Lietuva tarp NATO „skėčio“ ir rusiško imperializmo gniaužtų

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Šį pavasarį sueina ketveri metai nuo dviejų skirtingų, tačiau svarbių Lietuvai šiuolaikinės istorijos įvykių. 2004 metų kovo 29 dieną Lietuva buvo priimta į NATO, tapo pilnateise šios organizacijos nare. 2004 metų balandžio 6 dieną pasibaigė tuometinio prezidento Rolando Pakso apkaltos procesas – po Seime vykusio balsavimo jis buvo nušalintas nuo pareigų. Šie įvykiai atspindi Lietuvos situaciją – ties mūsų valstybe kryžiuojasi Rytų ir Vakarų įtakos. Narystė NATO žymiai sutvirtino Lietuvos tarptautines pozicijas. R. Pakso apkalta akivaizdžiai atskleidė Rusijos įtakos mastus, parodė, kad ši įtaka yra politinė, ekonominė ir galiausiai informacinė.

2000-2004 metais, kai Lietuva artėjo tikrųjų NATO narių link, kaimyninė Rusija nuo demokratijos pasuko į totalitarinį režimą. Taip, ši demokratija buvo silpna, tai buvo oligarchinė santvarka, tačiau 1991-1999 metais Rusijoje egzistavo žodžio laisvė, laisvai veikė politinės partijos ir judėjimai, vyko gubernatorių rinkimai. Šios oligarchijos sąlygomis įvyko du bandymai staiga pakeisti šalies kursą ir imtis įgyvendinti nedemokratines reformas. 1993 metų spalį Maskvoje įvykęs vadinamasis Ruckojaus maištas buvo reakcingų, imperialistinių jėgų mėginimas grąžinti šalį į sovietinius laikus. Šis generolų vadovaujamas maištas buvo remiamas visų reakcingų jėgų, jame aktyvai dalyvavo ir Lietuvoje kruvinuose 1991 metų įvykiuose pasižymėję generolai V. Ačialovas ir V. Varenikovas. Pirmasis bandymas žlugo, kai maištininkų nepalaikė kariuomenės vadovybė, tam pasipriešino ir demokratiškų pažiūrų maskviečiai. Antras toks bandymas įvyko 1996 metų vasarą, kai FSB generolai A. Koržakovas ir M. Barsukovas su savo bendražygiais ėmėsi sąmokslo, siekdami suimti B. Berezovskį, B. Nemcovą, J. Gaidarą ir kitus B. Jelcinui artimus asmenis ir įvesti šalyje diktatūrą. Sąmokslas žlugo, nes kai kurie saugumiečiai, tarp jų ir A. Litvinenka, informavo Rusijos vadovus apie sąmokslininkų kėslus. Ir vis dėlto trečias kartas nemelavo. 1999 metais KGB-FSB struktūrose subrendęs sąmokslas buvo sėkmingas ir jį vainikavo Putino įžengimas į prezidento postą.

Šiuo metu Lietuvoje įsigalėjusi oligarchija primena situaciją Rusijoje 1996-1999 metais, kai ten įsigalėjo oligarchija. Tada Rusija turėjo dvi ateities vystymosi perspektyvas – arba judėti tvirtesnės demokratijos link, arba eiti į tironiją. Dabartinė Lietuva – monopolinio kapitalizmo valdoma valstybė. Šis monopolinis kapitalizmas turi ryškų kriminalinį atspalvį. Kriminaliniai metodai buvo taikomi ne tik EBSW ir „Luokės“ klestėjimo laikais. Jie taikomi iki šiol. Per paskutinius kelerius metus privatizacijos procese įvyko daugybė kriminalinių privatizacijos sandorių. Ryškiausi – „Alitos“ ir „Alytaus tekstilės“ pavyzdžiai. „Alitos“ atveju privatizavimo procese buvo grubiai pažeisti įstatymai, padarytas nuostolis valstybei siekia 36 milijonus litų. Be to, už formalių „Alitos“ savininkų šmėkščioja ir kitų asmenų veidai. Privatizuojant „Alitą“ dalyvavo kai kurie įtakingi Kauno kriminaliniai klanai, o jų atstovas V. Jakutis organizavo sandėrius su valstybės pareigūnais. Deja, galiausiai ir pats buvo pašalintas iš žaidimo – 2004 metų pavasarį nušautas Kaune. 2007 metais privatizuojant „Alytaus tekstilę“ padaryta dar grubesnių pažeidimų. Įmonė parduota už 300 tūkstančių litų, tiksliau būtų galima sakyti – tiesiog atiduota. Tiek dabar kainuoja nedidelis butas Kaune ar Klaipėdoje. 2007 vasarą įvykęs bankrotas buvo logiška atomazga. Tikrieji įmonės savininkai – Ž. Buzas, R. Burba ir kiti, ko gero, net ir neplanavo tolesnės įmonės veiklos. Karteliniais ryšiais susijusios monopolijos vis labiau įsigali ir Lietuvos pieno sektoriuje, net medienos perdirbimo versle.

