Leninas vis dar nepalaidotas, ir Stalinas šypsosi

Kalba konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus" Lietuvos Respublikos Seime birželio 5 dieną

Vytautas LANDSBERGIS

Tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus" dalyvavo ir buvę Seimo nariai bei pasipriešinimo dalyviai

Berlyno siena buvo materialus statinys, aptaškytas laisvės norinčių žmonių krauju, ir komunistinės diktatūros bei Europos padalijimo simbolis.

Atėjo laikas, kai sienos pamatai ėmė skeldėti. Berlyno siena susvyravo ir griuvo daugeliui entuziastų noriai padedant. Prie to prisidėjo ir Lietuvos Sąjūdis.

Kaip sako mano atmintis, Sąjūdžio didžių­jų renginių spalvotų fotografijų paroda, kurią finansavome, kaip ir visą Sąjūdžio veiklą, iš žmonių aukų, o autorius Zinas Kazėnas daug kur vežiojo, atsidūrė ir Berlyne. Paroda buvo ten atidaryta ir kitą dieną Berlyno siena griu­vo. Mėgstantys priežastingumą bloguose da­lykuose galėtų pritaikyti tą metodą ir geram dalykui: antai Sąjūdžio paroda Berlyne atsi­nešė tokį užtaisą, kad sugriovė sieną!

Mes, lietuviai, nebūtinai turėtume tai neigti.

Juolab kad Berlyno siena turėjo ir kitą mat­menį, kitą prasmę-simbolinę. Ji reiškė lais­vės paneigimą, nelaisvės absurdą, jei norite, irto komunizmo absurdą. Per Europą, per tau­tą, per miestą, skeldama viską į dvi puses, Siena atrodė iškilusi amžiams. Kaip save įvar­dydavo ir Sovietų Sąjunga: „Splotila navieki velikaja Rus".

Sąjūdis sugriovė ne tik materialiąją Berly­no sieną. Jis sugriovė baimę, vergystės sin­dromą susvetimėjimą ir priešiškumą pasiūlė žvelgti į dalykus ne sovietiškai, o paprastai ir žmogiškai. Sąjūdis, žinoma, iš karto sugriovė visą sovietų propagandinę mitologiją apie ta­riamai teisėtą būdą kaip Lietuva tapo SSRS dalimi ir sovietų respublika - neva savo noru, be prievartos, apgavystės ir teroro. Deja, bu­vo prievarta, apgavystė ir teroras - „raudo­nasis teroras".

Sąjūdis parodė šimtus tūkstančių, o Balti­jos kelias ir milijonus žmonių protestuojančių prieš Stalino-Hitlerio sandėrį. Jie reikalavo 1939 metų slaptųjų protokolo paskelbimo ir pa­smerkimo. Sąjūdis vežė į Lietuvą tremtinių pa­laikus iš tolimų Rusijos regionų, nebylius so-vietiniųkaro nusikaltimų liudininkus. Kurtie, kurie „savo noru" atsisakė valstybės, patys prašėsi į vergiją ir mirtį?

Jeigu aukštieji Rusijos pareigūnai iki šiol neigia okupaciją ir aneksiją, tai jie yra varg­šai, kurių verčiau pasisaugoti. Bet Rusijai reiktų padėti. Kaip visada, svarbiausi ne žo­džiai, o veiksmai, veiksmų kalba.

Nuo Budapešto iki Vilniaus. Filologinis gin­čas apie tai, kas įvyko Budapešte 1956 metų rudenį - revoliucija ar sukilimas - neturi di­desnės reikšmės. Užtat įvykiai, tada įvykę ar neįvykę, yra išties svarbūs. Verta juos nagri­nėti. Jeigu dvi didelės demokratinės Europos valstybės nebūtų tuo pat metu įklimpusios į desperatišką ir beviltišką Sueco karą... Jeigu Jungtinės Valstijos būtų švelniai, neoficialiai perspėjusios Nikitą Chruščiovą kad jo išve­damiems tankams atsigrįžus atgal į Budapeš-tą amerikiečių aviacija Europoje gali ir nelikti abejinga būsimam kraujo tvanui, tai to galėjo visai pakakti. Tankai būtų tęsę atsisveikinimo kelionę, sovietams tektų sakyti, kad jų kariuo­menė ir nenori būti ten, iš kurją prašo išeiti, ir visa Europos istorija galėjo nueiti kitaip, ge­riau - net Lietuvoje. Tikriausiai nei Prahos pa­vasaris nebūtų buvęs traiškomas, nei Romas Kalanta nebūtųdeginęsis.

