Tokios tokelės

Petras KATINAS

Nuėjus nuo politinės arenos Prancūzijos prezidentui Žakui Širakui, kuris tiesiog varžėsi su buvusiu Vokietijos kancleriu Gerhardu Šrioderiu, katras labiau įtiks Rusijos prezidentui V. Putinui, buvo manoma ir skelbiama, kad naujasis Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozy iš esmės pakeis Paryžiaus užsienio politiką. Beje, tik išrinktas N. Sarkozy leido suprasti, kad nenaudos tos antiamerikietiškos retorikos, kuria nuolat puikavosi jo pirmtakas Ž. Širakas. Deja, po vizito į Maskvą N. Sarkozy nuomonė Rusijos ir jos valdovo V. Putino atžvilgiu labai pasikeitė. Tuo metu, kai net gana palankus Maskvai ES pirmininkaujančios Portugalijos premjeras Rusijoje Dūmos rinkimus įvertino vykus nesilaikant demokratijos normų, Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy nustebino visą demokratinį pasaulį pasiuntęs sveikinimą Rusijos prezidentui V. Putinui ir šiltai pasveikinęs jį su rinkimų rezultatais. Tai sukrėtė netgi N. Sarkozy palaikančius Prancūzijos laikraščius. Pirmiausia stebimasi, kam naujajam Eliziejaus rūmų šeimininkui prireikė to pasveikinimo – juk buvo ne prezidento, o parlamento rinkimai, kurių demokratiškais nepavadino netgi Kremliaus šeimininko bičiuliai užsienyje. Be N. Sarkozy, analogiškus sveikinimus V. Putinui atsiuntė Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas ir Čečėnijos „prezidentas“, Rusijos didvyrio aukso žvaigždės kavalierius Ramzanas Kadyrovas! Netgi nesigirdėjo, kad su tokia pergale V. Putiną būtų pasveikinęs mūsų kaimynas Baltarusijos „batka“ A. Lukašenka. Todėl pasaulio žurnalistai ironizuoja, kad galbūt N. Sarkozy, kaip ir buvęs Vokietijos kancleris G. Šrioderis, tikisi, kad pasibaigus prezidentinei kadencijai bus įtaisytas į karališkai apmokamą tarnybą Rusijos „Gazprom“ ar panašioje energetikos oligarchų monopolistinėje bendrovėje. Tiesa, pasigirdo balsų, kad N. Sarkozy sveikinimą V. Putinui pasiuntė ne savo iniciatyva, o spaudžiamas Prancūzijos verslo ir finansų magnatų, kurie suinteresuoti investicijomis Rusijoje.

Kodėl gi Lietuvai ir jos diplomatams verta atkreipti dėmesį į tokį Prancūzijos prezidento, neperdėtai sakant, padlaižiavimą Maskvai? Ogi pirmiausia todėl, kad Prancūzijos įtaka Europos Sąjungoje gana didelė. Be to, neseniai Lietuvos premjero G. Kirkilo vizito į Paryžių metu būtent N. Sarkozy pasiūlė Lietuvai strateginę partnerystę, pabrėždamas, kad energetinis saugumas yra vienas iš ES prioritetų, todėl ir Lietuva kartu su Prancūzija turi dirbti šioje srityje petys petin. N. Sarkozy taip pat palaikė Lietuvos pasiūlymą kitų metų viduryje Paryžiuje surengti konferenciją energetinio saugumo klausimais, kuri būtų tarsi Vilniuje vykusio energetinio forumo tęsinys. Atrodytų, jog turint tokį užnugarį, energetinės priklausomybės nuo Rusijos mažinimo perspektyva ne tokia jau beviltiška. Bet matant, kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri ilgai gyveno komunistinėje Rytų Vokietijoje ir, atrodo, turėtų gerai žinoti, kad dabartinė Kremliaus politika tėra tiktai šiek tiek modernizuotos buvusių SSKP gensekų imperialistinės politikos tęsinys, netgi kalbėdama apie energetinį saugumą faktiškai palaiko Maskvą, kuri pajungia savo energetinėn (dujų) priklausomybėn visą Europą. Berlynas net nebandė priešintis vadinamajam Šiaurės projektui – dujotiekiui Baltijos jūros dugnu, apeinant Lietuvą, kitas Baltijos šalis ir Lenkiją.