O Rusijoje įsigalėjo valstybinis monopolinis kapitalizmas. Egzistuoja kelios milžiniškos Kremliaus kontroliuojamos korporacijos – „Gazpromas“, „Lukoilas“, „Rosvooruženije“, kurių rankose sutelkta visa ekonominė galia. Šiose korporacijose nemaža pelno dalis atriekta ištikimiems oligarchams ir saugumiečių klanų lyderiams. A. Usmanovas, V. Potaninas, I. Machmudovas, S. Kerimovas, S. Mogilevičius, G. Lučianskis, I. Sečinas, V. Jakuninas ir kiti Kremliui artimi veikėjai kontroliuoja ekonominius srautus ir susižeria neregėtą pelną. Ir jų metodai bei pažiūros gerokai skiriasi nuo 1996-1999 metais klestėjusių „semibankirščinos“ (turtingų Kremliui artimų verslininkų grupės) narių – B. Berezovskio, V. Gusinskio, M. Chodorkovskio. Naujieji lyderiai vadovaujasi kriminaliniais metodais ir imperialistine ideologija. Tiesa, kai kurie „semibankirščinos“ nariai – M. Fridmanas, V. Vinogradovas, tas pats V. Potaninas sugebėjo prisitaikyti prie naujojo Kremliaus kurso, prasidėjusio 2000 metais.

Nuo 1990 metų Lietuvoje vis iškylantis KGB klausimas yra tapęs Gordijaus mazgu. Ir gali tokiu likti ir toliau, jei ši problema nebus sprendžiama iš esmės. Tie, kas šaukia apie su KGB siejamų asmenų persekiojimą, užsiima pigia propaganda. Tai tiesiog manipuliacija. Su KGB susiję asmenys Lietuvoje ne tik nepersekiojami – jie tiesiog klesti. Gal būtų galima į šį reiškinį užmerkti akis, tačiau KGB vyrukai klesti daugelio Lietuvos žmonių sąskaita. Vadovaudami įtakingiems koncernams ir įmonėms, užimdami įtakingus postus, jie įsuka Lietuvoje korupcijos ratą, įgyvendina įvairius Lietuvai nenaudingus projektus. Pravartu pažvelgti į kitų šalių patirtį ir pasiaiškinti, kaip ten tvarkomasi su buvusių okupacinių režimų ar savų totalitarinių režimų palikimu.

Paskutinius kelerius metus Pietų Korėjoje vyksta kampanija, kuria siekiama daugiau išsiaiškinti apie 1910-1945 Japonijos okupacijos metu kolaboravusius asmenis ir jų šeimas. Buvo sudarytos komisijos, kurios pradėjo aiškintis šiuos klausimus. Tiriant kai kurias 2000-2004 metų korupcijos bylas pastebėti ryšiai tarp korumpuotų politikų ir verslininkų grupių. Juos siejo ir tai, kad jie buvo iš šeimų, kurių nariai – tėvai, seneliai ir kiti artimi giminaičiai buvo japonų okupacijos laikotarpio administracijos pareigūnai ar slaptosios policijos bendradarbiai. Su japonų okupaciniu režimu susiję asmenys imti šalinti iš atsakingų postų, tarp jų buvo ir ministrų, generolų, įtakingų diplomatų. Rumunijoje liustracijos įstatymas patvirtintas tik 2004 metais. Ir tai buvo neišvengiamas žingsnis, nes šalį apraizgė galingas buvusių Securitate (Čaušesku laikų slaptosios policijos) darbuotojų ir agentų tinklas.

Šis tinklas apraizgė politiką, teisėsaugą, ekonomines sferas. Pašalinus su buvusiu režimu siejamus žmones iš valdžios struktūrų, teismų, pavyko apriboti korupciją, imtis ekonominių reformų, sumažėjo žmogaus teisių pažeidinėjimo atvejų. Tad tai nėra vien žmogaus teisių ir ekonominės gerovės klausimas, tai yra valstybės egzistencinių klausimų – nacionalinio saugumo, socialinio stabilumo, teisinės valstybės klausimas.

