Jei laiku nepabusite, Rusija suvalgys jus pusryčiams
Gintaras VISOCKAS
|
Britų žurnalisto E. Luko knyga
Naujas šaltasis karas
|
Užverstas paskutinis britų žurnalisto Edvardo
Luko (Edward Lucas) knygos Naujas šaltasis karas puslapis. Ar
vertėjo šį leidinį įsigyti, juolab gaišti laiką skaitant? Perpildytuose
knygynuose šiandien susirasti tikrai dėmesio vertą knygą globalios
politikos temomis kebloka. Nepaisant įspūdingos knygų gausos ir
įvairovės. Autoriai analizuoja politika bent kiek besidomintiems
žmonėms žinomus faktus, beje, ir ta analizė beveik visuomet apsiriboja
šalta, nuobodžia faktų konstatacija, bet nemėginama ieškoti išeičių.
E. Luko knyga apie Kremliaus keliamą grėsmę Rusijai ir Vakarams
reta, maloni išimtis.
Kelias į niekur
E. Luko Naujas šaltasis karas tapo malonia staigmena
jau vien dėl to, kad knygos autorius kritikuoja ne tiek mus, lietuvius,
latvius, estus, lenkus, neva beprasmiškai, aikštingai, neperspektyviai
besivaidijančius su Rusija dėl praeityje patirtų nuoskaudų, kiek
Vakarų pasaulį, užmerkiantį akis prieš dabartinį Rusijos šovinizmą
ir imperializmą. Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti E. Luko
Naują šaltąjį karą, pasakyčiau taip: čia įtikinamai kalbama apie
Kremliaus keliamą grėsmę Baltijos šalims, Europai ir Amerikai. Rusijoje
ir Rytų Europoje ne vienerius metus gyvenęs ir dirbęs britų žurnalistas
yra įsitikinęs, jog Baltijos valstybės elgiasi teisingai, kai baiminasi
Kremliaus politinio, ekonominio bei kultūrinio spaudimo. Knygos
autorius taip pat mano, kad Vakarų Europa bei Amerika elgsis kvailai,
neįžvalgiai, jei ir toliau manys arba apsimes mananti, jog dabartinis
Kremlius nekelia grėsmės jų pačių gerovei, ramybei, stabilumui.
Kaip veikalo pristatymuose, anotacijose, gausiuose interviu teigia
pats autorius, jo knyga rusams siunčiamas rimtas pavojaus signalas,
išsamiai parodantis, kodėl dabartinė šalies politika, kurią įgyvendino
prezidentas Vladimiras Putinas, o po kovo 2-osios rinkimų greičiausiai
tęs naujasis Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas, veda į aklavietę.
Bet kartu tai ir pavojaus signalas, siunčiamas Rytų Europai. Britų
žurnalistas naudoja itin vaizdingą posakį: jei laiku nepabusite,
Rusija suvalgys jus pusryčiams.
Anksčiau kariauta tankais, dabar bankais
E. Lukas perspėja ir sočią, aptingusią, kaimynų
reikmėms abejingą, nuolat su JAV nekonstruktyviai bartis, ginčytis
linkusią Vakarų Europą. Žurnalisto manymu, jei Vakarų Europa nepadės
Rytų Europai, ypač Baltijos šalims, atremti dabartinio Kremliaus
spaudimo, Europa grįš į niūrius 1939-uosius. O tai reiškia, kad
atidavusi Rusijos įtakai Baltijos ir kai kurias kitas Rytų Europos
šalis, tiksliau tariant, mainais už energijos resursus paaukojusi
Lietuvą, Latviją ar Estiją, Europa nesijaus nei saugi, nei rami,
nei laiminga. E. Luko knyga svarbi dar ir tuo, kad joje priekaištaujama
ir oficialiam Vašingtonui, kai kada pamirštančiam, kad transatlantinis
solidarumas dabar yra ne mažiau svarbus, nei per aną Šaltąjį karą,
kai Vakarų pasaulis galynėjosi su Sovietų Sąjunga. Prisimenate
neseniai JAV valstybės sekretorės Kondolizos Rais mūsų prezidentui
Valdui Adamkui tarsi pamokų neišmokusiam mokinukui išdėstytas pastabas,
esą jokio naujojo šaltojo karo tarp Vakarų ir Rusijos nėra ir, suprask,
nė negali būti? Mūsų prezidentas tik puse lūpų užsiminė, kad Kremlius
prieš Baltijos valstybes pradėjęs naują šaltąjį karą, ir iš karto
iš artimiausių sąjungininkų susilaukė ne paramos, bet priekaištų.
