„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 m. balandžio 9 d., Nr. 6 (165)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lietuvos atominė ir Briuselis

Vilius Bražėnas

Pagaliau piliečių keliamas šurmulys dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimo pakilo iki aukščiausios LR valdžios. O 2008 m. pradžioje tas klausimas atsitrenkė net į ES „politbiuro“ komisariatus Briuselyje.

O apie tai mūsų valdžia turėjo jau seniai garsiai kalbėti, net rėkti. Ypač tyla nusikalto tie, kurie nuo seno sėdi valdžios kėdėse. O dabar jie apsimeta staiga Ameriką atradę.

Iš archyvų iškrapštytas mano prieš 8 metus spaudai atiduotas straipsnis „Vietoj atomo skaldoma tikrovė“ priminė, kad visišku tylėjimu negalima kaltinti tik vieno valdžios vyro – valstybės vadovo Valdo Adamkaus. Jis, kaip primena tas straipsnis, prabilo jau (datos neprisimenu) pirmojoje savo kadencijoje – 2002 m. pradžioje. Ir pasirodo, kad už tai buvo stipriai puolamas dabartinių „Amerikos atradėjų“. Nors Prezidento ir šio publicisto pažiūros į globalistinius klausimus ne dažnai virpa ta pačia banga, tai, kaip pasirodo, tada man nekliudė spaudoje ginti valstybės vyro, drąsiai sakančio svarbią tiesą. Minėtame rašinyje tada rašiau, jog IAE klausimu pasisakyti mane paskatino juokingai isteriškas socialdemokratų išpuolis prieš prezidentą Valdą Adamkų už jo drąsų ir tikrovišką pareiškimą. Tada klausiau, ką gi tokio skandalingo ir neteisingo pasakė prezidentas Adamkus? Jis pasakė, kad Lietuva negali skubiai uždaryti Ignalinos atominę elektrinės ir kad europiečiai turi prisidėti prie jų reikalaujamo projekto įvykdymo. Ar šiame pasakyme yra kas nors neteisingo? Tad kokie motyvai, be neišgalvojimo, skatina isterišką riksmą? Ar nereikėjo Vakarų Europai jau seniai tai pasakyti?

Ir dabar, kaip ir anuomet, manau, kad apie IAE baimingai ūkčiojantys mūsų kaimynai Vakaruose yra veidmainiai ir Lietuvos keblios geopolitinės padėties išnaudotojai. Jiems IAE nebuvo „pavojinga“, kol ji buvo Kremliaus rankose. Dabar jos jau neprižiūri „stachanoviečiai“, kaip Černobylio, o jos saugumo sistema, kiek žinau, gerokai pagerinta. Tačiau tie europiečiai net necyptelėjo, kai sovietai statė nesaugių atominių elektrinių grandį Vakarų Europos panosėje.

Tad ir šiandien būtų pravartu pažvelgti atmerktomis akimis į Vakarų europiečių, mūsų ES kaimynų, vaidmenį atominių elektrinių statymų ir uždarymų byloje. Jeigu tik dabar paaiškėjo, kad IAE yra nesaugi ar jiems pavojinga, kodėl neįrodo, kad ta „baimė“ tikra ir neužmoka už šios IAE uždarymą ir kitos, Lietuvos energijos poreikius atitinkančios, pastatymą? Juk Europa nebuvo taip, kaip Lietuva, nusiaubta karų ir dviejų okupacijų. Kai kurios jų pasipelnė iš kraujo prekybos su abiem kariaujančiom pusėm. Jie pakentė Baltijos valstybių okupaciją ir prekiavo su mūsų okupantu, todėl ir pinigų turi daugiau nei mes. Jei tikrai „bijo“ IAE, tai baimės objektą gali nušluoti doleriais ar eurais.

Be to, Vakarų Europa buvo ir žmonių skaičiumi, ir ekonominiais ištekliais turtingesnė už JAV, tačiau sutaupė lėšas nuo gynybos daug metų būdama JAV karinio skydo priedangoje. O Amerikos politikai vadovavusiems globalistams nesinorėjo paleisti iš savo įtakos europinį regioną, todėl tęsė JAV ekonominį susinimą ir apmokėjo Europos gynimo išlaidas.

Niekad neišleidau Lietuvos energetikos iš savo dėmesio akiračio. Todėl nenuostabu, kad jau senokai, man gyvenant JAV, dėmesį patraukė „The Washington Times“ straipsnis. Jame buvęs prezidento R. Reigano Ekonominės tarybos pirmininkas prof. Kreigas Robertsas (Craig Roberts) nagrinėja sovietų okupuotose valstybėse pastatytų jėgainių klausimą. Nurodęs jėgainių ekonominį svorį ir priklausomybę atgavusioms valstybėms, prof. Robertsas pareiškė, kad toms valstybėms atominės jėgainės uždarymas gali būti „tolygus valstybės uždarymui“. Taip padėtį mato žymus JAV ekonomistas, kuris visada rėmė pavergtų tautų laisvės bylą.

Pirmosios sovietų okupacijos pradžioje, atlikdamas Technikos fakulteto skirtą vasaros praktiką Vilniaus elektrinėje, gavau pamoką apie sovietinį „sabotažo“ režimą įmonėse. Budinčiam mechanikui lenkui užsižiopsojus, išseko tepalas vieno elektrinio variklio primityvaus guolio tepimo geldelėje. Ašiai prikepus prie guolių sutriko garo kondensacijos įranga, dėl to aptemo dalis Vilniaus miesto. Jėgainės valdymą perėmęs NKVD kapitonas sušaukė vidurnaktį elektrinės inžinierius ir technikus ir, išrikiavęs palei sieną, grasino visus sušaudyti už sabotažą. Dėl to netapau atominių jėgainių žinovu, bet šis įvykis paskatino mano domėjimąsi energetika apskritai ir Lietuvos energija konkrečiai. Tad nenuostabu, kad vėliau pamačiau, jog energijos tiekimui didelės reikšmės turi ne tik sovietinis teroras, bet ir „demokratiška“ politika.

Todėl ir Ignalinos jėgainės uždarymas ir finansavimas, ko gero, daugiau priklausys nuo politikos nei nuo technologijos. O politikoje reikia derėtis užsiprašant gerokai daugiau, kad bent ką gautum. Šiuo atveju mums nėra reikalo užsiprašyti daugiau, kaip Lietuvos nepriklausomybės. Bet ir ne mažiau!

Pirmasis JAV Prezidentas Džordžas Vašingtonas (George Washington) įspėjo: „Valdžia yra nepatikimas tarnas arba aršus tironas“. Savo tarną – LR Vyriausybę turime (patys!) atidžiai pasirinkti ir prižiūrėti. Ypač tokiose derybose, kaip šio meto energetika: kad derybose būtų paisoma Lietuvos Respublikos, o ne kokie nors kiti interesai. Todėl stebėtojų postus turėtų užimti ir visuomeninių organizacijų atstovai. IAE darbo pratęsimas turėtų neapsiriboti šurmuliu Lietuvos kibire, o išsivystyti į audrą Baltijos jūroje ir į cikloną virš Briuselio. Tada ES „politbiuras“ lengvai atras užslėptus teisinius argumentus ES narės nepriklausomybei nuo buvusio okupanto užtikrinti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija