Nenorėčiau, kad Lietuva „suputinėtų“

Vytautas Landsbergis

2007 m. gruodžio 9-ąją Kauno Karininkų ramovėje buvo paminėta prieš 50 metų sovietinių okupantų ir jų kolaborantų nukankinto Lietuvos didvyrio Adolfo Ramanausko žūtis ir jo gimimo 100-metis. Tarp pranešimų išsiskyrė vieno žymiausio Lietuvos politiko, pirmojo Lietuvos valstybės vadovo, dabar Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio kalba. Ypač buvo svarbi ta kalbos dalis, kurioje europarlamentaras įvertino tarptautinę Lietuvos padėtį Rusijos politikos kontekste.

Skaitytojams pristatome svarbiausias kalbos dalis.

Praeitis, kurią kartu minime, nėra tik praeitis – mums ji gyva ir turi būti gyva ne tik mums. Ji apšviečia ateitį – ir turime žvelgti į ateitį.

Išmėginimų buvo ne tik praeityje. Išmėginimų yra ir šiandien, o ne mažesnių negu šiandien, gal panašių į tuos, kurie buvo praeityje, gali ištikti rytoj. Į anų laikų išmėginimus Lietuva atsakė nepaprastai atkakliu organizuotu pasipriešinimu. Tai lėmė dvasia ir motyvacija, sąmoningas suvokimas, dėl ko ir už ką kovojama. O laisvės dvasia buvo tiesiog prievartos atmetimas, pasibjaurėjimas prievartautojais ir laisvės atėmėjais. 1949 m. vasario 16 dieną buvo priimta Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio vadų pasirašyta deklaracija, kuri yra laikinoji Lietuvos konstitucija, nubrėžta tam laikui, kai okupantas išeis iš Lietuvos. Gaila, kad rašydami Kovo 11-osios laikinąją konstituciją neturėjome šios Konstitucijos. Ji dar buvo paslėpta – neatkasta, nepaskelbta. Jos pagrindas buvo apsisprendimas eiti iki galo.

Kuo mes atsakysim į šių laikų išmėginimus? Dabar sakoma: nauji laikai, viskas kitaip. Antai Lietuva ir nepriklausoma, ir apsaugota NATO demokratinių valstybių šeimoje. Tačiau kai kada, – manau, visi suprantame – išmėginimų būna labai įvairių. Ne vien karinių, nes ir NATO negali kiekvieną dieną ginti mūsų sąmonės. Mes patys turime ginti savo sąmonę – visuomenės, aplinkos, jaunimo sąmonę nuo jos užvaldymo. Žinoma, jeigu nedraugiškos jėgos kokiu nors provokaciniu ir ginkluotu judesiu pultų, tai mes turime būti pasiruošę pirmiausia atsakyti patys. Kai politikai kartais pradeda šnekėti: NATO mus apgins, mums nebereikia rūpintis Lietuvos gynyba, tik atlikim savo pareigą tarptautinėse misijose ir to pakaks – aš sakau: tai neteisingas supratimas. Jeigu civilinė politinė valia verstų kariuomenę mažinti pasirengimą gintis savo žemėje, gintis nuo pirmos akimirkos, tai reikia rasti būdų visuomenės pasirengimui priešintis, jeigu taip atsitiktų. Nereikia didelės vaizduotės. Mes praėjome ne tik kalnus – mes praėjom bedugnių kraštu, galėjo būti ir ne viena Bražuolė, ir dar toliau jų gali būti kaip pretekstas kokiam desantui, kokiam įžengimui „kontroliuoti gyvybiškai svarbaus geležinkelio“, kaip buvo padaryta Gruzijoje, kai nuvertė prezidentą Z. Gamsachurdiją ir sustabdė nepriklausomos Gruzijos pažangą. Taigi Rusijos invazija iš Juodosios jūros pusės buvo įvykdyta tuo pretekstu, kad reikia apginti geležinkelį. Tokių pavyzdžių gali rasti kiek nori. Mąstysena nesikeičia arba pastaruoju metu ji keičiasi į blogą pusę. Turime suvokti, kad NATO yra didelė jėga, tačiau mes esame paribio šalis, pirmoji, kuri bus geografinis taikinys, jeigu reikės panaudoti jėgą, jeigu neužteks vidinio ideologinio diversinio griovimo, kultūrinio užvaldymo ir tiesiog papirkimo. Mat naujasis ir visa nugalintis naujojo Rusijos imperializmo ginklas yra neriboto dydžio kyšiai aukštiems demokratinių valstybių pareigūnams bei galingoms tarptautinėms kompanijoms, kurios diktuoja politiką. Jeigu joms pasiūlomas didelis pelnas už negarbingą elgesį, tai matome, deja, ir negarbingą elgesį.