Britų žurnalistas E. Lukas savo knygoje tvirtina, jog senasis šaltasis
karas tikrai neatgims, tikrai neįmanomas, kadangi... naujasis šaltasis
karas yra visai kitoks anksčiau kariauta tankais, dabar kariaujama
bankais. Naujojo šaltojo karo arena kol kas tik Rytų Europa. (Gal
todėl JAV valstybės sekretorei K. Rais nieko ir nežinoma apie naują
šaltąjį karą?) Beje, savo veikale žurnalistas remiasi ir kai kurių
neįvardintų Vakarų žvalgybos specialistų nuomone, esą Rusijos slaptosios
tarnybos Baltijos valstybėse jaučiasi tarsi savo namuose. Jos ne
tik žino, kas dedasi Vilniuje, Rygoje ar Taline, bet ir sau naudinga
linkme pakreipia visus Vilniuje, Rygoje ar Taline priimamus sprendimus.
Knygoje nebuvo pasakyta, kad Kremlius kontroliuotų visus svarbiausius
mūsų sprendimus. Bet veikalo kontekstas tarsi leidžia manyti, jog
žurnalistas E. Lukas omenyje greičiausiai turėjo žodį visus.
Atsikvoši tik po 20 metų
Akivaizdu, bet neįtikėtina? Kiekvieną sykį, analizuodamas
Lietuvos Rusijos tarpusavio santykių pasikeitimus, visuomet savęs
klausiu: o gal iš tiesų mes, lietuviai, kalti, kad nebemokame normaliai
bendrauti su Rusija? Gal mes tikrai per ilgai gyvenome po Rusijos
padu, kad dabar pajėgtume objektyviai žvelgti į savo buvusią skriaudėją?
Gal mums visur vaidenasi grobuoniška Rusijos meškos letena tik todėl,
kad tapome nebepagydomi ligoniai? Britų žurnalistas E. Lukas taip
nemano, jis daro išvadą, kad Vakarai Rusijos atžvilgiu beveik visada
apsirinka, kai mano, jog ši šalis suka demokratijos, tautų apsisprendimo,
žmogaus teisių gerbimo keliu. Britų žurnalistas E. Lukas mano, kad
Vakarai paprastai pabunda tik po 20 metų, kai Rusija pradeda daryti
ką nors bloga. Aritmetika čia tokia: Kremlius ima krėsti šunybes,
o Vakarai tik po ilgų dviejų dešimtmečių atsikvoši. Bet tuomet jau
šaukštai po pietų. Esamą padėtį ištaisyti ne tik kad labai sunku,
bet beveik neįmanoma, ypač be papildomų jėgų ir resursų. Žurnalistas
E. Lukas sutinka, kad Rusijos pakeisti negalima. Bet Amerika ir
Vakarų Europa, jo įsitikinimu, privalo įsikalti sau į galvą, kad
jos, nepajėgdamos pakeisti Rusijos, vis dėlto gali išgelbėti bent
jau savo sąjungininkus Rytų Europą. E. Luko knygoje Naujas šaltasis
karas taip pat esama svarių argumentų, kodėl Vakarai Kremliui neturėtų
daryti jokių nuolaidų net mainais už dujas ar naftą. Mat nuolaidas
Kremlius suvokia tik kaip silpnybę. Pasinaudojęs mažomis nuolaidomis,
Kremlius čia pat pareikalauja dar didesnių, dar svaresnių nuolaidų.
Ir taip pasaka be galo.
Jei negali laimėti, nepradėk muštynių
E. Luko knyga Naujas šaltasis karas sudaryta
iš devynių skyrių, kur, be kita ko, pasakojama, kaip KGB užgrobė
valdžią Rusijoje, kaip Kremlius naudoja valstybės galią prieš kitaip
manančius, kodėl pinigai yra didžiausia Rusijos jėga, o Vakarų rankose
didžiausia silpnybė, kodėl Rytų Europa stovi ties naujojo šaltojo
karo priešakine linija... Tačiau pats įdomiausias skyrius, žinoma,
yra paskutinysis, kuriame analizuojama, kaip galima laimėti naująjį
šaltąjį karą. Priekaištaudamas Amerikai ir Vakarų Europai dėl nepagrįstų
nuolaidų Kremliui britų žurnalistas pažeria kritikos ir mums, savo
kailiu patiriantiems Rusijos įtaką. Užsienio žurnalisto patarimai
verti dėmesio nepradėk su Rusija muštynių, kurių negali laimėti.
