Maskvos ir Belgrado pasjansas
Tuo metu, kai Serbijos Kosovo provincija paskelbė
savo nepriklausomybę ir ją jau pripažino apie 40 valstybių ir netgi
tolimoji Japonija, Serbijos valdžia pagrasino nutrauksianti diplomatinius
santykius su tomis valstybėmis. Pirmiausia iš kai kurių šalių
Vengrijos ir Kroatijos konsultacijų neribotam laikui jau atšaukti
Serbijos ambasadoriai. Savo ruožtu Kremlius ėmė labai aktyviai ir
demonstratyviai reikšti paramą Serbijai, skelbiasi netgi pagrindiniu
stačiatikių ortodoksų bažnyčios gynėju, siekiančiu visomis išgalėmis
neleisti skriausti serbų tikėjimo brolių. O naujasis Rusijos atstovas
prie NATO Dmitrijus Rogozinas, netgi pačioje Rusijoje vadinamas
aršiausiu vanagu ir imperijos atkūrimo šaukliu, nedviprasmiškai
užsiminė, kad Maskva nedvejodama gali panaudoti jėgą susigrąžinant
Kosovą, jeigu Serbija to paprašys. Dar daugiau. D. Rogozinas pareiškė,
jog Maskva turi daugybę informacijos, kad Kosovas yra ne tiktai
narkotikų pervežimo ir persiuntimo į Europą bazė, bet ir didžiulė
narkolaboratorija. Esą valstybių, kurios pripažino Kosovo nepriklausomybę,
vadovams ir parlamentarams didžiulius pinigus sumokėjo Kosovo narkotikų
mafijos atstovai bei lobistai.
Tačiau Maskvos ir Belgrado tarpusavio santykiuose
yra ir šiaip gana įdomių niuansų. Jeigu Serbiją jau kontroliuoja
Rusijos Gazpromas ir LUKoilas, tai prorusiškų politikų atėjimas
į aukščiausią Serbijos valdžią yra tiktai laiko klausimas. Tiesą
sakant, jie ir dabar vadovauja svarbiausioms valdžios institucijoms.
Beje, retsykiais Maskva suvaidina, kad ji netgi nevykdo visų Serbijos
užgaidų. Pirmiausia, šiomis dienomis išpūstas faktas, kad Rusija
atmetė Serbijos reikalavimus išduoti Maskvoje tūnančius buvusio
Serbijos prezidento, karo nusikaltėlio Slobadano Miloševičiaus našlę
Mirjaną Markovič ir jų sūnų Marko Miloševičių. Taip bent jau skamba
Vyriausiosios imigracijos reikalų valdybos atsakymas Serbijos teisingumo
ministerijai. Netgi patys Kremliaus vadovai pripažįsta, kad Rusija
tapo kone vienintele pasaulio šalimi, kurioje Mirjana Markovič ir
Marko Miloševič gavo politinį prieglobstį. Ir ne tik politinį. Juos
saugo sustiprinta rusų saugumiečių sargyba. Abu jie pasiprašė prieglobsčio
2005 m. pabaigoje ir jį gavo 2006 m. kovo mėnesį. Kaip pareiškė
Federalinės migracinės tarnybos atstovas Konstantinas Poltoraninas,
jokie emociniai pareiškimai reikalaujant išduoti Jugoslavijos eksprezidento
šeimos narius negali būti vykdomi.
Serbijoje Slobodano Miloševičiaus, mirusio 2006
m. kovo 1 d. Hagos Tarptautinio tribunolo kalėjime, žmonai ir sūnui
iškeltos net kelios baudžiamosios bylos. Pirmiausia eksdiktatoriaus
žmona ir sūnus kaltinami dar 1990 m. pradžioje organizavę masinę
cigarečių bei kitų tabako gaminių kontrabandą. Kaip rašė Serbijos
spauda, tabako gaminių kontrabanda atnešė S. Miloševičiaus žmonai
keliasdešimt milijonų dolerių. Be tokių ir panašių aferų, M. Markovič
kaltinama valstybei priklausančių butų paskyrimu už didelius pinigus
ne tik šeimos bičiuliams, bet ir mafijos veikėjams. Tačiau svarbiausias
kaltinimas tas, kad M. Markovič įtariama organizavusi ir net dalyvavusi
buvusio Serbijos prezidento Ivano Stamboličiaus nužudyme 2000 metais.
Prie to nužudymo kaltinamas prisidėjęs ir S. Miloševičiaus sūnus
Marko Miloševičius. Byrant buvusiai Jugoslavijai ir vis labiau siautėjant
Slobodanui Miloševičiui, masiškai žudant Kosovo albanus, kroatus
ir kitus, sukilusius prieš Serbijos diktatą, Belgrade ir visoje
buvusioje Jugoslavijoje buvo daug rašoma apie S. Miloševičiaus žmoną
M. Markovič ir jos nepaprastai didelę įtaką vyrui Slobodanui Miloševičiui.
Ji buvo lyginama su liūdnos atminties buvusia Rumunijos komunistinio
diktatoriaus, praminto skerdiku, Nikolajės Čaušesku žmona Elena.
Ypač paskutinį N. Čaušesku valdymo dešimtmetį Elena ne tik kišosi,
bet ir tvarkė svarbiausius partijos ir vyriausybės reikalus. Nepaisant
to, kad E. Čaušesku nebuvo baigusi net keturių pradžios mokyklos
skyrių, ji tapo netgi mokslų akademijos nare. Anot rumunų publicisto
ir rašytojo Vasilio Krisano, N. Čaušeskui jo žmona buvo tarsi nelabasis,
Rumunijos prezidentą paakinęs padaryti kone visas niekšybes. Panašiai
buvo kalbama ir apie dabar Maskvoje tūnančią ir Kremliaus globojamą
S. Miloševičiaus žmoną Mirjaną. Beje, politikos apžvalgininkai ir
specialistai daro prielaidas, kad Serbijos teisingumo ministerijos
ir Belgrado apygardos teismo kreipimasis į Rusiją išduoti S. Miloševičiaus
žmoną ir sūnų tėra tik akių dūmimas. Ir tie, kurie neva to prašo,
ir tie, kurie neišduoda, iš tiesų pučia į vieną dūdą. Jau nuo seno
Maskvoje tokio tipo veikėjai savi žmonės. Mums, lietuviams, pakanka
prisiminti, kaip Rusijoje buvo priglausti Lietuvos Medininkų posto
pasieniečių žudikai ir organizatoriai. Kai kurie prisiglaudė šalia
kaimynystėje, po Baltarusijos tėtušio A. Lukašenkos sparneliu.
Tai, žinoma, nieko naujo. Tęsiama sena tradicija dar nuo garsiojo
Kominterno laikų. Tada į Maskvą suplaukė savo tautų išdavikai ir
komunistiniai fanatikai ne tik iš Europos, bet ir viso pasaulio.
Atėjus palankiam metui, jie buvo bemat padaryti liaudies demokratijos
kolonijų vadovais, saugumiečiais, įvairiausio rango politrukais.
Tiesa, tie, kurie išgyveno paranojiko Stalino terorą. Panašiai kaip
Lietuvos ortodoksas komunistas Zigmas Aleksa Angarietis, Latvijos
čekistai su Berziniu priešakyje ir daugybė kitų.
© 2008 XXI amžius
|