Ar pavyks išlaikyti lietuvybę Punske ir Seinuose?
Gintaras VISOCKAS
|
Rodyklė į Lietuvos konsulatą Seinuose
|
|
Vyskupo A. Baranausko fondo
tarybos pirmininkas Petras
Maksimavičius apgailestavo,
kad ne visi lietuviai savo vaikus
leidžia mokytis į maždaug
prieš dvejus metus atidarytą
lietuvišką Žiburio mokyklą
|
|
Punsko valsčiaus savivaldybės
viršaitis Vytautas Liškauskas
tvirtina, kad lietuvių padėtis
Punske ir Seinuose nūnai
žymiai pagerėjo. Lenkija
jau atsisakė grubios,
atviros polonizacijos politikos
|
|
Paminklas vysk. Antanui
Baranauskui Seinuose. Užrašas
ant paminklo
ir lenkų, ir lietuvių kalbomis
|
Tai buvo trumpa, vos dvi dienas trukusi kelionė.
Tačiau pas Punsko ir Seinų lietuvius praleistos dienos neprailgo.
Jei reikėtų išskirti, kas paliko didžiausią įspūdį, būtų sunku pasakyti.
Įsimintini visi susitikimai. Tačiau svarbiausia, kad atvirai kalbėdamasis
su šio krašto lietuviais apie asimiliacijos bei nutautėjimo pavojus
didelių pesimizmo gaidelių nepajutau. Lietuviai neslėpė, jog ir
šiandien esama kai kurių subtilių, sumaniai paslėptų trukdžių puoselėti
lietuvybę. Lietuviai pabrėžė, jog dešimtmečiais trukusi žiauri polonizacija
negalėjo neturėti neigiamų pasekmių nūdienos nusiteikimams. Pavyzdžiui,
ne visi Seinų lietuviai jau leidžia savo atžalas į neseniai pradėjusią
veikti lietuvišką Žiburio mokyklą. Ir dabar niekas negali vienareikšmiškai
atsakyti, ar ši lietuvybei nepalanki tendencija ilgainiui dar nesustiprės.
Mat mišrios šeimos Seinuose taip pat dažnas reiškinys. Tuo pačiu
visi interviu davę lietuviai pabrėžė, jog per pastaruosius kelerius
metus galimybės puoselėti lietuvybę padidėjo ir dabar viskas priklauso
nuo mūsų pačių, lietuvių. Būsime atkaklūs išliksime, būsime
minkštadūšiai išnyksime, taip kalbėjo Punsko ir Seinų lietuviai.
Atslenka sumaniai paslėpta polonizacija
Tik vienoje šeimoje išgirdau itin niūrius vertinimus.
Garbaus amžiaus sulaukę sutuoktiniai buvo itin kategoriški: lietuvybės
išlaikyti nepavyks. Štai ką papasakojo toji šeima. Iš Lenkijos
slenka sumaniai paslėpta, taiki polonizacija. Lenkija steigia Lietuvoje
įvairiausius savo universitetų filialus bet tik Lietuvoje. Vokietijoje
ar Prancūzijoje, kur lenkų diasporos jau skaičiuoja jei ne milijonus,
tai šimtus tūkstančių narių, kažkodėl lenkiškų aukštųjų mokyklų
filialų nėra ir net niekas apie tokius nesvajoja, tokių neprašo,
nereikalauja. O Lietuvoje lenkiški filialai steigiami vienas po
kito. Kam? Kultūrai puoselėti? Ne. Antilietuviškumui ugdyti. Paskaičiuokime,
kiek lenkai turi spaudos ir mokyklų Lietuvoje? O ką jos duoda
lenkišką šovinizmą. Šalčininkų valdžios atstovai lenkai jau atvirai,
nesislapstydami veja kitataučius ir netgi lietuvius iš Šalčininkų
krašto. Ir jiems nė plaukas nuo galvos nenukrenta. Niekas jų nenubaudžia.
Pabandytų Punsko lietuviai kažką panašaus pasakyti kiltų tikrai
rimtas skandalas. Tokiems lietuviams būtų labai sunku gyventi Lenkijoje.
O kodėl Lietuva nusileidžia lenkų reikalavimams jų pavardes oficialiuose
dokumentuose, ypač pasuose, rašyti lenkiškais rašmenimis? Jokioje
kitoje valstybėje lenkai tokių reikalavimų nekelia. Pabandytų pareikalauti,
jog vokiečiai ar prancūzai jų pavardes rašytų lenkiškai iš karto
gautų atkirtį. O Lietuva išsigandusi tyli, pataikauja, atsiprašinėja.
Lietuvos švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė irgi stengiasi
įsiteikti lenkams. Arba nesuvokia, arba turi asmeninių interesų,
taip samprotavo Punske gimę, užaugę ir senatvės sulaukę lietuviai.
Tiesa, jie nesutiko, jog būtų fotografuojami ir minimos jų pavardės.
Ši aplinkybė man pasirodė kiek keistoka, kadangi šitaip tvirtinę
lietuviai pensininkai. Jų neišstumsi nei iš oficialių darbų, nei
jų verslą sužlugdysi. Tad ko bijoti? Pajutę mano nuostabą, jie pasakė,
kad už tokius pasisakymus juos būtinai užspaus. Kas ir kaip jiems
gali pridaryti nemalonumų nekonkretizavo.
Lietuvių kalba Seinuose neseniai dar buvo draudžiama
Į Punską ir Seinus važiavau turėdamas vieną tikslą
išsiaiškinti, kaip čia šimtmečius gyvenantiems lietuviams pavyksta
išsaugoti lietuvybę. Kalbėdamasis su šio krašto lietuviais daugiausiai
dėmesio skyriau lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiams. Beje, 1990-aisiais,
viešėdamas su oficialia Lietuvos delegacija šiame krašte, pats savo
kailiu patyriau, koks kartais bjaurus gali būti lenkiškasis šovinizmas.
Tai atsitiko ne Punske, kur dauguma, beveik 80 proc. gyventojų,
lietuviai, bet Seinuose, kur lietuvių, remiantis oficialiais duomenimis,
gyvena apie 30 proc. Su savo tautiečiais šnekėjausi vienoje iš centrinių
Seinų gatvių. Kalbėjausi lietuviškai. Kalbėjausi nei garsiai, nei
tyliai. Šnekučiavomės taip, kaip kalba visi žmonės kad girdėtų
pašnekovas ir kad nebūtų trukdoma pašaliniams. Seinų lietuviai perspėjo,
jog galime sulaukti nemalonumų, gatvėje kalbėdami lietuviškai. Nepatikėjau.
Tačiau lenkiškų keiksmų ilgai laukti neteko. Keikti pradėjo jau
pirmieji praeiviai. Seiniškiai lietuviai paaiškino, jog lenkai draudžia
kalbėti lietuviškai, grasina policija, nes neva pažeidžiame viešosios
tvarkos taisykles. Teko nutilti. Šį epizodą tikriausiai prisiminsiu
visą gyvenimą lietuviškai kalbėtis su lietuviais man niekas niekur
nedraudė, išskyrus Lenkijai priklausančiame Seinų miestelyje.
Mielai kalbėjo lietuviškai
Šiandien apie Punską ir Seinus susidariau visai
kitokį įspūdį. Punske visi, kuriuos kalbinau gatvėje, mielai kalbėjo
lietuviškai. Dauguma Punsko valsčiaus savivaldybės oficialių iškabų,
skelbimų lietuviški. Pietaudamas Punsko kavinėje buvau užkalbintas
lenkų jaunuolių. Mandagiai paaiškinau, jog nemoku lenkiškai. Jie
atsiprašė už sutrukdymą ir tikrai nerodė nepasitenkinimo. Seinuose
lietuviškai teiravausi, kur stovi paminklas vyskupui Antanui Baranauskui.
Manęs niekas nepavijo šalin. Supratę, jog nemoku lenkiškai, rankų
gestais lenkai mielai parodė, kur stovi paminklas mūsų poetui. Prie
Lietuvos konsulato budėjęs lenkų policininkas mandagiai paaiškino,
kur galėčiau išgerti kavos.
Paaiškino ne lietuviškai, ne lenkiškai, o taip
pat gestais. Žodžiu, nesipiktino, kad aš Seinuose drįstu nemokėti
lenkų kalbos. Centrinėje Seinų gatvėje, kurioje prieš beveik 20
metų vos nebuvau sumuštas už tai, kad garsiai kalbėjau lietuviškai,
yra užrašas lietuvių ir lenkų kalbomis, rodantis, kaip pasiekti
Lietuvos konsulatą.
Prie paminklo vyskupui Antanui Baranauskui tualeto
jau nebėra
Žinoma, per keletą dienų sunku susidaryti išsamų
vaizdą ir suvokti, kokios tendencijos iš tiesų vyrauja. Juk paminklo
vyskupui A. Baranauskui statyba buvo nusikalstamai ilgai vilkinama.
Iš pradžių šį paminklą norėta pastatyti visai ne Seinuose, o kažkur
užkampyje, lietuviams visiškai nereikšmingoje vietoje. Dar vėliau
prie jo buvo įrengtas viešasis tualetas. Įrengtas ne atsitiktinai,
o stengiantis įžeisti lietuvių savigarbą. Šiandien to tualeto jau
nebėra, užtat prie paminklo Anykščių šilelio autoriui pristatė
įvairiausių, iš pirmo žvilgsnio tarsi ir nekaltų reklaminių stendų,
skirtų turistams. Tuos stendus buvo galima sustatyti šiek tiek atokiau
nuo paminklo kitoje įėjimo į bažnyčią pusėje. Bet stendai apsupo
būtent lietuviams brangų paminklą. Ir tie stendai iki šiol neperkelti
kiton vieton. Lietuvos konsulato Seinuose darbuotojai puikiai prisimena,
kaip dar ne taip seniai čia buvo plėšoma Lietuvos valstybinė vėliava,
o ant konsulato sienų ir paradinių durų pilami dažai. Beje, tų Lietuvos
valstybės simbolius išniekinusių chuliganų Lenkijos policija taip
ir nesurado. Tiksliau būtų pasakyti nesistengė ieškoti. Punsko
lietuviai puikiai prisimena, kaip jų miestelyje buvo įkurta pasieniečių
įgula. O juk būtinybės Punske įkurdinti lenkų pasieniečius nebuvo.
Lenkiška klasta akivaizdi: į tankiai lietuvių gyvenamą Punską atkelti
kuo daugiau lenkų, kad lietuviai čia nebesijaustų... nacionaline
dauguma. Dar nežinia, kuo būtų pasibaigęs šis konfliktas, jei Lietuva
ir Lenkija nebūtų įstojusios į Europos Sąjungą. Įstojus į ES pasieniečių
užkarda Punske tapo išties nereikalinga, ir ypač dabar, kai nebeliko
net valstybinės Lietuvos Lenkijos sienos. Į Lenkiją iš Lietuvos
dabar galima atvykti nė karto nesustojus. Pasienyje jokių patikrinimų,
jokios kontrolės tarsi važiuotum iš Vilniaus į Kauną. Žodžiu,
šiuo metu tarp lietuvių ir lenkų Punske bei Seinuose nėra nei didelės
konfrontacijos, nei didelės meilės. Kaip tvirtino punskietis, vežęs
mane iš Punsko į Seinus, šiandieninius santykius būtų galima pavadinti
paliaubomis. O į ką išvirs paliaubos ateityje, vienas Dievas žino,
taip atsisveikindamas kalbėjo vairuotojas, nepamiršęs pabrėžti,
jog lenkų pasieniečiai ir policija, jei sulaiko lietuvį, jo dokumentus
būtinai tikrina itin kruopščiai, kad tik kuo ilgiau sulaikytų.