Devintojo dešimtmečio viduryje po KGB gniuždomos ir vis gyvos, nepalaužiamos di­sidentinės rezistencijos laikotarpio Lietuva vėl parodė naujų pasipriešinimų būdų būtent - ramaus, bet nuoseklaus legalistinio nepri­tarimo jėgą. Tai retas net šiandien sugebėji­mas pasakyti „ne!" ir pagąsdintiems dar kartą pasakyti „ne!" ir noras nauja dvasia pralaužti SSKP iškreiptai valdomo visuomeninio gyve­nimo stagnaciją ir ginti pažeidžiamus tautos egzistencijos pagrindus.

Taip gimė Sąjūdis. Savigyna, tačiau nesi-ribojanti noru tik patiems išlikti, bet matanti lais­vę ir teisingumą kaip bendrą reikalą. Ant vi­sų mūsų barikadų tai buvo rašoma. Ir senasis XIX amžiaus sukilėlių šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę" tapo esmingai svarbus ir nušvietė visą didžiulę erdvę Berlyno sienos šešėlyje, saky­tume, iki Japonijos. Beje, kai 1989 metais japo­nų laikraštis paklausė Sąjūdžio Tarybos pirmi­ninko ir SSRS liaudies deputato, kada Japoni­ja, mano manymu, atgaus sovietų aneksuotas keturias Kurilų salas, - atsakiau: tada, kai Ru­sija taps demokratine ir vertybių valstybe, kai keli pasigrobti akmenys nebus iškeliami aukš­čiau už žmonių ir tautų santykius. Tai vis dar toli. Ir Čečėnijoje matėme, kad akmenų nuosavybė net išdegintoje žemėje svarbesnė už žmonių gyvenimą, net už 40 tūkstančių ten nu­žudytų vaikų gyvybę. Buvusios Berlyno sienos šešėlis tame tolimiausiame Europos pakrašty­je dar labiau sutirštėjęs negu prieš 20 metų. Šiomis dienomis ten dar sugriovė paminklą Sta­lino represijų, tad ir 1944 metų genocido au­koms. Jeigu užimtų Ukrainą nugriautų pamin­klą ir Holodomoro aukoms.

Todėl džiūgavimas neva Berlyno siena, ypač toji dvasinė, kultūrinė Berlyno siena, griuvo, yra vaikiškas ir apgaulingas. Varpai, kaip žinome skambina visiems, ir ne tik šian­dien. O šiandien varpai skambina, pavyz­džiui, Kuršių nerijai-nuostabiam pasaulio pa­veldo paminklui, už kurį esame atsakingi kaip dalininkai ir europiečiai. Bet jeigu neginsime, tai nebūsime verti būti nei dalininkais, nei eu­ropiečiais.

Lietuvoje, prieš 18-20 metų atkuriančioje valstybingumą ir kurį laiką stiprinamą nepri­klausomybę, matėme dėsningų politinių reiš­kinių. Apie juos iki šiol beveik nekalbėta, bet jie kartojasi per visą tautų istoriją. Demokra­tijai laimint, o agresijai ir neteisybei pralaimint, visuomet formuojasi, natūraliai kaupiasi vie­noks ar kitoks revanšizmas.

Stambiu mastu tai reiškėsi Europoje po Pirmojo pasaulinio karo, kai Lietuva buvo ta­pusi Rusijos ir iš dalies Vokietijos revanšo ob­jektu. Taip pat po SSRS pralaimėto šaltojo ka­ro, kai radosi naujų revanšo būdų, kaip antai energetinė ir informacinė ekspansija, įtakos kareivių daliniai ir priešą ardantis fanatiškas bei struktūrizuotas terorizmas.

