Lengvatikystė kaip išnykimas

Algirdas Endriukaitis

Lietuva niekada nebuvo taip arti išnykimo kaip šiandien. Mes vaikščiojame ant tautos ir valstybės bedugnės krašto. Mažai kas kalba apie tai. Ir viskas daroma lyg ir savanoriškai, pabarstant auksinų ir čiulbant paukščių kalba. Lietuvoje kandidatas į Seimą duoda dovanėlių ir tampa gelbėtoju, pranašu, visagaliu geruoliu – visi balsai jam. Tą patį modelį atkartoja ir mūsų politinis elitas Briuselio atžvilgiu. Maskvos pamokos veltui nepraėjo. Duoda, vadinasi, reikia paklusti ir negalvojant atsiklaupti – juk be šeimininko nebūsi.

Koks yra tų galingųjų geradarių mentalitetas, intelektas ir erudicija, kad būtų galima jais pasitikėti? Amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas teigia: „Visi šiandieniniai pasaulio valdymo režimo lyderiai – tai girtos beždžionės... Nes kitos amerikiečių kartos iš vadų paveldės skolą, kurią jokia demokratija nenurašys. Niekas net neužsiminė apie tai. Ir tai dėl to, kad visi laidai, jungę Amerikos tautą su jos Konstitucija, reikiamu laiku buvo nupjauti“ („In These Times“, 2004 05 10; „Zavtra“, 2004 06 23).

Amerikiečių rašytojas Vidalas Goras: „Kas yra iš esmės prezidentas? Koncernų ruporas, viso labo... Tai netikri rinkimai. Žmonės žino, kad juos apgaudinėja. Ar daug rinkėjų balsuoja? Sistema mirusi. Abudu kandidatai – vienos partijos su dviem dešiniais sparnais“ („Literaturnaja gazeta“, 2000 12 06, p., 14).

Danijos ministras pirmininkas Andersas Fouhas Rasmusenas pastebi: „Ne visiškai atitinka tai, ką jie (vokiečiai) sako viešai, ir tai, ką jie iš tiesų mano“ („Respublika“, 2003 04 25, p. 26). Atmename ir G. Šrioderį, parsidavusį už vamzdį V. Putinui.

JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Stroubas Telbotas, neblogas Rusijos draugas, rašo: „Visos šalys yra ne daugiau kaip socialinis sąlygotumas… Kad ir kaip į jas žiūrėtų jų piliečiai, kad ir kokiais šventais jie atrodytų, iš esmės visos jos – dirbtiniai ir laikini dariniai… Artimiausiu šimtmečiu nacionalinė priklausomybė taps rudimentu: visos nacijos ir valstybės pripažins vieningą, globalinį autoritetą. Frazė, buvusi madinga dvidešimtojo amžiaus viduryje – „pasaulio pilietis“, dvidešimt pirmojo amžiaus pabaigoje įgis tikrąją prasmę“ (P.Bjukinenas, „Smert Zapada“, Act, Maskva, 2003, p. 326).

Italų komunistas Gramši manė, kad marksistai turi pakeisti kultūrą – tuomet valdžia pati nukris jiems į rankas kaip nunokęs vaisius. Djerdas Lukačas, Teodoras Adorno, Vilhelmas Raichas, Erichas Fromas, Herbertas Markuzė ir Maksas Chorkchaimeris (iš Frankfurto mokyklos) bandė kultūrą pakeisti per psichologinį apdorojimą, šaukdami, kad mūsų tėvai – rasistai, šovinistai, nacionalistai ir homofobai ir kad jiems reikalinga nauja moralė. Tai yra kolektyvinė psichoterapija. Kultūrą perdirba masinės informacijos priemonės, menas ir auklėjimas. Svarbu atimti savastį ir įbrukti primityvius kriterijus, paneigiančius istoriją ir tradicijas. Blogiu tampa tautiškumas, papročiai ir istorija.

Vienas iš naujųjų dievų – Džonas Lenonas, kurio palikimas sudarė 275 mln. dolerių, taip save sureikšmino: „Krikščionybė pasmerkta. Ji sudžius ir išnyks. Dėl to neverta nei ginčytis – tiek viskas akivaizdu. Aš žinau, kad teisus, o visi kiti greitai įsitikins mano teisumu. Mes dabar kur kas populiaresni už Jėzų“ (P.Bjukinenas, „Smert Zapada“, Act, Maskva, 2003, p. 84.). Jaunimui turi vadovauti tokie dievaičiai. Šiandien jie jau vadovauja ir lietuvaičiams.

Prieš kurį laiką Berlyno burmistras Klaus Woverait savo rinkiminėje kampanijoje pasakė: „Aš homoseksualistas… Mano politika nebus homoseksualizmo politika, bet atsižvelgianti į homoseksualizmą“. Paryžiaus meras yra Bertranas Delanoje, viešai deklaruojąs savo homoseksualinį kryptingumą („Corriere della Sera“, „Kommersant“, 2001 06 19).

1998 m. rugpjūčio mėnesį Amsterdame įvyko penktosios gėjų sporto varžybos. Gėjų žaidynėse dalyvavo 15 tūkst. sportininkų iš 88 šalių. Jie rungėsi 34 sporto šakose, įskaitant bridžą ir bėgimą aukštakulniais bateliais. Maždaug 2300 bėgikų pradėjo bėgti kaip ir 1928 metų Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, tačiau iki galo ištvėrė tik 500.