Po teigiamų Pietų Korėjos ir Rumunijos pavyzdžių galime grįžti prie neigiamų pavyzdžių – valstybės, kurios nevykdė liustracijos, dabar grimzta korupcijos liūne. Čia ryškus dviejų valstybių – Rusijos ir Serbijos pavyzdys. Rusiją užvaldę saugumiečiai iš esmės nepagerino ekonominės padėties. Taip, valstybės biudžetas surenkamas gerai, bet didelė žmonių dalis skursta, egzistuoja didžiuliai kontrastai tarp atskirų žmonių grupių pajamų. Iki 2000 metų Rusijoje egzistavusi oligarchija nesukūrė gerovės, tačiau egzistavo žodžio laisvė, vyko pakankamai laisvi rinkimai, žiniasklaida ir opozicija turėjo galimybes normaliai veiklai. Dabar visas įtakos sferas užvaldė saugumiečiai – pakankamai plati kasta, perėmusi į savo rankas žiniasklaidos, verslo ir politikos kontrolę. Aukščiausios valdžios sluoksniuose saugumiečiai užima virš 70 procentų postų. Ir tai pirmas atvejis Rusijos istorijoje, kai slaptųjų tarnybų žmonės įgavo absoliučią valdžią. Šiek tiek panaši padėtis buvo tik opričninos laikais. Istorikas J. Felštinskis knygoje „Operacija: Įpėdinis“ pateikia nemažai su V. Putino praeitimi susijusių faktų, tarp jų ir apie Putino veiklą Peterburge 1990-1996 metais. Tuo metu jis ėjo mero patarėjo, nuo 1992 metų – Peterburgo vicemero pareigas. Pateikiami konkretūs pavyzdžiai apie V. Putino, jo bičiulių V. Smirnovo ir „tomboviečių“ grupuotės lyderio V. Kumarino-Barsukovo veiklą, jų dalyvavimą kontrabandoje ir finansinėse aferose. Tad „valdžios vertikalė“ ir buvo pradėta kurti ant kriminalo pamatų. Žymus Rusijos politologas S. Belkovskis, kalbėdamas apie dabartinę Rusijos santvarką, teigia: „Tai kleptokratija. Tai vagių valdžia. Čia viskas pasidalinta“.

Serbija iki šiol dar srebia Miloševičiaus laikų palikimą. Nors dalis tų laikų veikėjų buvo nuteisti, mirė ar išvyko iš šalies, buvusio Miloševičiaus režimo valdininkų bei saugumo bendradarbių įtaka vis dar ryški. Vienas įtakingas Serbijos oligarchas pareiškė: „Mes dėkingi Miloševičiui, kad jis įkūrė vagių valstybę ir leido mums atvirai veikti“.

Įdomu pastebėti tai, kad dažnai minimas KGB vardas ir kur kas rečiau prisimenama GRU (Rusijos karinė žvalgyba). O ši institucija yra labai galinga. Užtenka pastebėti tai, kad tarp pagrindinių Rusijos imperializmo ideologų, keli – V. Surkovas, A. Duginas, D. Rogozinas yra susiję su GRU. V. Surkovas yra buvęs GRU karininkas, vėliau sėkmingai kilęs bankininko karjeros laiptais, nuo 1999 metų pabaigos draugų saugumiečių pakviestas į Kremlių, kur palaipsniui tapo vienu iš įtakingiausių Kremliaus veikėjų. A. Dugino ir D. Rogozino tėvai buvo GRU generolai. Žymus filosofas ir politologas A. Duginas, dabar itin artimas Kremliui, dar sovietmečiu suartėjo su kai kuriais disidentais, vėliau staiga pakeitė kryptį ir 1988 metais tapo organizacijos „Pamiat“ nariu. Savo veikloje artimai bendradarbiavo tiek su GRU, tiek su KGB darbuotojais. Dabar dideliu tiražu Rusijoje leidžiamos A. Dugino knygos ir brošiūros, kuriose jis propaguoja imperialistinę politiką. D. Rogozinas, buvęs valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojas, dabar Rusijos atstovas prie NATO, savo karjerą pradėjo dar sovietmečiu ir savo tėvo GRU generolo A. Ragozino ryšių dėka užėmė įvairius atsakingus postus, o nuo 1993 metų aktyviai dalyvavo įvairių nacionalistinių organizacijų veikloje, dabar yra vienas iš pagrindinių judėjimo „Didžioji Rusija“ lyderių.

