„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 m. sausio 9 d., Nr. 1 (160)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Karščiuojanti planeta ir pypkės

Vilius Bražėnas

Šį rašinį išprovokavo įkyri, vienšališka propaganda, spekuliuojanti planetos atšilimo klausimu. Prieš keletą metų nuskambėjo aplinkosaugininkų pavojaus signalas: tirpsta Afrikos Kilimandžaro ledynas! Tuoj „autoritetai“ paaiškino, kad tai vyksta dėl Žemės katastrofiško atšilimo, kurį sukėlė žmogaus veikla. Veiklos padariniai – įvairaus deginimo skleidžiami dūmai ir šiluma, transporto priemonių išmetamos dujos ir nesuskaičiuojami kiti dalykai.

Neseniai pasibaigė Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) sušaukta milžiniška konferencija, skirta mūsų planetą gelbėti nuo atšilimo. Jeigu tikėsime, kad planetos atšilimą sukėlėme mes, žmonės, tai derėtų kiekvienam iš mūsų prisiimti dalį atsakomybės. Esu jau ne kartą prisipažinęs jaučiąs kaltę už Kilimandžaro kalno ledo tirpimą: keliolika metų rūkiau pypkę, paskleidžiau dūmus ir šilumą, ir negaliu įrodyti, jog visa tai nenuslinko į Afriką. Be to, valgiau duoną, dėvėjau rūbus, naudojau įrankius, gėriau vaistus. Visa tai ir dar kita reikalavo daug naftos, dujų ir kitokio kuro kombainams, transportui, kaitinimui ir šaldymui. Visa tai esą sukėlė šiltnamio efektą atmosferoje. Tad išeitų, jog dalis kaltės ir šiose srityse gulasi ant mano pečių. Tačiau neprisiimu kaltės už klimatologų įrodytus klimato pakitimus, kurie įvyko, kai dar nebuvo nei mano pypkės, nei kombainų, nei duonos kepyklų, nei sunkvežimių. Kas nors turi įrodyti mano ir kitų lietuvių kaltę už senus klimato pasikeitimus, kurių pasekmes regime šiandien.

Kaip, pavyzdžiui, be lietuviškų pypkorių ir lietuviškos duonos kepyklų pagalbos ištirpo į mūsų žemes atslinkę ledynai, išrėžę Nemuno, Neries, Dubysos upių vagas? Kuriuo būdu, be mūsų miestų taksistų ir autobusais, automobiliais, traukiniais pas mamas šv. Kalėdas švęsti skubančių mūsų tautiečių įtakos, po arabų kraštų smėlynais kadaise buvusių džiunglių ir gyvūnų likučiai pavirto į naftą? Iš smėlio naftos neišspausi.

Skaičiau (ne JTO parinktų) mokslininkų teiginius, jog viduramžiais Grenlandija (Green land – žalias kraštas) buvusi šiltesnio klimato dalimi. Ir anų laikų vikingai, ko gero, pasiraitę marškinių rankoves buriavo šiltame šiauriniame Atlante!

Visa ekologinė isterija ima panašėti į pasaulinės valdžios utopijos fanatikų planą įvaryti žmoniją, per globalinę klimato kontrolę, į globalinės vergijos Gulagą.

Jau girdėjome, kad 1948 metais Hagoje Čerčilio sušaukto Europos kongreso viena iš rezoliucijų buvo pareiškimas, kad ES sukūrimas bus svarbus žingsnis į pasaulinę valdžią. Negi mūsų politologams nieko nesako „varpai“, retkarčiais skambinantys Eurazijos melodiją? Ar jiems nieko nesako Europos prezidento posto įvedimas? Nejaugi „globalizmo“ žodį tabu pavertę mūsų politologai atsibus tik tada, kai į jų išminties kabinetų duris pasibels Eurazijos GPU ar ES gestapas?

Ką turėtų daryti jau dabar žmonės su žmogiška tautine sąžine? Veiklos taikinį nurodo globalizmo architektai: tauta. Tautinė sąmonė, iš šeimos ryšio gimęs tautiškumas – „nacionalizmas“ yra, šalia susipratimu pagrįsto valstybiškumo, pagrindinė kliūtis į tautas naikinančios globalinės valstybės sukūrimą. Globalistų tikslas – panaikinti tautas. ES tautų tikslas turėtų būti išgelbėti tautas. Laimei, yra ženklų, jog Europos Sąjungoje ne mes vieni sielojamės tautos išlikimu. Todėl pirmiausia ir reikia rūpintis tautos išlikimu, o ne globalistų kontroliuojamos planetos temperatūra. Žiniasklaida nutyli nuo JTO nepriklausomų mokslininkų teiginius, jog viduramžiais, tarp 800 ir 1300 m. pr. Kr., planetos atšilimo ciklo metu planetos paviršiaus ir vandenynų temperatūros galėjusios būti gerokai aukštesnės negu dabar. Yra manančių, kad dėl Golfo srovės sutrikimo gali atšalti Europos klimatas. Aišku, ginčytinos ir tos prielaidos, kaip ginčytina ir Nobelio laureato Alo Goro (Al Gore), gal tik „beržo lapo ant katino uodegos užkritusi“ klimatologinės katastrofos teorija. Ypač kai šį kartą „katinui ant uodegos“ užkrito ne lapas, o Nobelio taikos premija. Veik po visų taikos ir literatūros premijų JAV dešinieji apie apdovanotąjį sakydavo: „Nežinojau, kad jis komunistas“. Atseit, su maža išimtim – jie būdavo bent jau raudoni.

Nesakau, kad Alas Goras yra komunistas. Tačiau apie jo tėvo, JAV senatoriaus, ir jo paties politikos aukštybėn iškilimo finansinę laiptinę gan smulkiai esu aprašęs (bene tik ne „Laisvoje Lietuvoje“) praėjusių JAV prezidentinių rinkimų vajaus metu. Gorų politinės laiptinės laiptai buvo nukloti raudonu kilimu. Jį nutiesė naftos magnatas Armondas Hameris. O jo tėvas Julius Hameris buvo JAV komunistų partijos steigėjas. Nenuostabu, kad Armondas nutiesė bolševikams pelningo verslo kelius į dolerių aruodus. Ne be reikalo jis girdavosi ant savo stalo turįs Lenino portretą su parašu ir įrašu: „Mano draugui Armondui Hameriui“.

Prieš porą dešimtmečių išviešinus ligi tol įslaptintus „Venona“ žvalgybos dokumentus paaiškėjo, kad Alo Goro šeimos politinis mecenatas buvo SSRS agentas (o vadinosi kapitalistu). Sakoma, kad ir jo vardas buvęs parinktas pagal bolševikų simbolį: „ranka ir kūjis“ – „Arm and hammer“.

Tad štai kaip gali susiklostyti faktai ir idėjos atidžiau pasvarsčius mūsų planetos atšilimo ir atšalimo ciklus, globalizmą ir nacionalizmą, Nobelio premijas ir lietuviškas pypkes. O kur dar saulės veiklos galima įtaka į jos planetų klimatą! Ypač kai pastebimas sutapimas su pakitimais saulėje ir žemėje. O žmogus, išsipūtęs „lyg varlė prieš jautį“, mano savo veikla galįs sugriauti Dievo sukurtą pasaulį. Žmogus gali užteršti ežerus, upes, girias ir savo smegenis, bet ne jo valioj ir galioj pakeisti planetų ir saulės sistemas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija