Ekskancleris Kremliaus advokatas
Petras KATINAS
Niujorke, Kolumbijos universitete paskaitą Rusija
ir būsimasis Europos energosaugumas perskaitė geriausiu Rusijos
prezidento V. Putino draugu (ne tik V. Putino, bet ir visos Rusijos)
pasiskelbęs buvęs Vokietijos kancleris Gerchardas Šrioderis. Iš
tiesų, paskutiniaisiais metais šis Vokietijos politikas labiau priminė
buvusios Vokietijos demokratinės respublikos komunistų vadovą
Erichą Honekerį nei suverenios, galingos Europos valstybės vadovą.
Tie patys broliški apsikabinimai, rusišku papročiu bučiniai į skruostą
ir t. t. Šioje draugystės demonstracijoje Maskvoje, Berlyne ir tarptautiniuose
forumuose G. Šrioderis varžėsi su buvusiu Prancūzijos prezidentu
Žaku Širaku, kuris labiau įtiks ir įsiteiks Kremliaus vadovui. Varžybas
laimėjo G. Šrioderis, iškart po pralaimėtų rinkimų gavęs karališkai
apmokamą tarnybą Rusijos Gazprome.
Vos užlipęs į universiteto tribūną gausiai susirinkusiems
Kolumbijos universiteto profesoriams, studentams, žurnalistams G. Šrioderis
puolė kritikuoti ir smerkti Vašingtono užsienio politiką. Tiesa,
neminėdamas konkrečių pavardžių, bet aiškiai leisdamas suprasti,
kad įtampą pasaulyje didina JAV prezidentas Džordžas Bušas ir Baltųjų
rūmų administracija. Amerikai kliuvo ne tik paskaitoje, bet ir pusantros
valandos atsakinėjant į susirinkusiųjų klausimus. Užtat Rusijos
adresu liejosi liaupsės
Savo paskaitą G. Šrioderis pradėjo pareikšdamas,
kad Rusija yra svarbiausias ne tiktai Europos, bet ir Jungtinių
Amerikos Valstijų partneris, be kurio neįmanoma išspręsti nė vienos
rimtos problemos, jau nekalbant apie energetinių resursų klausimus.
Jeigu mes sugebėsime integruoti Rusiją į pasaulinę ekonominio bendradarbiavimo
sistemą, nuo to išloš visas pasaulis, pabrėžė G. Šrioderis. Ir
toliau ėmė aiškinti, kiek daug laimėjo Vokietija ir Europa, vystydama
tuos santykius. Čia pat užsipuolė Vakarus, kurie esą privertė Rusiją
padaryti daugybę nuolaidų Vakarams visose srityse, bet už tai negavo
nieko mainais. Ir paaiškino, kodėl taip atsitiko. Esą todėl, kad
JAV ir Vakarai nieko nedarė, kad integruotų Rusiją į pasaulio ekonominę
bendriją. Ir pirmiausia pažymėjo savo paties ir pirmtakų nuopelnus
skiriant kuo didžiausią dėmesį draugiškiems santykiams su Maskva.
Kalbėdamas apie Europos energetinį saugumą ir jo perspektyvas ateityje,
G. Šrioderis pasirodė esąs tikras Rusijos interesų lobistas ir jos
taikios politikos šlovintojas, ypač pabrėždamas, kad Maskva sėkmingai
užkariauja pasaulio energetinę rinką ir iš to išlošia visi, nes,
pasirodo, Rusija tuo nesinaudoja, siekdama savo politinių ar globalinių
interesų.
Vienas G. Šrioderio paskaitos klausytojas tiesiai
šviesiai priminė buvusiam Vokietijos kancleriui, kad jis atvyko
į Niujorką propaguoti ir šlovinti Rusijos dujų monstrą Gazpromą,
o Europos energetinis saugumas jam nerūpi. Įsižeidęs ekskancleris
ėmė aiškinti, kad jis dirba ne Gazprome ir ne Gazpromui, o įmonių
grupėje, kurioje lygiomis teisėmis dalyvauja ir Gazpromas. Esu
stebėtojų tarybos pirmininkas įmonėje Nord Stream (tiesiančioje
Rusijos dujotiekį į Europą Baltijos jūros dugnu, apeinant Lenkiją
ir Baltijos valstybes), kurioje yra ir keturi Gazpromo atstovai.
Todėl aš Nord Stream atstovauju visiems Europos Sąjungos interesams.
Pasakykite man, kas būtų, jeigu tas dujų vamzdis būtų tiesiamas
kitame regione, o ne Baltijos jūros dugnu, ir jeigu Nord Stream
stebėtojų taryboje dirbtų amerikiečiai? dėstė G. Šrioderis. Nesulaukęs
atsakymo G. Šrioderis po trumpos pauzės tęsė: Nesuprantu, kodėl
taip negatyviai žiūrima į tai, kad aš kartu su Rusija dalyvauju
to istorinio projekto įgyvendinime. Štai jūs klausiate, ar galima
pasitikėti Rusija. Atsakymų į tą klausimą gali būti įvairių, bet
aš pirmiausia remiuosi Vokietijos pavyzdžiu. Vokietija niekada neturėjo
jokių energetinių problemų su Rusija. Nei šaltojo karo, nei dabartiniais
laikais, ir esu tvirtai įsitikinęs, kad tokių problemų nebus ir
ateityje. Kur tokio pasitikėjimo garantijos? Rusijos biudžete, kurio
net 25 proc. sudaro energetinių resursų eksportas į Europą. Juk
70 proc. Rusijos dujų eksporto tenka Europai. Nutraukus dujų tiekimą
neišvengiamai nukentėtų Rusijos ekonomika. Todėl tai nėra Europos
priklausomybė nuo Rusijos. Tai bendra tarpusavio priklausomybė.
Todėl aš ir siekiu, kad ta tarpusavio priklausomybė būtų dar didesnė,
reziumavo G. Šrioderis.
Amerikiečių politologai ir žurnalistai, komentuodami
tokį buvusio Vokietijos kanclerio pranešimą, ironiškai pažymi, kad
Rusijos prezidentas V. Putinas, atsiųsdamas savo bičiulį į Niujorką
šlovinti Rusijos ir Gazpromo, galėjo ir nesivarginti. Tuo labiau
kad G. Šrioderis postringaudamas apie Europos ir Rusijos tarpusavio
priklausomybę faktiškai tiktai patvirtino Kremliaus siekį dujų ir
naftos eksportu užvaldyti visą Europą ir pažengti dar toliau nei
tais laikais, kai Kremlius valdė tiktai pusę Senojo žemyno. Ir reikia
pasakyti, kad dėl tokių Europos valstybių, kaip Vokietija, Prancūzija
ar Italija, tiksliau jos vadovų minkštakūniškumo, Rusijai tai sekasi
labai gerai. Ir nesant Vokietijoje komunisto Honekerio, Prancūzijoje
Moriso Tovero, o Italijoje Palmiro Toljačio, tokie kaip G. Šrioderis,
Ž. Širakas ar S. Berluskonis atlieka tą patį darbą žymiai efektyviau.
© 2008 XXI amžius
|