Jis įsitikinęs, jog geriausia apsauga nuo Rusijos tai ne aštri
retorika, ne pikti, tegul ir teisingi, priekaištai, kuriuos šiandien
itin pamėgęs, sakykim, provakarietiškas Gruzijos prezidentas Michailas
Saakašvilis, o puikiai besitvarkanti Vyriausybė ir puikus šalies
valdymas. Niekas nė akimirkai nesuabejojo, kad Rusija specialiai
kiršina gruzinus su abchazais ir osetinais, kompaktiškai gyvenančiais
autonominėse srityse Gruzijos teritorijoje. Tačiau akivaizdu ir
tai, kad Gruzijos vadovui turi rūpėti ne tik kariniai sprendimai,
bet ir ekonominiai šalies rodikliai. Jei gruzinai gyvens vos sudurdami
galą su galu, vargu ar jiems bus saldi tokia nepriklausomybė. Juk
skurdžiai gyvenančią tautą žymiai lengviau suvilioti apgaulingais
pažadais, primesti jai netikrus, klaidinančius sprendimo būdus.
Britų žurnalistas E. Lukas prisimena ir neseniai kilusias riaušes
Estijos sostinėje Taline, kai oficiali šalies valdžia nusprendė
iš sostinės centro iškelti kario paminklą. Pasak knygos autoriaus,
toji situacija parodė, kad Estijos valdžia per pastaruosius 18-a
metų per mažai dėmesio skyrė rusakalbių integracijai. Juk riaušes
miesto centre kėlė būtent rusiškai kalbantys šalies gyventojai.
Oficiali Estijos valdžia, matyt, buvo klaidingai įsitikinusi, jog
rusakalbių problemos jų šalyje jau nebėra.
Švelnaus prisėlinimo taktika
Didelis Estijos valdžios pasitikėjimas savo jėgomis
arba negebėjimas įžvelgti čia pat, po nosimi, esančių grėsmių galėjo
turėti itin liūdnų pasekmių visai Estijai. Žurnalistas E. Lukas
mano, kad labai nedaug trūko, jog propagandines grumtynes Estija,
beje, būdama visiškai teisi, vos nepralaimėjo. Nepralaimėjo tik
dėl neprotingų, itin grubių, agresyvių Kremliaus žingsnių. Jei Kremlius
tąsyk būtų elgęsis subtiliau, apdairiau, pavyzdžiui, neskatinęs,
o smerkęs Talino centre rusakalbių sukeltas riaušes, trukdęs savo
nacionalistiškai, ksenofobiškai nusiteikusiam jaunimui Maskvoje
blokuoti Estiją remiančių užsienio šalių ambasadas, Amerikos ir
Vakarų Europos simpatijos greičiausiai būtų buvusios ne estų, bet
rusų, nepatenkintų kario paminklo iškėlimu į miesto pakraštyje esančias
kapines, pusėje. Gindama savo teisėtus poreikius, turėdama dešimtis
sąjungininkių Estija vis dėlto galėjo atsidurti nepavydėtinoje situacijoje
pasijusti niekieno nesuprasta, visų smerkiama. Net savo sąjungininkių.
Į Amerikos, Europos ir Rusijos tarpusavio santykius besigilinantis
britų žurnalistas įsitikinęs, kad Kremlius šiandien būtų pajėgus
dar labiau šokdinti sau naudinga linkme tiek Europą, tiek Ameriką,
jei elgtųsi kur kas subtiliau, mandagiau. Rusams geriau pavyksta
užmigdyti kaimynus švelnaus prisėlinimo taktika. Tačiau tai ne
visuomet pavyksta rusams sunkiai sekasi apsimesti demokratais
net tada, kai jie supranta, jog meilikavimu ir gražiais žodžiais
daugiau pasiektų, nei kumščiais daužydami stalą. Tokia jau rusų
prigimtis, ir čia nieko nepakeisi. Žodžiu, amerikiečiams ir mums,
europiečiams, baisūs ne tiek grubūs, agresyvūs žvanginimai ginklais,
piktos notos, kiek mandagūs, džentelmeniški, demokratiški Rusijos
sprendimai, kurie gali būti daromi tik tam, kad užmigdytų visų mūsų
budrumą.
