Ar kompiuteriai sustabdytų Lukašenkos žygį į valdovų rūmus?

Vilius Bražėnas

Staiga pasigirdo kalbos apie planus Lietuvos Respublikos karines pajėgas performuoti į grynai „profesionalų“ kariuomenę. Vadinasi, kariuomenėje nebebus šauktinių – pilietinę karinę prievolę atliekančių jaunuolių, o tik neaiškaus plauko ir lojalumo samdiniai. Pasirodo, tai LR krašto apsaugos ministro, kariuomenės vado ir, matyt, kitų aukšto rango karininkų siūlymas.

Esu buvęs Lietuvos Pirmosios Respublikos atsargos karininkas, 1937 metais pakeltas jaunesniuoju leitenantu. Dabar esu vadinamas „dimisijos leitenantu“. Todėl mano bandymas polemizuoti su generolais kai kam gali priminti anų dienų karišką anekdotą. Grandinį (žemiausio laipsnio kareivį) prigriebia jo nepasveikintas generolas. „Tamsta generole, – ginasi grandinis, – ką pagalvos eiliniai matydami, kad mes, viršininkai, ginčijamės?“

Tačiau šiuo atveju anekdotai sau, o tikrovė sau: dimisijos leitenantui dėl ginčų tenka pamiršti bet kokią galimybę prisistatyti viso pasaulio karvedžių viršininkui Mykolui arkangelui (jei, žinoma, pavyktų priartėti prie Šviesiausių Vartų) aukštesniame negu leitenanto laipsnyje. Tad peržengiu Rubikoną ir sakau: „Ponai aukšti ir dar aukštesni viršininkai, tris kartus pamatuokite dabartinėje geopolitinėje padėtyje esančios LR kariuomenės reformą, ir tik tada kirpkite „profesionaliomis“ žirklėmis. Nenuginkluokite Tėvynės!“

Atiduosiu karišką pagarbą kiekvienam aukštesnio laipsnio viršininkui, tačiau mane, nugyvenusį geroką amžių ir gyvenusį net po 12 vėliavų (režimų), iš toli ir arti mačiusį daug „aukštų“ viršininkų, retai sukrečia tituluoto asmens nuomonė. Lyg būčiau įgijęs imunitetą titulams. Pripažįstu pirmumą sričių autoritetams, kad ir be didelio titulo.

Spaudoje skaičiau, kad ant mūsų kariuomenės reformų kritikų galvų šalto vandens užpylęs vienas NATO štabo generolas. Jis nurodęs būtinumą sukurti profesionalų kariuomenę. „NATO generolo“ titulas savaime manęs nesukrėtė. Gal todėl, kad apie 1982 metus net į mano paskaitų per Vašingtono valstiją turą metu, „jaunesniojo leitenanto“ V. Bražėno minčių pasiklausyti atėjo admirolas Džeimsas Raselis (James Russell). Žinoma, jau būdamas atsargoje. O į atsargą jis išėjo iš NATO „dešiniojo sparno“ viršininko pareigų. Jo žinioje buvo Viduržemio jūros laivynas, pietinės Europos ir šiaurinės Afrikos sausumos ir oro NATO pajėgos. (Knygoje „Po dvylika vėliavų“ didžiuojuosi nuotrauka su admirolu prie jo svečių namo (namo!), kuriame teko nakvoti du kartus, kai kalbėjau Takomos mieste. Tad tik sutrumpintas susidūrimo su NATO atvejo atpasakojimas.)

Tiesiogiai susidurti teko su Lietuvos krašto apsaugos ministrais. Ministras gen. Kazys Musteikis, 1940 metais pasveikintas Kauno Laisvės alėjoje, buvusį jo vadovaujamos Karo mokyklos „kariūną aspirantą“ porai minučių užkalbino domėdamasis asmeniniais reikalais.

Antrą Lietuvos krašto apsaugos ministrą netikėtai sutikau 1997 metais per kariuomenės ir visuomenės bendravimo šventę Valakampiuose. Ten atsidūriau tada krašto apsaugos viceministro Edmundo Simanaičio dėka. Seno kario širdį sušildė jaunų žvalių karių gretos parade. Po parado, vidury tuščio lauko, prieš mane pasirodė šviesiu kostiumu apsirengęs vyras.