Rusijos neoimperializmas kalba atvirai, kasdien vis atviriau ir agresyviau, todėl ir apie jį reikia kalbėti atvirai. Galų gale ir Vakarų sostinėse, ir Europos Sąjungoje pradedama suvokti, kad visokie šnekėjimai: Rusija dabar kitokia, jau ji demokratinė, ji bendradarbiauja, ji – Vakarų partneris, yra nerealūs, nes iš tikrųjų yra kitaip. Kadaise naujos modernios bolševikų imperijos kūrėjas Leninas vadino tuos Vakarų politikus „kurčnebyliais“ ir labai aiškiai sakė, kad mes padarysim taip, kad kurčnebyliai patys sumokės už virvę, ant kurios mes juos pakarsim. Šiandien kalbama beveik taip pat atvirai: Rusijai reikia Vakarų pinigų, kad ji su jų pagalba galėtų užvaldyti Vakarus. Agresyvus elgesys, kurį dabar demonstruoja Putino Rusija, slepia baimę. Net sunku suvokti, iš kur tokia baimė kad ir prieš vadinamuosius rinkimus, nors jų rezultatai buvo aiškūs nežinia kada. Kodėl toji valdžia taip save kompromitavo daužydama ir vaikydama poros dešimčių žmonių demonstraciją, kuri lyg nieko ir nereiškia, negali reikšti? Tačiau tai faktas, kurį pastebi tarptautiniai stebėtojai, kad Rusijos totalinė valdžia yra kupina baimės. Jai vaidenasi visokios revoliucijos. Įkūrė „hitlerjugendo“ judėjimą, kuris turėtų stabdyti nepasitenkinusį, demokratijos ir laisvės reikalaujantį jaunimą, kad abi pusės galų gale kautųsi tarpusavyje.

Dar šiek tiek pasinaudosiu galimybe iškelti porą momentų.

Štai visa sistema Rusijoje veikiančių, galiojančių įstatymų, kurie yra atviros agresijos įstatymai. Vienas jų – įstatymas, kuris nustato specialias privilegijas Rusijos kariškiams ir jų šeimoms, jeigu jie žus arba bus sužeisti ginkluotų veiksmų metu Baltijos valstybėse! Tai dabar veikiantis įstatymas. Jis galioja nuo 1993 metų, kuomet kai kuriose Baltijos valstybėse dar buvo Rusijos kariškių, nors jiems niekas negrėsė, kad turėtų gintis ginkluotais veiksmais. Pagaliau, jų ten jau seniai nėra, ir Europos Parlamentas viename savo dokumentų priėmė reikalavimą, kad tokia nuostata turėtų būti išbraukta. Rusijos Dūma gali per penkias minutes priimti pataisą: išbraukti Baltijos valstybes, nes tai – anachronizmas. Mes ten įrašyti kartu su Tadžikistanu, Čečėnija kaip karštosios vietos, kur gali būti panaudotos Rusijos ginkluotosios pajėgos, ir už tai numatomos specialios socialinės garantijos. Taip yra ir palikta. Mes esame ta karštoji vieta, kur galbūt bus panaudotos Rusijos ginkluotosios pajėgos. O jei reikės panaudoti, tai kariškiams iš anksto suteikiamos garantijos.

Ten priimti įstatymai dėl terorizmo, įteisinantys valstybės terorizmą ir praktiką, kaip antai teisė – pagal įstatymą! – naikinti Rusijos priešus bet kurioje pasaulio dalyje. Jeigu žudomi žmonės Londone ar dar kur nors, tai viskas „pagal įstatymą“. Rusija jų už tai nebaus. O į ten, kur juos baustų, Rusija jų neišduos, jie jau Dūmoje. Tam, kuris dabar sunkiai kaltinamas žmogžudyste, kokie nors britų parlamentarai spaus ranką, kai atvyks parlamentinės delegacijos. Pasaulis stumiamas į visišką absurdą, jis turi pripažinti Rusijos teises žudyti priešus pagal įstatymą.