Kremliaus esmė nepasikeis
Knygos Naujas šaltasis karas autorius E. Lukas
įsitikinęs, kad Rusijoje, atėjus į valdžią Vladimirui Putinui, įvyko
tikrasis KGB pučas. Tačiau bent jau artimiausiems Rusijos kaimynams
nederėtų turėti didelių iliuzijų, jog Rusija taps geresnė, padoresnė
į šoną pasitraukus prezidentui V. Putinui. Duodamas interviu vienam
įtakingam Vakarų leidiniui apie savo knygą, žurnalistas E. Lukas
pareiškė įtariantis, kad naujasis Kremliaus šeimininkas Dmitrijus
Medvedevas stengsis įgyvendinti tą pačią imperialistinę, ekspansinę
Rusijos politiką, tik kiek kitais būdais ir priemonėmis, nei jo
pirmtakas V. Putinas. Kitaip tariant, naujasis Rusijos prezidentas
dabar elgsis kiek mandagiau, subtiliau, tačiau dėl to Amerikai ir
Europai bus dar sunkiau atsispirti Kremliaus ekspansijai.
Knyga pasklido po pasaulį
E. Luko knyga Naujas šaltasis karas šiandien
išversta daugiau nei į dešimt užsienio kalbų. Turint omenyje, kad
ją galima skaityti ne tik angliškai, tai reiškia, kad ji prieinama
visam pasauliui. Įdomu, kaip šią knygą vertins, sakykim, Vokietijoje,
Prancūzijoje, Austrijoje, kurių bent jau ankstesnieji vadovai nusikalstamai
nuolaidžiavo Kremliui, pamindami sąjungininkų interesus. Įdomu,
kaip reaguos ir oficialioji Vašingtono administracija, pastaraisiais
metais nenorinti ištarti nė vieno piktesnio žodžio Kremliaus atžvilgiu.
Reakcija greičiausiai bus dvejopa. Juk E. Luko knygoje daug karčios
tiesos: iš pradžių Vakarai garbino Staliną, paskui Chruščiovą, Brežnevą,
dar vėliau Gorbačiovą, Jelciną... Tačiau prabėgdavo labai nedaug
laiko ir paaiškėdavo, kad Vakarai garbino visai ne tuos, kuriuos
padoriems, įžvalgiems žmonėms derėtų garbinti. Be abejo, Vakaruose
E. Luko knyga susilauks prieštaringiausių pastabų: vieni sutiks,
esą negalima sąjungininkų išduoti vardan dujų ar naftos, kiti įrodinės,
jog dvišaliai susitarimai su Rusija nekenkia bendriems NATO ir Europos
Sąjungos reikalams, treti galbūt smerks žurnalistą, kam šis kritikuoja
neva neišvengiamus saviškių sprendimus. Tačiau labiausiai ši knyga
turėtų nepatikti Kremliaus vadovybei. Juk Naujo šaltojo karo autorius
demaskuoja priemones ir būdus, kuriais Rusija, beje, nebūdama labai
stipri nei ekonominiu, nei kariniu požiūriu, šiandien, nesutikdama
beveik jokio rimtesnio pasipriešinimo, šokdina beveik visą demokratinį
Vakarų pasaulį. E. Luko knyga nepatiks Kremliui jau vien dėlto,
kad Naujo šaltojo karo autorius įsitikinęs, jog kiekvienas save
gerbiantis Vakarų verslininkas turėtų vengti net pačių pelningiausių
sandorių su tokiomis neskaidriomis Rusijos kompanijomis kaip Gazprom,
nes tokios kompanijos sukurtos ant melo, smurto, demagogijos pamatų.
Kremliui ši knyga labai neparanki, kadangi jos autorius nurodo konkrečius
būdus, kaip vakariečiams būtų visai nesunku pastatyti Rusiją į
jai deramą vietą.
© 2008 XXI amžius
|