„Ką tik pasveikinau sutiktą šimtametį. Kiek Jums metų?“- paklausė jis, apžvelgęs mano lazdą. Pasakiau, prisistačiau ir savo ruožtu paklausiau, kas jis. „Česlovas Stankevičius, krašto apsaugos ministras“. Vadinasi, visi sutikti ministrai mane patys užkalbina. Gal kada nors užkalbins ir ministras Juozas Olekas.

Kad ir kaip reformuotume kariuomenę, nepanaikinsime bent dviejų nekintančių svarbių principų. Pirmas – teritoriją užvaldo ne patranka, ne bombonešis, ne kompiuteris, bet gerus batus avintis, gerą rankinį ginklą nešantis pėstininkas.

Antra – visų rūšių diktatorių, ypač tironų, žinoma karinė tiesa: šauktinių kariuomenės kariai nešaudo į savus, kartais net į okupuotų kraštų, kur su vietiniais susigyventa, civilius. Žudynėms kuriami „profesionalų“ žudikų specialūs junginiai. Apie juos gerai žino lietuviai.

Kad tai galiojo net Raudonajai armijai, patvirtino ir atsitiktinai sutiktas buvęs jos, o dabar LR pulkininkas. Be to, jis įdomiai nurodė, kad po trijų mėnesių naujokų mokymo šauktiniai tampa profesionalais kariais. Pagaliau mūsų kariuomenėje visada buvo ir yra pakankamai profesionalų – karininkų ir puskarininkių bei viršilų kadrai. Jie visada kėlė savą profesionalumą drauge su ateinančia nauja karine technika. Tad ir su elektronika galima supažindinti seržantus, nebūtinai importuoti „profesionalus“ pašaliečius. Ir šauktiniai šiandien nėra kompiuteriniai beraščiai, kaip yra didelė dalis senosios kartos žmonių. Viena iš LR kariuomenės prievolių yra pakelti jaunosios kartos patriotizmą, o ne „turėti patriotiškai nusiteikusių gyventojų paramą“, kurios irgi reikia. Bene tik legendinis gen. Glovackis yra pasakęs: „Žmagus be religijas ir kara maksla yra kiaula“. Yra įtariančių, kad raudonosios, „naujos valdančiosios klasės“, ponaičiai gan dažnai išsisuka nuo karinės prievolės, jiems ir jų „liaudį mylintiems“ tėveliams nuo kiauliškos gėdos tvaiko gelbėti ir sumanyta ta keistoka reforma.

Puiku, kad nemažai mūsų karininkų yra baigę ir Vakarų, ypač NATO valstybių, aukščiausio rango akademijas. Jose jie išgirdo karinio meno žinovų mintis. Kad atkreipčiau ministro, kariuomenės vado gen. ltn. Valdo Tutkaus ir kitų generolų dėmesį į dimisijos leitenanto pažiūrą į reformas, belieka girtis susidūrimais su karinio meno žiniomis ir patyrusiais karininkais, pradedant lietuviais, kaip gen. Musteikis. Kaip minėta, kelis kartus teko išgirsti JAV atsargos admirolo mintis. Per (deja, tik vienus) pusryčius prie admirolo milžiniško stalo apie orą tikrai nebuvo kalbėta. Tarp kitko, man ta proga pavyko taikliai atsakyti į šeimininko gan painų klausimą: „Kuris iš pastarųjų JAV karų amerikiečių vadų yra Jūsų herojus?“ Pagal girdėtus pranešimus ir skaitytas knygas turėjau susidaręs gana tvirtą nuomonę. Todėl atsakiau: „Marinų generolas Liuisas Voltas“, žinoma, angliškai – „Lewis W. Walt“. „Teisingai! – net šūktelėjo admirolas.- Lewis Walt yra mano herojus“. Paskaitę gen. Volto knygą „The Eleventh Hour“ supras, kodėl jis taip patiko lietuviui.