Leista sukurti privačią „Gazpromo“ kariuomenę. Jau yra toks įstatymas, Dūma priėmė, V. Putinas pasirašė. Pats „Gazpromas“ nėra privati kompanija. Tai valstybės kontroliuojama kompanija. Bet galima leisti dūmų uždangą: jeigu kur nors nutars panaudoti „Gazpromo“ kariuomenę, tai bus ne Rusijos, o benamė „Gazpromo“ kariuomenė, kuri štai gina visiems svarbius interesus, pavyzdžiui, vamzdį Baltijos jūroje. Tikriausiai Baltijos jūroje pastatys karo laivyną, kad vamzdis būtų ginamas nuo estų teroristų. Ir stovės prie mūsų krantų, tariamai „neutraliuose“ vandenyse, Rusijos karinis laivynas. Putininė Rusija sakys: čia mūsų daiktas, mes turim ginti. Jau jie nuplaukė iki Šiaurės ašigalio, įsmeigė pagaliuką ir pasakė: čia mūsų dugnas. Betrūksta, kad tokiu būdu ir laivyną pastatytų.

Atskiras klausimas dėl procedūrų, kaip jas reikia atlikti prisijungiant prie Rusijos Federacijos kitas valstybes arba kitų valstybių dalis. Viskas įstatyme paprastai pasakyta – kitų valstybių arba kitų valstybių dalių prisijungimas prie Rusijos! Žinoma, laisva valia, savanoriškai, kaip Lietuva 1940 metais, kaip savanoriškai po to važiavome. Niekas nesikeičia. Nebent aplinkybės kitokios: nėra pasaulinės sumaišties kaip1939 metais, nėra slaptų Stalino ir Hitlerio sutarčių, tad gal ir truputį sunkiau ką nors panašaus daryti. Tačiau pasirengimas ką nors daryti – neabejotinas.

Įstatymai dėl terorizmo, beje, praplėsti, o pats terorizmas suprantamas kaip bet koks vadinamasis ekstremizmas, net demonstracija prieš valdžią jau yra ekstremizmas. Rusijos Vidaus reikalų ministerijoje (tai paskelbta daugiau kaip prieš metus) guli slapti patvirtinti įsakai, jie neviešinami, tačiau jeigu kiltų didelių demonstracijų prieš valdžią, gali būti panaudoti. Tie įsakai nustato, kad pareigūnas, atsakingas už tvarkos palaikymą, pats sprendžia, ar šaudyti į minią, ar dar nešaudyti. Nereikia nei parlamento, nei prezidento dekreto – nuspręs koks nors Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės pulkininkas ar generolas. Žinoma, jam bus telefonu pasakyta, ką daryti.

Yra dar požiūris į prarastas teritorijas. Mes irgi esame „prarasta Rusijos teritorija“. Apie tai kalbama pakankamai atvirai aukščiausiu lygiu: štai, praradom „Pribaltiką“, praradom... Tai gal reikia atgauti, juk neteisinga ką nors prarasti? Taigi požiūriai – visiškai priešingi tarptautinei teisei, žinoma, ir mūsų teisei, mūsų buvimui. Esama užmačių, ir jos jau realizuojamos, apskritai paneigti tarptautinę teisę. Rusija savo aukščiausių asmenų lūpomis atvirai atmeta tokias nesąmones, kaip „visuotinai pripažinti“ principai, visuotinės „tarptautiškai pripažintos žmonių teisės“, demokratijos principai. Sako: „eikit sau, mes turim savo principus. Mūsų ne blogesni principai ir ne blogesnė demokratija. O jeigu norit mums primesti tuos „visuotinius“ principus, tai čia kolonializmas! Mes jūsų kolonializmui nepasiduosim!“ O kokiu būdu nepasiduosi? Primesi pirmiausia požiūrį, kad gali būti įvairūs demokratijos ir žmogaus teisių supratimai. Net žmogaus teisė gali būti sutrypta – tai irgi stipresnio teisė.