R. Pakso artimoje aplinkoje pastebimi bent keli su GRU susiję asmenys. GRU majoras J. Borisovas buvo ne tik R. Pakso finansinis rėmėjas, bet vienas iš tų, kurie nuolat darė įtaką jo veiklai. Be to, Borisovas pasikvietė į Lietuvą „Almax“ bendrovės specialistus A. Zatonskają ir N. Potniną. „Almax“ bendrovė artimai susijusi su GRU, faktiškai tai žvalgybos konsultacinė firma, užsiimanti viešaisiais ryšiais bei konsultuojanti Rusijos kaimyninių kraštų prorusiškus politikus. „Almax“ organizuota R. Pakso rinkimų kampanija gerokai nustebino – joje buvo įvairiausių nematytų triukų (degtukų bei druskos dalijimas būsimiems rinkėjams). Su GRU buvo susijęs ir vienas iš artimiausių Pakso patarėjų A. Norkus. Vienas iš artimų dabartinių R. Pakso bendražygių A. Butkevičius, kaip pastebėjo spauda, nuo seno susijęs su GRU. Jo veikla, susijusia su prekyba ginklais, ne kartą domėjosi Vakarų šalių spec. tarnybos. Nuo „Almax“ ir kitos Maskvos bendrovės „Nikolo M“ įžengimo į Lietuvą laikų Lietuvos politinėje padangėje ėmė vis ryškiau reikštis „rusiška“ politinė kultūra. Ir tai tęsiasi iki šių dienų. Tai atspindi ir paskutiniai įvykai Seime, kai naujasis Seimo vadovas Č. Juršėnas demagogiškai trukdė opozicijoms atstovams J. Razmai ir S. Pečeliūnui užduoti klausimus apie KGB ypatingąjį archyvą bei G. Kirkilo vyriausybės sudarymo aplinkybes, kokį vaidmenį šiame procese suvaidino „Dujotekanos“ vadovas R. Stonys.

NATO palaiko Lietuvą, jos pastangas žengti demokratijos keliu, tačiau tvarka šalies viduje turime rūpintis patys. Patys turime ir vaduotis iš svetimųjų įtakos, korupcijos. Regint dabartinę padėtį Lietuvoje iškyla klausimas – ar įmanoma pasiekti pažangą pakankamai greitai? Kitų Rytų ir Vidurio Europos kraštų, priklausančių NATO, pavyzdžiai rodo, kad tai įmanoma. Lenkija, Estija, Čekija, Slovakija – visos šios šalys sugebėjo apsivalyti nuo „buvusiųjų“ įtakos, įvykdė liustraciją, ėmėsi ryškių ekonominių reformų. Slovakijoje 1990-1998 metais įsigalėjęs V. Mečiaro režimas įstūmė šalį į stagnaciją ir dalinę tarptautinę izoliaciją. Tačiau nuo 1999 metų valdžią perėmusi nauja vyriausybė įvykdė liustraciją, ėmėsi kovos su korupcija ir ekonominių reformų. Visa tai leido pasiekti teigiamų permainų. Lenkijos ir Estijos pavyzdžiai panašūs. Su komunistinėmis struktūromis susijusių asmenų nušalinimas nuo valdžios ir teigiamos ekonominės reformos atvėrė kelius šių valstybių pažangai.

Ir senųjų NATO narių pavyzdžiai rodo, kad pasukus teigiamų permainų keliu galimi geri rezultatai. Ispanijoje 1960-1975 metais buvo ryškus ekonominis nuosmukis, klestėjo korupcija. Po generolo Franko mirties 1975 metais įvykusi demokratizacija ir ekonominės reformos per dešimtmetį prikėlė Ispaniją iš ekonominės duobės, ryškiai sumažėjo korupcija. Dabar Ispanija priskiriama prie sparčiausiai besivystančių Europos kraštų.

Tėvynės sąjungos pirmininkas A. Kubilius ir kai kurie politologai ne kartą išreiškė mintis apie tai, kad reikia įgyvendinti Rusijos sulaikymo strategiją. Rusija plečia savo įtaką tiek Lietuvoje, tiek kituose kaimyniniuose kraštuose ir daro vis ryškesnę įtaką daugelyje pasaulio kraštų vykstantiems procesams. Šiuolaikinė geopolitinė padėtis visai kita nei buvo prieš keliolika metų – 1990-1996 metais. Formuojasi keli blokai. Vienas tokių blokų – Rusija, Baltarusija, Iranas, Sirija, Venesuela, dar kai kurios komunistinės pakraipos populistų valdomos šalys Lotynų Amerikoje. Gal ateityje tiek Kinijoje, tiek Rusijoje ir įvyks demokratinės permainos, kurios tam tikra prasme pakeis ir jų elgesį tarptautinėje arenoje, tačiau kol kas yra kitaip. Lietuvai XX amžiuje teko patirti daug išbandymų. Jei krašto viduje įvyks teigiamų pokyčių ir kartu bus vykdoma aiški ir nuosekli užsienio politika, atitinkanti mūsų valstybės nacionalinius interesus, Lietuva užims jai prideramą vietą tarp Europos valstybių.

© 2008 „XXI amžius“