Turiu 1976 metais įrašytą 60 minučių pokalbį su JAV kampanijos Afrikoje ir Sicilijoje didvyriu (apdovanotu ypatingu Kongreso Garbės Medaliu) JAV Armijos atsargos generolu Vilburu Vilogbiu (Wilbur Wiloughby) Floridos radijo studijoje. Laidoje aptarta JAV politika Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Turiu jo knygą apie generolą Vašingtoną, autoriaus dovanotą, su parašu. Tarp vaizdajuosčių yra mano kalba verslininkų ir profesionalų klubo priešpiečiuose Šiaurės Karolinoje. Šalia kalbėtojo sėdi garbės svečias, Korėjos ir Vietnamo karuose pasižymėjęs JAV Armijos atsargos generolas Andrius J. Gecis (Andrew J. Gatsis). Jis yra vienas iš 1985 metais parašytos knygos „Kautynės komunistų teritorijoje“ (Combat on Communist Territory) autorių. Joje 20 puslapių skirta Lietuvos ir Ukrainos partizanams. Įsismaginęs pasakoti apie mano karinio meno studijų „profesorius“ (kai dar buvau jaunesnysis leitenantas), turiu paminėti ir vieną labiausiai asmeniškai priartėjusį – JAV Armijos atsargos pulkininką. Kaip ir gen. Vilogbis jis apdovanotas aukščiausio heroizmo žymeniu – Kongreso Garbės Medaliu. Didžiuojuosi ant mano buto sienos pagarbiai kabančia Korėjos kare „bebaimio vyro“ vardą užsitarnavusio kapitono Liuiso Mileto (Lewis Millett) prezidento Trumeno apdovanojimo nuotrauka. Ceremoniją stebėjo penki JAV karinių pajėgų viršininkai. Man ypač brangus nuotraukos herojaus įrašas: „Viliui, su geriausiais linkėjimais ir pagarba“ („Pagarba“ išversta iš angliško žodžio „respect“. Jei kas suabejotų vertimo tikslumu...) Ir šis pulkininkas buvo mano kolega – to paties „American Opinion“ kalbėtojų biuro narys. Kaip paskaitų turo metu nuskridau į jo rajoną, mane kelias dienas vežiojo automobiliu į užplanuotus renginius aplinkiniuose miestuose.

Tvirtai tikiu, kad kiekvienas minėtas karys šiandieninės LR karinės vadovybės vadams pasakytų: „Vyrai, nepanaikinkite šauktinių kariuomenės“.

Net didžiulė JAV, įvedusi profesionalią kariuomenę, pristigo savanorių. Anot Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“, nuo 2001 metų JAV suteikė pilietybę 32 500 užsieniečių, tarnavusių savanoriais Amerikos kariuomenėje. Nuo 2002 metų – apie 8 000 užsieniečių kasmet papildo JAV karines pajėgas, kurios gali pavirsti senovine Romos samdinių kariuomene.

Kai pristigome statybininkų, importuojame iš Ukrainos, Baltarusijos ir kur papuola. Iš kur ir už kieno pinigus papildytume Lietuvos „profesionalų“ samdinių kariuomenę, pristigę savųjų, jei panaikintume patriotinę – pilietinę šauktinių kariuomenės sistemą? Tai klausimas, į kurį dimisijos leitenantas prašo atsakyti reformatorius generolus.

Aišku, kad ne vienas reformatorius yra uostęs karo parako dūmų. Vargu ar daug jų yra dalyvavę Antrajame pasauliniame kare. O šis dimisijos leitenantas, dar būdamas „jaunesniuoju“, karinę praktiką atliko jau 1939 metų pradžioje: buvau mobilizuotas, lenkų internavimui ir „dėl visa ko“ į Ryšių batalioną Kėdainiuose. Tačiau parako pauosčiau tik 1944 m. spalį, savanoriškoje Tėvynės Apsaugos rinktinėje, Žemaitijoje. Karo pabaiga užklupo lietuviškoje statybininkų („pionierių“) kuopoje prie Austrijos ir Vengrijos sienos. Tačiau asmeniškam heroizmui parodyti stigo progų, ginklų, o gal ir heroizmo. Visokia karinė patirtis įtikino, kad ginkluotam kariui labai retai tenka stoti prieš heroizmo problemą. Didžiausias narsumo ar drąsos momentas būna, kai civilis apsisprendžia mirtinam žygiui: stoti į partizanų gretas, moteriai pasidaryti ryšininke, rezistentui atlikti kritišką žygį. O ginkluotas karys jau yra tik kovotojas, dažnai už savo ir kovos draugų gyvybes.

© 2008 „XXI amžius“