Rusiškas išėjimas – kad vėl sugrįžtum

Petras KATINAS

Tokiu pavadinimu artimas Kremliui publicistas Michailas Barabanovas žurnale „Profil“ išspausdino straipsnį, liaupsinantį Rusijos pasitraukimą iš Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties, pasirašytos 1990 m. lapkričio 19 dieną. Ne tik M. Barabanovas, bet ir Rusijos generolai bei kariniai apžvalgininkai negailėdami pliekia pirmą ir paskutinį SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą ir tuometinį užsienio reikalų ministrą Eduardą Ševardnadzę, kad tie, pasirašydami įprastinės ginkluotės Europoje sutartį, „nubraukė visas sovietines pozicijas, pasiektas Įprastinės ginkluotės Europoje srityje. Šis aktas priminė siurrealizmo paveikslą. Praėjus keturiems mėnesiams po šios sutarties pasirašymo, buvo paleistas Varšuvos blokas, o šio bloko narės nedelsdamos ėmė orientuotis į NATO“. Dėl ko nutraukta 1990 metų sutartis, paaiškinama gana paprastai. Pasirodo, Rusijos karinės pajėgos buvo labai susilpnintos, jėgos išsklaidytos, o prie Rusijos naujųjų vakarinių sienų faktiškai nebuvo jokių pajėgų. Pasitraukus iš šios sutarties, anot M. Barabanovo, „ypač turint galvoje priešišką Pabaltijo respublikų politiką Rusijos atžvilgiu, taip pat gana neaiškią Ukrainos politiką, prie šių respublikų sienų bus dislokuotos nuolat kovinėje parengtyje esančios mūsų karinės pajėgos. Svarbu, kad į tą regioną bus permestos karinės pajėgos iš Rusijos azijinės dalies. Tai leis Rusijai sudaryti efektyvų karinį potencialą siekiant paveikti Pabaltijo ir Ukrainos užsienio ir vidaus politiką“. Taigi pasakyta pakankamai tiesiai ir aiškiai, kodėl Maskva pasitraukė iš sutarties. Kaimynams bus daromas ne tik energetinis, ekonominis, bet ir grėsmingas karinis spaudimas. Todėl jokiu būdu negalima atmesti ir ginkluotų provokacijų galimybės, netgi karinio įsiveržimo, jeigu, pavyzdžiui, bus „pažeistos“ Rusijos piliečių, gyvenančių Lietuvoje, ar vietinių rusakalbių „teisės“. Tokias provokacijas surengti – juoko darbas. Papildomų kovinių pajėgų dislokavimas „Pribaltikos“ pasienyje suteiks galimybę diriguoti Baltijos valstybių vidaus politikai. Tai jau šis tas naujo ciniškoje Kremliaus politikoje. Bent jau iki šiol oficialiai Maskvoje nebuvo kalbama apie tokį grubų karinį spaudimą formuojant „Pribaltikos“ vidaus politiką. Ir kodėl gi nemosuoti bombomis ir raketomis, jeigu pačioje Lietuvoje, netgi Latvijoje, kurią staiga ėmė girti aukšti oficialūs Rusijos asmenys (net ištisus dešimtmečius Rygą keikęs Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas staiga pagyrė Latviją už „protingą politiką“. O ta protinga politika pasireiškė tuo, kad Latvija faktiškai atidavė rusų verslo rykliams visas svarbiausias ekonomikos sritis), o ir vietinės penktosios kolonos labai suaktyvino savo darbą. Juk neatsitiktinai dar nespėjus nutilti naujametiniams fejerverkams, Rolandas Paksas, Rusijoje pagirtas kaip neišdavęs priesaikos sovietų armijai, pareiškė, kad po rudens Seimo rinkimų jo partija be jokių koalicijų suformuos vienpartinę „Tvarkos ir teisingumo“ vyriausybę, o pinigų rinkiminei kompanijai bus tiek, kiek reikės. Tuo pasirūpins viešųjų ryšių specialistai, tiksliau, Rusijos saugumo tarnybos, kurios, paties R. Pakso žodžiais, jau darbuojasi jo naudai. Netrukus pradės savo darbą ir paksininkų radijo stotis, pavadinta „Laisvoji banga“, kuri skleis vien tiktai R. Pakso nuostatas bei nurodymus. Žinoma, tokias pačias, kurias dabar skelbia Rusijos oficialusis radijas „Golos Rosiji“. Tuo galima nė kiek neabejoti. Ir visai nesvarbu, kad pagal įstatymus rinkiminė kampanija gali prasidėti tiktai rudeniop. Paksininkai ir tie, kas juos tampo už virvučių, į tai nekreipia absoliučiai jokio dėmesio.