Mažuoju, vietinio masto lygmeniu, irgi ma­tėme, kad Sąjūdžiui iškovojus nepriklausomy­bę buvusio režimo jėgos netruko persirikiuoti savam lietuviškam revanšui. Mitologija, neva tąsyk net kelerius metus stebuklingai viešpa­tavusi santarvė ir vienybė vardan Lietuvos, neatspindi, deja, visos realybės ir nepadeda Lietuvai nė dabar susivokti savyje, išsaugoti daugiau tąsyk buvusio vertybinio kelio.

Tačiau ir čia nieko nauja. XIX amžiuje Pran­cūzijoje po vis pasikartojančių revoliucijų, vis vardan teisingesnio gyvenimo, kaskart už nu­garos alsavo ir toliau gyvenimą tvarkė vadi­namasis l'ancien regime - senasis režimas, neva „buvęs", o vis dar esantis, kaip Stalino šypsena iš kapo, kadaise Jevgenijaus Jevtu-šenkos aprašyta garsiame eilėraštyje „Nas-lednikam". Paveldėtojams, galbūt tęsėjams.

Iš tų prancūzų reformų laikų H. Balza­ko romanas „Prarastos iliuzijos" galėtų ne­mažai paaiškinti, kas ir kodėl taip šiandien vyksta Lietuvoje, kodėl tiek daug prarastų iliuzijų. Buvęs režimas naujais pavidalais egzistuoja savo buvusioje erdvėje, daug di­desnėje už Lietuvą. Jis niekur nedingęs, siekia išlikti, įsitvirtinti, įsigalėti, o kur gali­ma - atsigriebti. Ar jam visai nesiseka? -atsakykime sau patys.

Dėl Lietuvos šiek tiek čia kaltas ir anuo­metinis Lietuvos Sąjūdžio naivumas: perauk-lėsim ir visus, net revanšistus, nusivesim kartu į savo geresnę šalį- brolybės Lietu­vą! Bet gyvenimo medis žaliuoja pagal sa­vus dėsnius, ir viskas glūdi šaknyse, žmo­gaus kokybėje ir kultūroje. Jau 20 metų naujų santykių paieškos grumiasi su senais pa­pročiais ir revanšiniu tempimu atgal. Daugy­bę laiko praradome, padarėme pažangą bet ne tokią kokią galėjome padaryti.

Kartais atrodo, esame ir tempiami, ir stumiami į brutalių, miesčioniškų, agresy­vių papročių dabartinę Rusiją, kad po atgi­mimo pastangųvėl supanašėtume. Turime tai matyti ir apie tai kalbėti. Rusijoje savaip mutavusio smurtinio valdymo revanšas toks akivaizdus, kad nereikia komentarų, tačiau bręstantis ten revanšas prieš taria­mai nedraugišką, tariamai „nedėkingą" ap-linkąjau liečia ir Europos likimą. Berlyno siena - atsiribojimo ir paniekos siena - pa­sislinkusi į Rytus, tačiau visai šalia mūsų. O galėtų ir vėl slinktis į Vakarus. Leninas vis dar nepalaidotas, ir Stalinas šypsosi.

Ar galime vėl padėti? Juk padėjome prieš 20 metų žadindami garbingumo ir tei­singumo sampratą rasdami bendraminčių ir Vakaruose, ir Rytuose. Šiandien pirmiausia reikia padėti Rusijai. Viešumas ir tiesos sa­kymas-vienintelė moralinė pagalba kaip ir tada. Ir pamatysime kada nors, kiek Ru­sijos l'ancien regime įtakos Europą, kiek jis pajėgus pabrukti po savimi Europą ir iš naujo žaloti Rusijos dvasią. Žinoma, regė­sime, ir kiek dar pačioje Rusijoje, per aš­tuonerius metus vėl pakreiptoje į agresy­vų nacionalizmą, praskrieja vis dėlto ne­mirtinga, jokių kartuvių nebijanti dekabris­tų dvasia. „Tovarišč, ver, vzoidiotona..." - „Tikėk, bičiuli, užtekės žvaigždė svai­giausios laisvės laimės..."

Kad ir kiek būtų garbinami realizmai ir pragmatizmai, aš turbūt nepataisomas. Aš kviečiu ir dirbti, ir tikėti.

© 2008 „XXI amžius“