Tai yra naująsias ES valstybes. Tai kurgi čia tas energetinis saugumas? Kaip rašė Didžiosios Britanijos laikraštis „The Financial Times“, baimindamasi dujų deficito, Vokietija ir kitos ES šalys nuolaidžiauja Maskvai ir atsisako pačios sau pripažinti, kad energetinis saugumas, bent jau kol kas, nėra užtikrintas. Ta energetinio bendradarbiavimo forma, kuria ES naudojasi šiandien, su tikruoju saugumu neturi absoliučiai nieko bendro ir yra tiktai žalinga. ES užmerkia akis, kai Rusija išstumia tas Vakarų kompanijas, kurios bando įsigyti bent jau dalį Rusijos dujų ar naftos telkinių. Tad visos Briuselio kalbos apie energetinės rinkos konkurencijos būtinumą kalbomis, deja, ir lieka. Kremlius tiktai šaiposi iš tokių deklaracijų ir sėkmingai pasirašinėja dvišales sutartis dėl dujų tiekimo iš Rusijos. Štai dabar Rusija ėmėsi sėkmingai kurti dujų tiekimo kartelį su kitu stambiu dujų tiekėju – Alžyru. Padedant ES narei Italijai! Pats Italijos premjeras Romanas Prodis pasikvietė į Romą „Gazprom“ vadus ir pasirašė su jais susitarimą dėl dar vieno rusiško dujotiekio „Pietų srautas“ tiesimo. Taigi, Italija faktiškai padėjo Rusijai sužlugdyti alternatyvaus dujų tiekimo projektą „Nabucco“. Tas „Pietų srautas“, kaip ir „Šiaurės srautas“, dar labiau pririš Europą prie Rusijos vamzdžio. Ir ne tiktai vamzdžio. Todėl visiškai teisus europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, perfrazavęs garsųjį Lenino šūkį, jog „tarybų valdžia Rusijoje yra visos šalies elektrifikacija“ į XXI amžiaus realiją: „tarybų valdžia Rusijoje ir visos Europos gazpromizacija“. Deja, kaip pareiškė vienas iš socdemų pirmininko pavaduotojų Vytenis Andriukaitis, jis visiškai nebijąs to „Gazprom“, nes jis, pasirodo, monopolizuodamas visą Europą, vykdo tiktai savo komercinius planus… O šventas naivume!

Nors Europos Sąjungos lyderiai lyg ir sukritikavo įvykusius Rusijos Dūmos rinkimus kaip nešvarius ir nedemokratiškus, visa tai buvo padaryta dėl bendro vaizdo. Jeigu Europos Parlamentinės Asamblėjos ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos vadovai lyg ir išreiškė savo nuomonę, kad rinkimai buvo tik prezidento V. Putino triukas, tai nei Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas, nei už užsienio politiką atsakinga komisarė Benito Ferero-Valdner jokių pareiškimų nepadarė.

Ką čia Europa ir Briuselio biurokratai. Štai JAV kongresmenai – respublikonas Denas Rorabakeris ir demokratas Bredas Šermanas – užsipuolė prezidento Džordžo Bušo administraciją, kad ji vykdo neteisingą politiką Rusijos atžvilgiu. „Rusija mato, kad JAV ir NATO plečia savo bazes pusėje buvusių sovietinių respublikų, bet mes kartu siekiame atimti iš Rusijos jos teisę bei teisėtus interesus už Rusijos sienų“, – dėstė kongresmenas B. Šermanas. O šis JAV Kongreso narys dabar užima svarbų postą – yra Kongreso pakomitečio karui su terorizmu vadovas. Jį visiškai palaikė kitas kongreso narys D. Rorabakeris: „Rusijos vyriausybė tiesiog privalo užtikrinti savo šalies interesų gynimą ilgalaikėje perspektyvoje. Jeigu tie interesai liečia dujas ir naftą bei jų panaudojimą, kaip savo interesų gynimo svertus, tai kodėl mes norime, kad ji elgtųsi kitaip?“

Taigi, tokios tokelės. Padėtis iš tiesų nekokia. NATO valstybių sostinėse jau nesigirdi kalbant apie NATO chartijos penktąjį straipsnį, kuriame sakoma, kad agresija prieš vieną jos narį yra karo paskelbimas visoms Aljanso valstybėms. O jeigu šio pagrindinio straipsnio nebus laikomasi, tai reikš Aljanso galą. Galima pacituoti profesoriaus Leonido Donskio žodžius iš jo neseniai paskelbto straipsnio „Klaipėdos“ dienraštyje: „Jei dabartinė Lietuvos politika nesikeis ir Rusijos slaptųjų tarnybų bei Kremliaus kontroliuojamas kapitalas toliau „orkestruos“ mūsų nacionalinę politiką, Rusijai net nereikės galvoti apie karinę invaziją. Mes patys tapsime Rusijos protektoratu ES ir NATO“.

© 2007 „XXI amžius“