Rusijos armijos oficiozas dar papildo, kokią naudą turės Maskva, pasitraukusi iš Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties: „Svarbiausias uždavinys yra šiaurinio flango stiprinimas. Juk dabar tiktai juokas ima, kai, pavyzdžiui, kaimyninės Suomijos karinės pajėgos viršija mūsiškes. Todėl dėl susiklosčiusios geopolitinės situacijos Europoje ir didėjančios įtampos santykiuose su Pabaltiju tokia padėtis pasidarė absoliučiai nebepakenčiama. (…) Svarbiausia tai, kad nuo šiol Rusija tampa visiškai nepriklausoma savo karinio potencialo stiprinimo srityje. Rusija turės tiek kariuomenės, kiek laikys būtina, ir dislokuos ją ten, kur reikia, bei aprūpins kariuomenę viskuo, kas įmanoma. Pagrindinis Rusijos interesas – sukurti tokią karinę mašiną, kuri užtikrintų jai visišką veiksmų laisvę, ypač neramių kaimynų atžvilgiu. O Įprastinės ginkluotės sutartis buvo numatyta Vakarų politikų, kurie sugalvojo būdą kontroliuoti Rusijos ginkluotąsias pajėgas ir jos ne tik karinę, bet ir užsienio politiką. O sutarties galas reiškia Rusijos išsilaisvinimą nuo bet kokios kontrolės ir suteikia galimybę spręsti svarbiausius nacionalinius uždavinius“. Ir toliau įvardijami tie nacionaliniai uždaviniai: mosuojant kariniu vėzdu, ypač buvusioms „Pribaltikos respublikoms“, paprasčiausiai susigrąžinti jas. Gal ir neokupuojant kaip 1940 metų vasarą, bet per savo statytinius, kurių yra daugiau nei pakankamai, kad būtų galima tvarkytis Lietuvoje kaip savo namuose.

Gana keistai po tokių atvirų grūmojimų iš Maskvos Lietuvos premjeras G. Kirkilas prieš Kalėdas vykusiame Baltijos valstybių premjerų susitikime Taline, pažymint jų priėmimą į Šengeno erdvę, ėmė šnekėti, kad Šengeno erdvė jokiu būdu negali būti aklinai uždaryta kaimynams iš Rytų. Pirmiausia, iš Rusijos ir Baltarusijos. Galime manyti, kad Lietuvos Premjeras dar nesupranta, jog Lietuva jau yra ES narė, į kurią atvykti ir apsigyventi iš trečiųjų šalių be jokių leidimų nelabai galima. O įstojimas į Šengeno zoną mus dar labiau įpareigoja saugotis nuo bet kurių nesveikų įtakų šiai zonai. Aišku, tokiu rūpesčiu „vyresniaisiais broliais“ nėra ko stebėtis. Tokių rūpintojėlių perpildyta ne tik socdemų partija, bet ir „valstiečiai“, vadovaujami, anot gyvuoju klasiku paskelbto rašytojo Juozo Erlicko, „kunigaikštienės Drakulos Pruskajos“, jau nekalbant apie paksininkus. Šiomis dienomis iš vieno socdemų veikėjo teko išgirsti žodžius, kad Rusijai padidinus dujų kainas tas žingsnis suartins Lietuvą su Rusija… Esą Rusija, pakeldama dujų kainą iki vidutinių europietiškų kainų, pademonstravo, kad dar labiau nepadidino jų tiktai todėl, kad pademonstruotų nedaranti spaudimo Lietuvai. Dar daugiau, tas premjerui artimas partietis išdėstė, jog tokiu būdu Maskva sudavė smūgį konservatoriams, kurie tik ir ieško būdų kabinėtis prie gera Lietuvai darančios Rusijos. Pasirodo, Rusija net pasirengusi padėti mums pratęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą. Tai turėtų dar labiau pagerinti santykius su Rusija. Šiaip ar taip, anot Lietuvos temomis rašančio rusų žurnalisto J. Siurovo, teks nustoti kolioti ir šmeižti Rusiją, tą didžiąją kaimynę, nuo kurios energetinių resursų priklauso absoliučiai visa Lietuvos ekonomika. Todėl, kaip išdėstė J. Siurovas, Lietuva turi pasekti Latvijos ir naujos vyriausybės valdomos Lenkijos pavyzdžiu, kurios jau suprato, kad be Rusijos neišsiversi. Ir tai, kad su Rusija visi nori broliautis, pabrėžia ne vienas Maskvos dienraštis. „Tokių susidarė didžiulė eilė“, – džiaugiasi kitas Kremliaus „organas“ dienraštis „Komsomolskaja pravda“.

Taigi Rusija visiškai atskleidė savo politikos kortas. Pirmiausia prispaudžiant „Pribaltiką“ ir Ukrainą. O kas dėl Lietuvos įsiliejimo į Šengeno zoną, tai šiuo klausimu, atslūgus euforijai, pasigirdo ir kitokių susirūpinimų. Rimti apžvalgininkai būgštauja, kad sienų nebuvimas sukels dar didesnę lietuvių migraciją. Ir išvažiuos daugiausiai išsilavinę, fiziškai stiprūs ir pajėgūs žmonės. Negalima atmesti ir potencialių nusikaltėlių antplūdžio. Naivu būtų manyti, kad banditai ir sukčiai atvyksta tiktai iš Rusijos. Europoje, ir senojoje, o ypač naujojoje, tokių netrūksta. Neatsitiktinai Didžioji Britanija ir Airija gana skeptiškai žiūri į Šengeno erdvės plėtrą. Jau dabar Austrijoje ir kitose ES šalyse kilo didelis nerimas dėl to, kas bus, kai 2011 metais į Šengeno zoną įeis Rumunija ir Bulgarija. Negalima pamiršti ir to, kad Rusijos piliečiai, gavę vienos Šengeno zonai priklausančios šalies vizą, galės laisvai vykti į visas 24 valstybes.

© 2008 „XXI amžius“