„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. lapkričio 28 d., Nr. 21 (158)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Genocidas ar ne?

Petras KATINAS

1932–1933 metais Stalino įsakymu vykdytas masinis Ukrainos gyventojų marinimas badu, Ukrainoje ir Rusijoje vadinamas „golodomoru“, vėl atkreipė pasaulio dėmesį. Savaitgalį Ukrainoje šis tragiškas istorijos tarpsnis buvo paminėtas keliais renginiais. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka sveikino faktą, kad Rusija oficialiai palaikė UNESCO sprendimą, kuriuo 1932–1933 metais Stalino režimo sukeltas badmetis Ukrainoje įvertinamas kaip nacionalinė tragedija. Kartu Ukrainos prezidentas pažymėjo, kad visa atsakomybė už ukrainiečių tautos naikinimą tenka Stalinui ir komunistiniam režimui, o ne visai rusų tautai. Galima priminti, jog UNESCO neseniai vienbalsiai priėmė rezoliuciją „Apie sukelto bado Ukrainoje aukų įamžinimą“. Ši rezoliucija buvo priimta artėjant lapkričio 25-ajai, kuri Ukrainoje paskelbta kaip politinių represijų ir badmečio aukų atminimo diena. Lapkričio 15 dieną Ukrainos kultūros centre Maskvoje atidaryta paroda „Išslaptinta atmintis“. Parodoje eksponuojama Ukrainos saugumo tarnybos išslaptinti VKP (b) bei čekistų dokumentai apie kruopščiai suplanuotą ir įvykdytą milijonų ukrainiečių numarinimą badu. Šiuo metu 65 pasaulio valstybės badmetį pripažino kaip nusikaltimą prieš ukrainiečių tautą, o 13-ka valstybių įvertino tai kaip genocidą. Aišku, toks vertinimas labai nepatiko Maskvai. Nors Rusija, pritardama UNESCO rezoliucijai, lyg ir pripažino „golodomorą“ nusikaltimu, tačiau griežtai atsisako jį įvertinti kaip genocidą. Rusijos Federacijos atstovas Jungtinėse Tautose Vitalijus Čiurkinas savo laiške UNESCO rašo: „1932–1933 metais Rusiją, Kazachstaną, Ukrainą ir kitas respublikas, kurios įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį, ištiko tragedija. Dėl masinio bado, kuris jau ne kartą buvo pasmerktas kaip represinio stalininio režimo nusikaltimas, žuvo milijonai nekaltų piliečių: rusų, kazachų, ukrainiečių ir kitų tautų atstovų“. Taigi, leidžiama suprasti, kad nėra čia ko ukrainiečiams kelti triukšmą, nes to nedaro nei rusai, nei kazachai.

