ir nedvasingumą neigiančių „revoliucijų“ pabaiga. Po kiekvieno nuosmukio ateina atgimimas. Pilietiškumą Lietuvoje reikia pakeisti į auklėjimą, garantuojant jam visus pagrindinius kelius. Šeima, mokykla, morali visuomenė žmogų išlaiko žmogumi ir geru piliečiu.

© 2007 „XXI amžius“