Pokalbiai nuoširdūs ir atviri
Pašnekesiai su šio krašto lietuviais man pasirodė
nuoširdūs ir atviri. Lankiausi Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinėje
mokykloje ir gimnazijoje, kur apie mokykloje besimokančių lietuvių
reikalus bei apie lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius papasakojo
šios mokyklos direktorius Antanas Vydra, mokytojos Nastutė Sidarienė,
Aldona Vaiciekauskienė, Raimonda Kmieliauskienė. Šnekėtasi su visame
pasaulyje garsių Punsko Lietuvių kultūros namų direktore Asta Pečiuliene,
su itin populiaraus ne tik Lenkijoje, bet ir už Lenkijos ribų choreografinio
ansamblio Jotva meno vadove Kornelija Janušoniene, šių kultūros
namų darbuotoju Robertu Sloviku, kurie nuoširdžiai, išsamiai, pasiremdami
konkrečiais pavyzdžiais, dėstė, kaip Punske ir Seinuose tarpusavyje
sutaria lietuviai ir lenkai. Svečiuotasi ir pas Pristavonių kaime
gyvenantį stambų ūkininką Darių Radzevičių, kartu su žmona Terese
auginančiu dvi gražias, puikiai lietuviškai šnekančias mergaites.
Diskutuojant apie Punsko, Seinų lietuvių ateitį po keletą valandų
praleista Punsko Aušros leidyklos direktoriaus Romo Vitkausko
ir Aušros leidyklos vyriausiojo redaktoriaus, poeto Sigito Birgelio
darbo kabinetuose. Atviras, išsamus man pasirodė ir Punsko valsčiaus
savivaldybės viršaičio Vytauto Liškausko pasakojimas apie jų, punskiečių,
reikalus, bėdas, lūkesčius. Apie Seinuose gyvenančių lietuvių rūpesčius
diskutuota ir su vyskupo Antano Baranausko fondo tarybos pirmininku,
Pasaulio lietuvių bendruomenės vicepirmininku, istoriku Petru Maksimavičiumi,
šiuo metu dirbančiu ir Seinuose veikiančiame Lietuvos konsulate.
Punsko mokykloje mokiniai elgiasi gerai
Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos
ir gimnazijos direktorius A.Vydra džiaugėsi, kad jų mokymo įstaigoje
tarp lenkų ir lietuvių mokinių konfliktai itin reti, pavieniai.
Taigi jų negalima sureikšminti. Tokių muštynių, tyčiojimosi, narkotikų,
alkoholio vartojimo, kaip Lietuvoje, jo žodžiais tariant, Punske
tikrai nėra. Jis tikisi, kad ir ateityje nebus. Iš mokykloje besimokančių
400 moksleivių net 67 proc. lietuvaičiai. Priekaištauti direktorius
galėtų nebent lenkų švietimo reformai, kuri sulipdyta iš kelių ne
itin suderintų variantų. Lenkiškos švietimo sistemos reforma tokia:
moksleivis šešerius metus mokosi pagrindinėje mokykloje, paskui
trejetą metų licėjuje ir dar trejus metus gimnazijoje. Lietuviams
prie šios reformos sunku prisitaikyti todėl, kad vaikus reikia paruošti
gyvenimui tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Todėl čia reikia įdėti
dvigubai daugiau jėgų ir energijos.