Iš tiesų bado, susijusio su vadinamąja kolektyvizacija, aukomis tapo ne tik ukrainiečiai, bet ir kitų SSRS tautų žmonės. Imta skelbti, kad ir pats Stalinas neplanavo visiškai sunaikinti ukrainiečių tautą. Rusijos oficialūs asmenys ir jiems tarnaujantys istorikai nuolat pabrėžia, kad masines represijas „kolchozų“ kūrimo metu vykdė ne tik rusai, bet ir žydai, lenkai bei patys ukrainiečiai. Savo ruožtu Ukrainos prezidentas, žymūs visuomenės veikėjai pagrįstai kelia klausimą, kad nors Stalinas neplanavo, pavyzdžiui, išžudyti visų lenkų, tačiau Katynės žudynės vertinamos kaip genocidas, o Ukrainos badmetis kvalifikuojamas kaip nusikaltimas. Na, pavyzdžiui, kaip pernelyg įsisiautėjusių čekistinių chuliganų išsišokimas. Tuo labiau kad daugelis jų (Jagoda su Ježovu, netgi maršalas Tuchačevskis) paties Stalino įsakymu buvo pastatyti prie sienos ir gavo kulką į kaktą. Tačiau netgi labiausiai užkietėję stalinistai nedrįsta paneigti, kad specialiai sukeltas 1932–1933 metų badas nebuvo politinis veiksmas. Juk puikiai žinoma, kad priverstinis visų maisto atsargų, grūdų, daržovių atėmimas iš Ukrainos valstiečių, peržengiant visas suvokiamas ribas, turėjo tikslą galutinai palaužti Ukrainos žemdirbių pasipriešinimą kolektyvizacijai. Tuo metu valstiečiai sudarė daugumą Ukrainos gyventojų, ir net 96 proc. jų buvo ukrainiečiai. Todėl visiškai neatsitiktinai pagrindinės masinės represijos vyko Kubanės ir Dono regionuose, kuriuose pasipriešinimas kolchozams buvo ypač didelis. Be to, bolševikai niekaip negalėjo atleisti Kubanės ir Dono žmonėms, kurie aktyviai kovėsi pilietinio karo frontuose, o prasidėjus kolektyvizacijai tas pasipriešinimas kilo iš naujo. Todėl Stalinas ir nusprendė sunaikinti milijonus. Juk „tautų tėvas“ to badmečio dienomis ne kartą ragino su šaknimis išrauti ir sunaikinti Ukrainos „petliūrininkus“ bei buožes. Tada visa Ukrainos teritorija buvo aptverta užtvaromis kaip vienas didelis koncentracijos lageris ir visi, bandantys bėgti nuo bado mirties, netgi mažamečiai vaikai, buvo šaudomi vietoje ar užkapojami kardais. Tų, kuriems pavyko pabėgti į didesnius Ukrainos ar Rusijos centrus, laukė ne ką geresnis likimas. Tokių bėglių gaudynės buvo rengiamos kasnakt ir kasdien. O kaimai, kuriuose dauguma valstiečių atsisakydavo stoti į „kolchozus“, buvo įtraukiami į juoduosius sąrašus. Tai reiškė, kad visi keliai į juos buvo uždaryti, konfiskuotos absoliučiai visos maisto atsargos, o gyventojai pasmerkti mirčiai nuo bado.

Aišku, teigti, kad bolševikinio režimo politika masinės kolektyvizacijos periodu buvo sąmoningai nukreipta sunaikinti ištisas etnines grupes ar tautas – ne visiškai teisinga. Tačiau aukos visiškai pagrįstai vertino tokią politiką kaip genocidą, nors tuo metu toks žodis nebuvo vartojamas. Ukrainiečiams, mirštantiems iš bado, nebuvo nė kiek lengviau nei taip pat marinamiems kitų tautų žmonėms.

Dabar Ukraina rengiasi Jungtinėse Tautose iškelti klausimą, kad būtų pripažinta genocidu 1932–1933 (ir vėlesnių) metų badmetis. Pabrėžiama, kad ukrainiečių tautai šis klausimas yra principinis, nes tai padėtų sumažinti priešpriešą tarp Vakarų ir Rytų Ukrainos, kur žmonės masiškai mirė nuo bolševikinio „golodomoro“. Žinoma, specialiai sukeltas badmetis ir milijonų žmonių pasmerkimas bado mirčiai skiriasi nuo Vokietijos nacių vykdyto holokausto ar armėnų žudynių Turkijoje. Todėl, tarptautinės teisės specialistų nuomone, atėjo metas papildyti 1948 metų Konvenciją dėl genocido įtraukiant į genocido apibrėžimą ir masines represijas, vykdytas siekiant sunaikinti atskiras socialines ar politines grupes. Tokiu būdu genocidu galima būtų vadinti ne tik sovietinį masinį terorą, bet ir terorą Kinijoje ar buvusioje Jugoslavijoje bei kitose komunistinėse šalyse. Keli žinomi rusų rašytojai paragino Kremlių bent jau viešai pasmerkti dirbtinai sukeltą 1932–1933 metų badą, kaip vieną iš gausybės sovietinių represijų elementų. Deja, dabartinė Rusijos valdžia visokiais įmanomais būdais mėgina to išvengti, o ukrainiečių ar kitų tautų atstovus, kurie drįsta reikalauti bent jau atgailos, bemat paskelbia „nepribaigtais“ buržuaziniais nacionalistais ar net fašistais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija