Kaukazas ginkluojasi

Petas Katinas

Pietų Kaukazas, o ypač Azerbaidžanas ir Armėnija, labai negatyviai reagavo į Rusijos vienašališką pasitraukimą iš Įprastinių ginkluotojų pajėgų Europoje sutarties. Beje, tai bene vienintelis pastarųjų metų atvejis, kai Baku ir Jerevano pozicijos sutapo, nors įtampa tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho neslūgsta. Kaip pareiškė Azerbaidžano prezidento tarptautinių ryšių skyriaus administracijos vadovas Navruzas Mamedovas, šios sutarties dėl įprastinės ginkluotės Europoje sugriovimas – gana nepageidaujamas procesas. O Armėnijos karinis ekspertas Sergejus Minasianas sakė, kad sutartis, bent jau iš dalies, stabdė regiono ginklavimosi varžybas. Beje, taip mano ne visi. Įtakingas Azerbaidžano politologas Ilgaras Mamedovas sakė, kad Rusijos pasitraukimas iš įprastinės ginkluotės sutarties atriša Azerbaidžanui rankas. Jo žodžiais, Azerbaidžano valdžia neturi eiti į jokius kompromisus su tomis politinėmis jėgomis, kurios siekia pasinaudoti sutartimi ir susilpninti Azerbaidžano karinę galią. Oficialusis Kremlius nepaisant to, kad visos trys regiono valstybės (buvusios SSRS Užkaukazės „respublikos“) yra pasirašiusios sutartį, pastaruoju metu labiausiai puola Gruziją, kaltina ją šalies militarizavimu. Kartu pripažįsta, kad šių šalių išlaidos kariniams reikalams nuolat didėja ir Pietų Kaukazas yra labiausiai militarizuotas pasaulio regionas. Maskva tvirtina, kad labiausiai ginkluojasi jos nekenčiama Gruzija. Esą prezidento E. Ševardnadzės valdymo metais gynybai buvo skiriama tiktai 0,2 procento bendrojo vidaus produkto, bet atėjus Michailui Saakašviliui, 2005 metais Gruzija tapo „pasaulio lyderiu“ pagal išlaidų gynybai didinimą. Pabrėžiama, kad 2006 metais Gruzijos išlaidos gynybai pasiekė 218 mln. dolerių, o 2007-aisiais priartėjo prie 600 mln. dolerių. Kartu Kremlius pripažįsta, kad Gruzijos kariuomenės skaičius yra pats mažiausias regione ir nesiekia 23 tūkst. žmonių. Tuo tarpu Azerbaidžano armijoje yra daugiau kaip 80 tūkst., o Armėnijos – 60 tūkst. karių.

Paskutinieji Azerbaidžano prezidento Ilchamo Alijevo pareiškimai dėl Kalnų Karabacho konflikto sprendimo, atsiimant jį ginkluota jėga, yra ne vien tik žodžiai. I. Alijevas iškėlė savo vyriausybei uždavinį: Azerbaidžano karinis biudžetas, t. y. išlaidos gynybai, turi būti didesnės nei visos Armėnijos valstybės biudžetas. Aišku, didžiulės pajamos, gaunamos už naftos eksporto, Azerbaidžanui leidžia tokią prabangą. Šiemet gynybai Azerbaidžanas skyrė 1 milijardą dolerių. Armėnijoje jos keturis kartus mažesnės – 280 mln. dolerių. Bet nepaisant to, ši suma sudaro daugiau kaip 3,5 proc. Armėnijos bendrojo vidaus produkto. To negali sau leisti netgi labai militarizuotos šalys.

Tačiau ekspertai vienu balsu tvirtina, kad oficialiai pateikiami skaičiai tėra tiktai ledkalnio viršūnė. Ir Baku, ir Teheranas ginklavimuisi skiria daug nebiudžetinių lėšų. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad publikuojami išlaidų gynybai skaičiai neatspindi išlaidų Kalnų Karabacho armijai. Ekspertai pripažįsta, kad ši armija yra geriausiai parengta karo veiksmams visoje buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje. Taip pat net Armėnijos kariuomenė neturi tokių modernių ginklų, kuriais disponuoja Kalnų Karabacho kariškiai.

Visa laimė, kad konflikto šalims kol kas pavyksta išlaikyti savotišką paritetą. Antraip karas dėl Kalnų Karabacho jau seniai būtų prasidėjęs. Neatsitiktinai Armėnijos premjeras Seržas Sarkisianas, dar būdamas gynybos ministru, kartą pareiškė, kad Armėnijos respublika nė per žingsnelį neatsiliks nuo Azerbaidžano ginklavimosi srityje. Iš kur gaus tam lėšų? Tai jau, anot S. Sarkisiano, „kitas klausimas“. Buvęs gynybos ministras, dabar premjeras, žino ką sako. Juk gausi armėnų diaspora turi labai daug ypač turtingų žmonių, kurie negaili milijonų savo tėvynainių armijai. Tiesa, amerikiečių karo ekspertas Ričardas Giragosianas teigia, kad po kelerių metų Azerbaidžanas, skirdamas tiek daug lėšų ginklavimuisi, pakeis jėgų santykį Pietų Kaukazo regione. Todėl, R. Giragosiano nuomone, Armėnija turi skubiai imtis priemonių savo kariuomenės modernizavimui.

Tačiau, kalbant apie Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos armijas, kažkodėl pamirštama, kad Pietų Kaukaze dar yra dvi Rusijos palaikomos ir nuo Gruzijos atplėštos „respublikos“ – Abchazija ir Pietų Osetija. Nors jos abi grūmoja, žinoma, tiktai pagal Maskvos instrukcijas, kad yra pasirengusios duoti atkirtį Gruzijos „agresijai“ ir sumalti į dulkes gruzinų karius, apie jų karines pajėgas nieko neskelbiama. Tačiau Maskvos laikraščio „Moskovskije novosti“ apžvalgininkas Armenas Chanbarianas teigia, kad Suchumio ir Cchinvalio karinės išlaidos viršija 70 proc. viso Abchazijos ir Pietų Osetijos biudžeto. Sunku pasakyti, apie kokį šių separatistų „valstybių“ biudžetą kalbama. Juk jos gyvena vien tik iš Rusijos skiriamų pinigų. Na gal ir iš klestinčios kontrabandos. Įskaitant ir narkotikus. Kol kas šių, net Rusijos oficialiai nepripažintų „respublikų“, kurios jau prašosi būti priimtos į Rusijos Federaciją, šalių ginkluotosios pajėgos primena ne kariuomenę, o ginkluotas gaujas. Jas finansuoja Rusija, o komanduoja rusų „taikdariai“.

Šiaip ar taip Pietų Kaukazo regiono šalys įsitraukė į ginklavimosi varžybas. Azerbaidžano ir Armėnijos kariniai potencialai daro bet kokį tarpusavio konfliktą (ypač dėl Kalnų Karabacho) labai pavojingu. Tuo labiau kad niekas nesiima prognozuoti, kuo tie ginkluoti konfliktai galėtų baigtis. Tačiau pakankamai akivaizdu, kad pernelyg ilgai kaupiama ginkluotė nieko gero nežada. Tie ginklai vis tiek vieną gražią dieną bus paleisti į darbą.

© 2008 „XXI amžius“