Brangus kiekvienas svečias iš Lietuvos
Punsko Lietuvių kultūros namų direktorė A. Pečiulienė
pasidžiaugė, kad jos vadovaujami kultūros namai jau atšventė 50-ies
metų jubiliejų. Bet svarbiausia, kad Punskas turi per 320 pastovių
saviveiklininkų, kurie aktyviai dalyvauja choreografijos ansamblio
Jotva, klojimo teatro, choro Dzūkija, kaimo kapelos Klumpa,
vaikų dramos būrelio ir dar daugelio kitų būrelių veikloje. Tokio
gausaus saviveiklininkų būrio Punskui, kuriame gyvena tik apie 1300
žmonių, o pridėjus Punsko apylinkes iš viso apie 4 tūkst. žmonių,
tikrai užtenka. Beje, kultūrinėje veikloje punskiečiai dalyvauja
labai noriai. Būtent Punsko Lietuvių kultūros namuose jie pasijaučia
esą lietuviai. Šitą jausmą labai svarbu patirti, kadangi jis ilgokai
buvo slopinamas, užgniaužtas, slepiamas. Punsko saviveiklininkai
labai dažnai koncertuoja. Kiekvieną mėnesį po stambų, svarbų renginį.
Tradicinių renginių punskiečiai turi dešimt. Ypač įdomios Punske
Žolinės. Ši vasarą rengiama šventė sutraukia jau daug turistų ne
tik iš Lietuvos ar Lenkijos, bet ir iš viso pasaulio. Įdomūs susitikimai
su kitomis Lenkijoje gyvenančiomis tautinėmis mažumomis ukrainiečiais,
baltarusiais, romais, totoriais, karaimais, vokiečiais. Pasak kultūros
namų direktorės, ji pageidautų iš Lietuvos tik vieno: kad garsūs,
žymus atlikėjai dažniau aplankytų Punską. Čia gyvenantiems lietuviams
brangus kiekvienas svečias iš Lietuvos.
Punske lietuvių nemažėja
Punsko valsčiaus savivaldybės viršaitis V. Liškauskas
pabrėžė nejaučiąs didelio atotrūkio tarp Lietuvos ir Punsko krašto.
Šiandien ryšiai su Lietuva itin glaudūs. Prie to prisideda ne tik
lietuviška televizija, kurią jie mato, ne tik internetas, kuris
leidžia sekti visus Lietuvos įvykius. Lenkijai ir Lietuvai išsivadavus
iš sovietų ir įstojus į ES, pasisvečiuoti Lietuvoje tapo itin paprasta.
Lietuvos aukštosiose mokyklose šiandien studijuoja daug lietuvių
iš Suvalkų, Seinų ar Punsko. Tai labai graži tradicija. Tačiau lazda,
kaip sakoma, su dviem galais. Lietuvoje studijuojantys jaunuoliai
ir jaunuolės neretai pasilieka gyventi Lietuvoje. Ne tik todėl,
kad jiems, įgijusiems aukštąjį mokslą, sunku pagal specialybę susirasti
darbo daugiausia žemės ūkiu besiverčiančiame Punske ar Seinuose.
Lietuvoje jie ir įsimyli, ir sukuria šeimas. Žinoma, nieko blogo,
kad Lenkijos lietuviai kuria bendras šeimas su Lietuvos lietuviais
ir gyventi pasilieka Lietuvoje. Tai puiki garantija, jog nenutautės.
Statistika tokia: jei lietuviai išvyksta gyventi į Lenkijos gilumą,
tai ilgainiui praranda ir savo tapatybę, ypač jei ten sukuria mišrias
šeimas. Tačiau jų, jaunų, gabių, perspektyvių nebelieka Punske ir
Seinuose. Punske ir Seinuose lietuvių nemažėja. Bet Punskas nūnai
tampa pensininkų miesteliu. Čia lietuviai statosi namus, čia ruošiasi
įsitvirtinti ilgam, atsikeldami iš kaimų, iš kitų miestelių, kur
dirba, turi privačias įmones. Bet štai lietuvių su aukštuoju išsilavinimu
Punske ne tiek jau daug.