Filosofas Elvinas Tofleris teigia: „Ilgainiui jie siekia sukurti viršvalstybę, kuri, Bendrijos kritikų nuomone, pažemintų Europos šalių statusą iki provincijos, įvedus viršnacionalinės valiutos ir centrinių bankų, švietimo standartų, aplinkos būklės, žemės ūkio ir netgi nacionalinių biudžetų kontrolę“ („Metamorfozy vlasti“, Act, Moskva, 2001, p. 566).

Milanas Kundera, čekų rašytojas: „Pirmas tautos sunaikinimo žingsnis – tai atminties ištrynimas. Sunaikinkite jos knygas, jos kultūrą, jos istoriją. Paskui paprašykite kieno nors parašyti naujas knygas, sufabrikuoti naują kultūrą, išrasti naują istoriją. Greitai tauta pradės užmiršti, kas ji ir kuo buvo“ (P.Bjukinenas, „Smert Zapada“, Act, Maskva, 2003, p. 213).

Portugalų rašytojas Žoze Saramago rašė: „Visi turi teisę turėti iliuzijų. Vis dėlto ar galima tikėtis, kad supervalstybė išspręs tas problemas, kurių į ją įeinančios tautos nesugebėjo ar nenorėjo spręsti savo šalyse? Daugelį baugina viršnacionalinė biurokratija, kuri ima valdžią visos ES mastu ir vis didina savo įtaką atskirose šalyse – narėse“ („Rossija v globalnoj politike“, 2003, Nr.1).

Rusų filosofas Aleksandras Zinovjevas stebisi: „Vakaruose vyksta evoliucija į viršvalstybę, kokia buvo SSRS. Kuomet mane išmetė į Vakarus, pirmiausia mane pribloškė: tai, už ką peikėme Tarybų Sąjungą, Vakaruose irgi buvo, ir netgi labiau negu SSRS“ („Obzor“, 2000 06 30; „Novoje russkoje slovo“, Niujorkas).

Margaret Tečer įžvelgia: „Beveik religinis nuolankumas prieš žodį „Europa“ eina ranka rankon su aiškiu materialistiniu gudravimu ir korupcija“ („Valstybės valdymo menas“, Alpina publisher, Maskva, 2003, p. 356).

Popiežius Jonas Paulius II tvirtina: „Bet kokie mėginimai sukurti Senojo žemyno tautų europinę tapatybę yra pasmerkti žlugti, jei nebus atsižvelgiama į žemyno istoriją ir jo žmonių religinius jausmus“ (pagal „Valstiečių laikraštis“, 2002 05 06, p. 1).

JAV vyriausiasis kontrolierius David Walker šiemet paskelbė ataskaitą, kurioje neįprastai pesimistiškai įvertino šalies ateitį ir pateikė „šiurpias ilgalaikes perspektyvas“: „smarkiai“ išaugę mokesčiai, žymiai sumažintos valstybės tarnybos ir užsienio valstybės, didžia dalimi atsikratančios JAV turimos skolos („Financial Times“, 2007 08 14, p. 2).

Gretindamas padėtį su Romos imperijos pabaiga, D. Walker perspėjo, kad dabartinė situacija Amerikoje ir Romą sužlugdę veiksniai yra „stulbinančiai panašūs“, įskaitant „nykstančias dorovines vertybes ir politinę pagarbą šalyje, per daug pasitikinčią ir išsiplėtusią kariuomenę užsienyje ir centrinės valdžios finansinį neatsakingumą“.

„Bandau skambinti pavojaus varpais ir sukelti žmones ant kojų. Kaip vyriausiasis kontrolierius galiu numatyti dalykus ir imtis spręsti klausimus, dėl kurių kiti dvejoja ir daugeliu atvejų negali to atlikti.

Rūpestį kelia tai, kad esame didžiulė šalis, bet susiduriame su tvarumo problema, kurią nepakankamai įvertiname,“ – teigė D. Walker, kuris buvo paskirtas į pareigas 15 metų kadencijai Klintono prezidentavimo laikotarpiu.

Biudžeto disbalansas reiškia, kad JAV „laukia milžiniškos skolos“. „Grėsmingai artėjantis „kūdikių bumo“ kartos išėjimas į pensiją, laipsniškai didėjančios sveikatos priežiūros išlaidos, staigiai krentančios indėlių palūkanų normos ir didėjantis pasitikėjimas užsienio kreditoriais kelia nematytą fiskalinę riziką“, – sakė D. Walker.

Dabartinės JAV švietimo, energetikos, aplinkos, imigracijos politikos kryptys ir politika dėl Irako taip pat „nepasižymi tvarumu“. „Vienu svarbiausių prioritetų turėtų tapti fiskalinė atsakomybė ir iš kartos į kartą perduodamas teisingumas. Jei tai pavyktų, manau, mes turime progą viską pakeisti, priešingu atveju, bijau, kad kils didelės krizės grėsmė“.

Dar istorijoje niekada nebuvo (ir niekuomet nebus), kad kita šalis mestų savo problemas į šalį ir pultų gelbėti Lietuvą. Mūsų darbas, pasitikėjimas savimi, savigarba ir išdidumas gali leisti mums laisvai kvėpuoti. Tautos ir valstybės buvimas leidžia lengviau, patikimiau ir teisingiau gyventi. Noras mus įvaryti į įvairiausių religijų, papročių ir tradicijų katilą, atimti iš mūsų žemes, turtą, istoriją, kalbą ir pagarbą protėviams yra naujo rūmo, naudingo pasaulio megamonopolijoms, mūsų himno ir Konstitucijos atsisakymas. Mums perša naujus dievus. Ar atsisakome M. K. Čiurlionio „Karalių pasakos“? Kyla klausimas: kas mes ir kur mes einame?

© 2007 „XXI amžius“