Tai štai, jeigu norim matyti, vėl matom dvi kultūras, dvi mąstysenas – viena prieš kitą. Reikia sugyventi, bet reikia ir suprasti, kad tai yra ir kas gali įvykti. Vienas momentų yra propagandinis psichologinis karas, kuris jau vyksta, ir ideologinė okupacija, kuri irgi jau vyksta. Ją turim matyti. Tai mūsų valstybinio susipratimo ir pagrindų išplovimas, tai vadinamosios revizijos, kurias kai kada skelbia ir vienas kitas Lietuvos istorikas, vienas kitas politikas, neva mums reikia „revizuoti“ savo požiūrius. Iš Kremliaus, žinoma, mielai laukia, kol mes revizuosim savo požiūrius į nepriklausomybės atgavimą, išsaugojimą, praradimą. Čia patenka ir išsivadavimo kovos, pasipriešinimas. Jis buvo vienintelė teisėta Lietuvos valdžia – tą sako Lietuvos įstatymas. A. Ramanauskas-Vanagas ir jo draugai, Lietuvos pasipriešinimo vadai, tuo metu buvo aukščiausia ir vienintelė teisėta Lietuvos valdžia. Tą sakau ne aš ar kas nors – tą sako Lietuvos įstatymas. O šiaip, kai apsidairai, tai kas ką nori, tą fantazuoja. Šneka, ką nori, tartum nebūtų įstatymų. Net valstybės pareigūnai neišmano savo valstybės įstatymų.

Štai kodėl turime būti pasiruošę ir neišplauti, nesusilpninti viduje, nes tai gali būti labai pavojinga stadija pasirinkus palaužti mus valstybiškai. Galbūt palikti kokia valstybėle, įkišta iš anksto į Europos Sąjungą. Kodėl gi ne? Turėti savo agentūrą Europos Sąjungos viduj! Supraskime, kad nebus jokio džiaugsmo, jei mums leis dar pabūti tariama valstybėle. Arba mes esame tikra valstybė, arba būsime paniekinti.

Galime būti paniekinti ne tik iš Rytų. Jeigu pasiduosime šlykščiai intrigai pasmerkti generolą Arvydą Pocių dėl jo pakreiptų žodžių piktybiško interpretavimo – atšaukti jį iš pareigų NATO, tai jūs įsivaizduojate, kaip Lietuva atrodys. Tokios Lietuvos jau nėra. Jau jai liepia, ką turi daryti, kad sukompromituotų save ir pati save pažemintų.

Buvo neseniai toks popierius, už kurį Lietuvos Seime pabalsavo 66 tartum protingi žmonės. (Čia turima galvoje Seime vykęs balsavimas, patvirtinant L.Graužinienės vadovaujamos komisijos dėl J. Abromavičiaus žūties; tuo balsavimu buvo pripažinta, kad kai kurios partijos yra „susijusios su teroristais“, beje, taip ir neatskleistais – Red.) Tai irgi tam tikras ženklas, kad toji tvarka, kuri buvo Stalino laikais ir kuri dabar kartu su Stalino garbinimu grįžta kaip rusišku žodžiu vadinamas „bezpredielas“, gali pasireikšti. Lietuvoje irgi yra „bezpredielo“ ženklų. Antai balsavimas, kai salėje esančių balsais galima daug ką priskirti kam nori, nuteisti kaip nori. Tarsi Prancūzų revoliucijos įkarščio laikais dauguma nurodo, kam nukirsti galvas. Taip ir nukirsdavo opozicijai galvas. Tai 1937-ieji metai. Jau tai vėl vyksta Rusijoje – ten teismų nebėra, dažnas teismas – tik Kremliaus įsakymų vykdytojas, įforminantis priešų sutvarkymą. Arba tų, kurie dar nepasiduoda jo kontroliuojamoms mafijoms. Lietuvoje yra tokių požymių. Nenorėčiau, kad Lietuva „suputinėtų“, todėl reikia kalbėti atvirai. Aš ir kalbėjau atvirai.

Kalba, pasakyta Kauno Karininkų ramovėje 2007 m. gruodžio 9 d.

© 2008 „XXI amžius“