Buvo visaip, o dabar įvairiai
Paprašytas įvertinti, ar polonizacijos pavojai
Punsko ir Seinų lietuviams tikrai jau nebegresia, viršaitis V. Liškauskas
atsakė: buvo visaip, o dabar įvairiai. Tvirtinti, jog lenkai
šiandien skriaudžia Punsko ar Seinų lietuvius, negalima. Tai būtų
netiesa. Dabar esama tarsi kažkokio atoslūgio. Nuoskaudų per šimtmečius
susikaupę daug. Niekas jų nepamiršo ir nesiruošia pamiršti. Tačiau
aršios polonizacijos irgi nebeliko ją pakeitė paslėpta, rafinuota.
Lenkijoje priimta daug įstatymų ir nuostatų, teikiančių pagalbą
tautinėms mažumoms. Bet realiai tie aktai neveikia, atsimušdami
į vietos valdžios nenorą padėti bei piniginius dalykus. Pavyzdžiui,
norėdami išlaikyti lietuviškas mokyklas ir klases punskiečiai turi
pridėti daug lėšų iš savo skurdaus savivaldybės biudžeto. Skaičiai
štai kokie: vieno moksleivio, besimokančio lietuviškoje mokykloje,
išlaikymas kaštuoja apie 20 30 tūkst. zlotų per metus. O jo išlaikymui
iš oficialios Lenkijos valdžios gaunama vidutiniškai vos 8 tūkst.
zlotų. Skirtumą tenka padengti Punsko savivaldybei. Štai praėjusiais
metais lietuviškojo švietimo reikmėms Punskas atseikėjo 1 mln. 600
tūkst. zlotų, kai visą jo savivaldybės biudžetą sudarė 1 mln. 800
tūkst. zlotų suma. Vaizdžiai tariant, Lenkija daro viską, kad vaikus
finansiškai labiau apsimokėtų leisti į lenkiškas mokyklas.
Panaši padėtis ir sielovados reikaluose. Punske
užtektinai pamaldų lietuvių kalba, tačiau lietuvių kunigų ir vikarų
nuolat trūksta. O lenkų kunigai, mokantys lietuvių kalbą ir Mišias
aukojantys lietuviškai, vis dėlto neatstoja lietuvių kunigų. Jų
lenkiški pamokslai kartais įdomesni, gražesni, prasmingesni už lietuviškus.
Tiesa, dabar iš jų jau niekas netvirtina, esą Dievas nesupranta
lietuviškų pamaldų, esą Dievui galima melstis tik lenkiškai. Tačiau
ir meilės, nuoširdumo per lietuviams skirtus pamokslus lietuviai
kartais akivaizdžiai pasigenda.
Ne visi lanko Žiburio mokyklą
Vyskupo A. Baranausko fondo tarybos pirmininkas
P. Maksimavičius pastebėjo, jog Seinuose, kur iš viso gyventojų
yra apie šešis tūkstančius, o lietuvių, manoma, čia gyvena apie
30 proc., lietuviškoje Žiburio mokykloje mokosi tik 84 lietuvių
moksleiviai. Iš tiesų jų turėtų būti kur kas daugiau. Kai kuriais
paskaičiavimais, mokytis čia turėtų apie du šimtus lietuvių moksleivių.
Vadinasi, apie šimtą lietuvaičių šiandien lanko lenkiškas mokyklas
ir greičiausiai ilgainiui nutautės. Nes taip nusprendė jų tėvai.
Kur pakryps ši tendencija ar lietuvaičius siųsti į lietuviškas,
ar į lenkiškas mokyklas istorikas P. Maksimavičius bijo prognozuoti.
Mat padėtis gali ir pablogėti, ir pagerėti. Jis tik pabrėžė, kad
Seinai lietuviškos mokyklos neturėjo nuo pat 1919-ųjų iki 2006 metų.
Taigi šis polonizacijos laikotarpis paliko gilias žaizdas.
Autoriaus nuotraukos
© 2008 XXI amžius
|